Juo kvailesni bus lietuviai, tuo mažiau bus Lietuvos

Šioje studijoje nagrinėjamas senovės baltų mitinis pasaulis, atskleidžiantis išsamų lietuvių pasaulėžiūros paveikslą. Bet pirmiausia užbaikime intriguojančią citatą, kurią parinko rašytojas Rimantas Kmita iš esė „Dešimtmečio mitologija“, iliustruodamas G.Beresnevičiaus gebėjimą dabarties pasaulį aiškinti mitinių personažų įvaizdžiais bei jiems būdingomis savybėmis. „Lietuvių mitologijoje, - skaitė jis toliau, - Dievas pasaulį kuria drauge su Liuciferiu, Liusiperiumi, Liuciponu arba tiesiai - Velniu. Pačioje pasaulio pradžioje yra tik Dievas ir Velnias, kurie yra šalia vandenų ar irstosi luoteliu per tuos vandenis. Dievas liepia Velniui nerti į vandenų dugną ir atnešti grumstą žemės ar saują smėlio, padeda jį ant vandenų, žemės, molis ar smėlis prasiplečia ir atsiranda sala. Čia Landsbergis panaudoja Brazauską kaip įrankį, siųstiną derėtis į Maskvą, vandenų ir pelkių pasaulį, chaoso irštvą, idant jis iš ten atgabentų pirminės medžiagos Nepriklausomybei, tarkime, naftos, dujų, Katedrą, savarankišką LKP; išties pačioje pradžioje abu pradai, kurdami pasaulį, veikia išvien, nors struktūros kūrimas bei iniciatyva priklauso Dievui (V.Landsbergiui), medžiaga - Velniui (A.Brazauskui)“...

Jei literatūra padeda ugdyti empatiją, kalbos pojūtį, architektūra - erdvės jausmą, tai mitologija, R.Kmitos nuomone, skatina mąstymą esminėmis kategorijomis, gludina ir gilina sampratą, kas yra laikas ar gyvybė, gėris ir blogis, kas yra riba tarp gyvenimo ir mirties. Jis išskiria ir nepaprastą G.Beresnevičiaus gebėjimą dievybių ir kitų mitinių veikėjų dramas pateikti tokiu įtaigiu ir gyvu stiliumi, kad susidaro įspūdis, tarytum skaitytum amžininko liudijimus apie nepaprastai tolimo laiko nepaprastas būtybes.

Ar lietuviai - savižudžių tauta

Šiandien, kai daug kalbama apie lietuvio „kodą“, ieškant praamžių nulemtų savybių, kai lengva ranka iš piršto laužiami jam priskirtini bruožai (džiaugsmas, kad kaimyno troba dega ir pan.), itin įdomus turėtų pasirodyti skyrius, kur autorius, remdamasis lietuvių priešininkų metraščiais, piešia psichologinį senovės lietuvio portretą, labiausiai išryškėjantį dramatiškais istoriniais epizodais. G.Beresnevičius rašo: „Vienas labiausiai sukrečiančių baltų ir konkrečiai lietuvių egzistencijos ypatumų, skiriančių juos nuo gretimų tautų, germanų ir slavų XII-XIV a., yra jų polinkis, bėdai ar nelaimei užgriuvus, nusižudyti. Tokie liudijimai ganėtinai ankstyvi ir jų daug; bent jau patiems kronikų autoriams atrodo, jog šių faktų gana gausu, kad jais remiantis būtų galima daryti apibendrinamas išvadas apie lietuvių (ir prūsų) polinkį tam tikromis aplinkybėmis nusižudyti.“

