Prezidento patarėjas, eksrespublikonas Frederikas JANSONAS: Esminis klausimas mums yra vienas

Šiandien laikraščio valtis gerokai apdaužyta, skandinta nepaskandinta, naikinta nesunaikinta, vis dar plaukia, vis dar neatsisako kritikos prezidentams, o buvęs kolega Frederikas Jansonas tapo dar ryškiau matomas.

Jis yra prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas, Komunikacijos grupės vadovas. Tik ar mes tebesame toje pačioje valtyje.

- Iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad darbas „Respublikoje", kuri niekados nebuvo švelni ir pūkuota, daro jums meškos paslaugą - ne kartą buvote atakuojamas dėl aštraus andainykščio dienraščio turinio. Pasijuntate nukentėjęs tokiais atvejais?

- Gal iš šalies žiūrint kai kam turėčiau atrodyti nukentėjęs, bet aš taip nesijaučiu. Niekada neslėpiau, kad dirbau „Respublikoje", nesiruošiu dėl to nei gėdytis, nei teisintis. Mano supratimu, tuo metu tai buvo geriausias laikraštis su geriausia komanda. Didelė dalis toje komandoje dirbusių žmonių ir šiandien darbuojasi žiniasklaidoje. Tai buvo labai įdomus ir svarbus tiek valstybei, tiek žurnalistikai, tiek ir mums, jauniems žmonėms, laikas ir galimybė prisidėti prie svarbių įvykių bei sukaupti patirtį...

Pirmąjį mano straipsnį „Respublika" išspausdino, kai buvau dvyliktokas. Būdamas pirmakursiu jau bendradarbiavau su šiuo laisvu laikraščiu, o etatiniu darbuotoju tapau antrame kurse, 1992 metais. Tad prisimenant mano metus „Respublikoje", reikėtų kalbėti ne apie nukentėjimą, o apie galimybes, kuriomis galėjau pasinaudoti. Taip pat apie redaktorių, ne tik vyriausiųjų, bet ir vidurinio lygmens, pasitikėjimą, kurį dar būdamas vaikis tuo metu turėjau.

Kai mes atėjome dirbti reporteriais, čia buvo žmonių su didžiule patirtimi, pavyzdžiui, sporto žvaigždė Virgilijus Mundrys, šviesaus atminimo užsienio naujienų skyriaus vedėjas Algimantas Žukas. Jie mus mokė ir pasitikėjo, iš jų semdavomės daugybės dalykų. Pirmieji straipsniai iš jų grįždavo taip pribraukyti, kad kartais tekdavo juos iš naujo perrašyt. Kur tokią mokyklą gausi? Ji mus suformavo, mokė pagarbos darbui, kad ir koks jis būtų, supratimo.

- Jūsų tėtis šviesaus atminimo teatro kritikas Egmontas Jansonas taip pat dirbo mūsų laikraštyje. Mano kartos žmonės atsimena jį, kaip laisvą, neparsiduodančią asmenybę, dėl to, žinoma, nukentėjusią, bet kad ir kur dirbtų, išsaugojusią aistrą teatrui. Kas nors prilygsta tokiai aistrai jūsų istorijoje?

- Dvejus trejus metus su juo dirbome kartu, o paskui prie mūsų buvo prisidėjusi ir sesuo Simona. Taip, tėčiui teko dirbti ir banke, ir teatre, ir redakcijose, ir istorijos institute. Gyvenimas nunešdavo jį nuo rašymo apie politiką iki darbo sanitaru psichiatrinėje, bet teatras išliko pagrindine jo aistra. Tuo metu laisvą žmogų gyvenimas galėdavo nuspirti nuo vieno paribio į kitą.

Aš jau kitos kartos, kito laikmečio atstovas, daugiau galintis valdyti savo gyvenimą išlikdamas laisvu žmogumi. Visą gyvenimą darbuojuosi komunikacijos srityje. Tai yra darbas, kuris man įdomus, kurį gerai suprantu ir esu išbandęs jo visas įmanomas puses nuo darbo žurnalistikoje iki darbo ryšių su visuomene srityje, o dabar ir politinėje komunikacijoje. Jeigu šioje kelionėje egzistuoja koks ratas, praktiškai jį visą būsiu apėjęs. Aistra gal nevadinčiau, esu ne toks aistringas žmogus, kaip tėtis.

