Savaitgalį į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną įžengs įspūdinga istorinė asmenybė – Austrijos-Vengrijos imperatorė Elžbieta (1837-1898), labiau Europos istorija besidomintiems žinoma vardu Sisi.
Dviejų austrų, muzikinės scenos grandų – tarptautinės sėkmės sulaukusio libretų dramaturgo, vieno žymiausių dainų vokiečių kalba autoriaus Michael‘o Kunze‘s bei pianisto, aranžuotojo, kompozitoriaus ir dirigento Sylvester‘io Levay‘jaus sceninio kūrinio apie kontroversiškai vertinamą, bet abejingų jos gyvenimo istorijai nepaliekančią aristokratę – miuziklo „Elisabeth“ premjeriniai spektakliai Kaune vyks penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.
Pasak teatro atstovės Linos Stankevičiūtės, miuziklo autoriai M. Kunze ir S. Levay, džiaugdamiesi, kad pasaulinio populiarumo sulaukęs, Vakarų Europos, Skandinavijos šalis apkeliavęs, nukakęs net į tolimąsias Japoniją ir Pietų Korėją, jų kūrinys pasiekė ir Lietuvos auditoriją. Jie sako, kad realiais įvykiais grįstas miuziklas savo tematika yra labai šiuolaikiškas. Tai – istorija apie moterį, kuri kovojo už teisę gyventi taip, kaip ji nori. Elžbieta tiesiog troško saugumo, šviesios ateities ir meilės, bet nerado. Tai paaiškina jos nesuvokiamą nutrūktgalviškumą ir flirtą su Mirtimi ne tik savo eilėraščiuose, bet ir gyvenimo elgsenoje. Sudėtingas Sisi meilės romanas su Mirtimi yra šios istorijos pagrindas.
Spektaklio kūrėjai primena, kad imperatorė Elžbieta gyveno tuo metu, kai prasidėjo didžiųjų monarchijų saulėlydis, o tūkstantmetės tradicijos netruko keistis į modernią, šiuolaikinę civilizaciją, nors kelias į ją buvo lydimas tragiškų dviejų pasaulinių karų. Ir nors Elžbieta buvo pasmerktojo pasaulio dalis bei viena ryškiausių jo atstovių, tačiau iliuzijų dėl monarchijos žlugimo ji neturėjo. Nauji laikai švietė horizonte, todėl ją stebino aplinkos abejingumas pranašiškiems ženklams. Ar mūsų gyvenamas laikmetis nerodo tų pačių pranašiškų ženklų?, – scenos ir muzikos kalba klausia autoriai.
Miuziklo autorinių teisių agentūros „Vereinigte Bühnen Wien“ generalinis direktorius Franz Patay ir meno vadovas Christian Struppeck džiaugiasi, kad 14 pasaulio šalių apkeliavęs ir naujai (devinta kalba) statomas miuziklas premjerines rampos šviesas Kaune išvys būtent tais metais, kai Europa atsigręžusi į Kauną kaip į „Europos kultūros sostinę 2022“.
L. Stankevičiūtės teigimu, miuziklą Kauno valstybiniame teatre kuria šiame žanre vis ryškiau besireiškianti režisierė Viktorija Streiča ir šio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, estetiškai drąsiais scenovaizdžiais imperatoriškųjų rūmų dvasią perteikiantis scenografas Artūras Šimonis bei arti trijų šimtų kostiumų poreikį stilingai užtikrinusi (kaip visada tokiais atvejais) kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė. Šokius ir scenos judesį kuria choreografas Danius Bervingis, o naudodamiesi ką tik teatre įrengta naujausių technologinių pasiekimų scenos šviesos įranga ir pultu, apšvietimo dizainą spektakliui kartu su scenografu A. Šimoniu ruošia Kornelija R.Kondratavičiūtė.
Pagrindinių vaidmenų miuzikle kūrėjai – ne tik garsūs, žiūrovų mylimi dainininkai Mantas Jankavičius, Karina Krysko, Jeronimas Milius, Egidijus Bavikinas, bet ir akivaizdžią karjerą šiame žanre auginantys Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė, Rokas Laureckis.