Žinomas mitologas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas Dainius Razauskas į nuskambėjusį klausimą, ar lietuviai tebėra savižudžių tauta, atsako taip: „Visos tos sąsajos man įtartinos, jos pernelyg skystos. Senajame pasaulyje apskritai kitaip žiūrėta į gyvenimą ir mirtį ir dėl to lietuviai toli gražu ne išimtis. Kita vertus, yra tokių savybių, kurių nebūtina priskirti mentalitetui, man regis, mes daug daugiau ligų dabar turime, negu sugebame pareikšti savo tikrąjį mentalitetą, tikrąjį charakterį... Aš sakyčiau, viena pagrindinių ligų, susijusių su savižudybėmis (emigracija yra tas pat, tik skirtingi poelgiai), - nevisavertiškumas, gal net ne psichologinis, bet dvasinis. Netgi žiauriau pasakysiu: nevisavertiškumas - tai priskyrimas sau neįgalumo savybių. Čia labai baisus dalykas, nes aš tada noriu šiukštu bėgti kiek galima į šalį nuo šito neįgalumo ir tada iš paskutiniųjų vaidinu kitą, kurį laikau įgaliu ir visaverčiu, t.y. užsienietį, vakarietį, dar ką nors. Ir kadangi saviškis man primena, koks aš iš tikrųjų neįgalus pagal mano įsitikinimą, tai aš tą saviškį stumiu nuo savęs, kaip tik galiu iš visų jėgų („nepriminkit man šito kaimiečio“), ir tada išeina, kad mes visi vienas kitą stumiam iš paskutiniųjų vaidindami kažką kita.“

Laikas ar ne laikas Beresnevičiui

Pamėgtų ir dažniausiai šmėžuojančių temų kontekste G.Beresnevičiaus vardas minimas gana retai, o turint mintyje nelemtą globalizmo virusą, apkrėtusį daugelio intelektualų smegenis, logiška būtų klausti: ateina ar nueina laikas Beresnevičiui.

Į šį klausimą D.Razauskas turi parengęs filosofinį atsakymą. „Minčių pažinimo laikas neateina ir „nepraeina“; nepraėjo jis Platonui, upanišadoms, visos žmonijos kultūrai. Visa kultūra yra „praeitis“ ir kam pavyktų ją pamiršti, paliktų gyvulys galvijas ir net nemokėtų kalbėti, nes kalba irgi yra praeities paveldas, ir labai senos. Beresnevičius priklauso lietuvių kultūrai ir jeigu jai nelemta išnykti, nepraeis ir Beresnevičiaus „laikas“. Tai išvis priklauso ne nuo kažkokio laiko, o nuo kvailumo: juo kvailesni bus lietuviai, tuo savaime mažiau liks Lietuvos ir tuo mažiau bus reikalingas Beresnevičius. Aš manau, svarbiau ne kurios nors pusės laikytis, o galvoti, mąstyti, kas dar neužmiršo, kas iš praeities paveldėjo tokį sugebėjimą. Man atrodo, kad ir Beresnevičius žavi kaip tik tuo, kad šį sugebėjimą ne kartą yra pademonstravęs, ir net labai vykusiai. Pagrindinis Gintaro įnašas, mano įspūdžiu, - mąstymo, minties reikšmė. Ne vien induktyvus duomenų kaupimas, šaltinių dauginimas, tautosakos rinkimas, bet ir mąstymas, gyva mintis, net pirmiausiai mąstymas, nes be jo, tiesą sakant, niekas neturi prasmės. Tai rodo pats lietuvių kalbos žodis „prasmė“, kuris yra vienos šaknies su „prasti“, „suprasti“ ir „protas.“

Džiūstanti mokslo šaka

Vis dėlto didelį džiaugsmą sutinkant „Lietuvių religijos ir mitologijos“ pakartotinį leidimą turėtume aiškinti ne tik šios studijos unikalumu, bet ir aplinkybe, kad Lietuvoje itin stokojame šios srities mokslinių tyrimų ir juos atliekančių mokslininkų. D.Razausko nuomone, tokia padėtis susiformavo dėl švietimo, mokslo ir kultūros politikos, jis ją laiko ne tik antižmogiška, antihumanitarine, bet ir antilietuviška. Jeigu politika būtų kita, anot jo, atsirastų ir daugiau į lietuvių mitologiją, etnologiją besigilinančių žmonių, bet specialiai daroma, kad tokių žmonių neatsirastų, - visi tie, kurie šitoje srityje dirba, jo nuomone, yra entuziastai. D.Razauskas sako, jog nedera į lietuvių mitologiją žiūrėti kaip į laukinių senienų rinkinį: „nes iš kitos pozicijos ji veriasi kaip potencija, kaip galimybė, kaip aruodas. Ji kaip aukso kalnas, apdrėbtas mėšlu: kartais atsitiktinai slyst koja, ir viskas suspindi auksu“.