- Ką dar esate iš jo paveldėjęs, be balso ir aštraus proto?

- Dėl proto - lai kiti vertina proto aštrumus ar bukumus, - aš jaučiuosi paveldėjęs iš jo gyvenimo smalsumą. Jis buvo visiškas „vyturys": keldavosi ketvirtą ryto ir ne todėl, kad būtų verčiamas, tiesiog tokia buvo jo dienotvarkė. Mano supratimu, jis buvo bene greičiausias teatro kritikas (ar agresyviausias, nežinau), nes jeigu vakare vykdavo spektaklis, jis ryte atsikėlęs parašydavo recenziją. Net jeigu ir nereikėdavo rytais rašyti, jis keldavosi tą pačią ketvirtą ir skaitydavo skaitydavo skaitydavo.

Kai po jo mirties su sese peržiūrėjome jo biblioteką, pamatėme išbraukytus, pabraukytus, pastabomis primargintus knygų puslapius. Tėtis buvo smalsus ir tas smalsumas turbūt neleido jam pasenti. Mano atminty jis ir liko toks - amžinai jaunatviškas, bėgantis. Ir man patinka gyventi informacijos sraute: baigiu skaityti 12 valandą nakties, pradedu atsikėlęs penktą...

- Manote esąs kur kas laisvesnis, negu tėtis?

- Už savo laisvę sovietmečiu mokėjai tuo, kad atsidurdavai paribiuose. Šiandien nebereikia drebėti dėl darbo vietos, šiandien nėra valstybinės cenzūros, tačiau laisvo žmogaus laikysena visais laikais turi savo kainą. Akivaizdu, kad anksčiau ji buvo daug didesnė.

- Sakote, nebėra cenzūros? O kaip pavadinti tą reiškinį, kai didieji prekybos centrai, pagal kažkieno komandą vienu metu nusprendė nebeprekiauti „Vakaro žiniomis"?

- Vienas iš kertinių dalykų, dėl ko menkai įsižeidžiu asmeniškai puolamas, yra sena Švietimo epochos frazė, kad aš galiu nesutikti su jūsų nuomone, bet esu pasirengęs mirti gindamas jūsų teisę ją turėti.

Vienas kertinių Nepriklausomybės elementų, be valstybingumo, yra žodžio laisvė. Kai ją atgavome, man buvo aštuoniolika, bet aš gana gerai atsimenu ir tuos sovietinius laikus. Labai gerai prisimenu tėvą, dėl vieno straipsnio „Literatūroje ir mene" netekusį darbo, vadinasi, ir galimybės dirbti pagal profesiją. Labai gerai žinau, kur nuveda žodžio nelaisvė, todėl bet koks ribojantis žodžio laisvę sprendimas man atrodo netinkamas.

Žmonės gali klysti, žmonės gali turėti skirtingas nuomones net ir svarbiausiais klausimais, bet cenzūra yra blogiausias dalykas, kuris gali ištikti valstybę, nekalbant apie fizinį jos sunaikinimą.

Cenzūra gali būti pati įvairiausia. Ji gali būti valstybinė, tai mes matėm sovietmečiu, gali būti verslo, monopolinė cenzūra. Trečioji cenzūros forma yra savicenzūra, vedanti į minčių niveliaciją. Su daugybe dalykų, kuriuos vienur kitur skaitau, girdžiu, matau, nesutinku, man bjauru jų klausyti ar matyti, bet aš suprantu, kad tai yra dalis to, ką iškovojome.

- Galėtumėt palyginti laisvės kainą anuomet, dirbant „Respublikoje", ir šiandien, einant Prezidento vyriausiojo patarėjo pareigas?

- Dirbdamas „Respublikoje" jaučiau pasitikėjimą ir laisvumą daryti iš esmės viską, kas man atrodė teisinga pagal vieną ar kitą situaciją. Lygiai kaip anuomet mes galėdavom ginčytis dėl vieno ar kito žodžio ar argumentuotai keistis požiūriais, taip ir šiandien panašiai jaučiuosi, galėdamas išsakyti savo poziciją, savo argumentus, savo matymą, jausdamas tą patį pasitikėjimą.