„Tokioje plačioje istorijoje yra kur atsiskleisti visam Kauno muzikinio teatro artistų būriui, – miuzikle užimtas įspūdingas skaičius solistų, choro dainininkų, kurie taip pat įsikūnys į skirtingus personažus, baleto artistų. Teatro simfoninį orkestrą papildys ir ritmo grupė. Kaip ir visuose miuzikluose, reikšmingą poziciją, greta atlikėjų, čia užims garso režisieriai, kiekvieną kartą organizuojantys sklandų didžiulio būrio dainininkų bei muzikantų gyvą skambesį“, – pabrėžta Kauno valstybinio muzikinio teatro pranešime.
Pasakodama apie miuziklo kūrimo procesą, režisierė V. Streiča, sako, kad teko gerokai paplušėti gilinantis į tikrus ir gilius istorijos klodus. Kadangi ne iš karto buvo suprastas ir vidumi išgyventas pagrindinės miuziklo herojės Elizabet personažas. Tačiau jos gyvenimo aplinkybės, jos skaudi motiniška patirtis (neleista auginti vaikų, jai buvo svetima imperatoriškų rūmų aplinka ir tradicijos) privertė pamatyti ją lydinčius velnius, pajusti tą patį siaubą ir tragediją.
„Ėmiau ją suprasti, atjausti. Miuziklo medžiagoje įžvelgiau du aktualius aspektus. Pirmasis – perėjimas į kitokią socialinę būseną. Man imponuojantis filosofas J. Sacksas knygoje „Moralė“ kalba apie mūsų visuomenės virsmą nuo „mes“ prie „aš“, todėl mes, kaip civilizacija, žlugsime, nes kiekvienas egoistiškai galvojame apie savo, bet ne visuomenės gerovę. Elžbietos istorija yra istorinis tokio mąstymo pavyzdys, – ji galėjo prisitaikyti, bet to nedarė. Savo gerovę iškėlusi aukščiau jai skirtos tarnystės, lėmė suirutę ir tragedijas.
Antras aktualumo aspektas – pasaulis prieš pasaulio pabaigą. Miuzikle aiškiai parodomas politinių konfliktų ir pasaulinių socialinių problemų kilimas. Atspindimas laikmetis nukelia į monarchinio valdymo pabaigą, kai ilgainiui Europoje pereita prie demokratinio parlamentinio valdymo. Virsmo metu vyko protestai, karai, netgi užgimė antisemitizmas. Panašiai vyksta ir šiandien, net konfliktinės teritorijos panašios. Mes nesimokome iš istorijos, tiesiog einame ratu, tad vėl artėjame prie kažkokios kraupios kulminacijos.
Įdomiausia tai, kad ši istorija pasakojama žudiko lūpomis. Elžbietą atsitiktinai nužudė revoliucionierius, į Ženevą, kur ji gydėsi, atvykęs nužudyti kito monarcho, bet šio neradęs, neapykantą monarchijai išreiškė nužudydamas imperatorę. Mūsų interpretacijoje žudikas yra užstrigęs skaistykloje, iš kurios negali ištrūkti ir iki šiol bando atsakyti į klausimą, kodėl nužudė? Jo savigynoje skleidžiasi trys sluoksniai: nepatenkinta skurdu žemesnioji klasė, prabangus rūmų gyvenimas ir transcendentinė erdvė – mirties personifikaciją. Jau vaikystėje Mirtis kėsinosi į Elžbietą, bet įsimyli ją ir leidžia gyventi, nuolat būdama šalia. Sudėtingose gyvenimo situacijose mirtis vis siūlo ją išlaisvinti, ir tai brėžia vieną svarbiųjų miuziklo linijų – asmeninės žmogaus laisvės kainą. Ši linija atsiveria personažuose, – jie paaukoja savo laisvę vardan imperijos arba atvirkščiai, – siekia asmeninės laisvės, visais būdais bandydami ištrūkti iš imperijos gniaužtų“, – reikšmingiausius miuziklo „Elisabeth“ kūrimo aspektus prieš premjerą prisiminė jo režisierė V. Streiča.