Manau, nėra prasmės dirbti, jeigu nejauti pasitikėjimo. Nei vienas, nei kitas darbas nebuvo tas, kurį darai tam, kad uždirbtum, išgyventum, (uždirbti yra daugybė galimybių ir būdų), čia klausimas ne apie pinigus, - dirbi ten, kur matai galintis padaryti pokytį, kur matai, kad gali įgyvendinti savo idėjas, - ir vienu, ir kitu atveju nesijaučiau darantis tai, kas man bjauru ar tai, kas varžytų mano laisvę.

- Vis dėlto su kuriuo vadovu lengviau dirbti: su Vitu Tomkumi ar su Gitanu Nausėda?

- Tai labai skirtingi žmonės (nėra vienodai mąstančių žmonių), bet negalėčiau pasakyti, kad su vienu sunkiau negu su kitu, - tiek vienas, tiek kitas mano vadovai išklausydavo mane.

Na, žinant Vito greitakalbę, gal suprasti jį būdavo sudėtingiau. Atsimenu laikus, kai po rytinio pasitarimo darbuotojams tekdavo „išversti" į suprantamą kalbą, ką pasakė vyriausiasis redaktorius. Gal darbas „Respublikoje" ir bus išlavinęs klausą, išmokęs koncentruotis į tai, ką kiti kalba ir įsidėti jų žodžius į galvą? (Juokiasi.)

- Duodamas vieną interviu paprašėte Remigijaus Žemaitaičio pavardę rašyti iš mažosios raidės. Man kilo įtarimas, ar šis švelnus chuliganizmas nėra paveldėtas iš „Respublikos"?

- Gali būti. Be abejo, viskas įtakoja tavo mąstymą. Taip, to chuliganizmo laikraštyje buvo, mes visi buvome išmokę, kaip švelniai neužvožti, bet parodyti savo požiūrį. Būdavo, jeigu nori ką nors bjauraus žmogui padaryti, pasiimi grupinę nuotrauką ir po ja surašai visų pavardes, išskyrus to žmogaus, kuriam nori ženklą nusiųsti, - vietoj jos parašai „ir kiti".

Žemaitaičio atžvilgiu pasireiškė mano asmeniška, chuliganiška reakcija, tyčinis nepagarbos parodymas dėl konkrečių dalykų, bet po to ne kartą su Remigijum pasikalbėjom ir be jokių įsižeidimų. Jis pats yra agresyvesnės retorikos žmogus ir tikrai ne iš tų, kurie laiko liežuvį už dantų, aš - nei labai įžeidus, nei į asmeniškumus žiūrintis labai rimtai; kartais storžieviškai greičiau pasieki rezultato, negu būdamas perdėtai mandagus.

-Žiūrėdama į jus kartais galvoju, kad jūsų lūpomis kalba Prezidentas, o klausydama Prezidento, kartais pagalvoju, kad jo lūpomis byloja Jansonas; ar pats dėl to kartais nesusipainiojate savyje?

- Kiekvienas esam įtakojami savo aplinkos, žmonių, su kuriais bendraujame ir su kuriais keičiamės mintimis. Nesame diogenai, medituojantys statinėje ir išlindę iš jos pažeriantys auksinių minčių, - mes nuolat keičiamės nuomonėmis, kartais sugerdami kitų idėjas, kartais atiduodami savas. Tad visiškai natūralu, kad prieš eidamas į viešumą, prezidentą informuoju, kokiomis temomis kalbėsiu, ką manau tomis temomis, nes kalbėdamas pirmiausia atstovauju prezidento instituciją. Turbūt būtų klaida manyti, kad Jansonas išėjo, kažką pasakė, norėdamas nustebinti savo auksinėmis mintimis,- principinė pozicija nėra Jansono pozicija, nors sakymo būdą, norėdamas, kad mane išgirstų, pavyzdžiui, rimtą ar su juoko, sarkazmo doze pasirenku pats pagal tematiką.

- Girdėjau jus kartą ir be jokios ironijos, abejojant principine kolektyvinės atsakomybės nuostata. Tokia jūsų asmeninė nuomonė ar oficiali Prezidento pozicija? Tai ypač svarbu žinoti, nes mūsų tautai nuolat prikaišiojama dėl menkos atgailos Lietuvoje vykusio holokausto atžvilgiu.

- Kažkada „Respublikoje" buvau parašęs redaktoriaus skiltį apie tai, kur veda vienas kito kaltės paieška šeimoje ir kaip toli galima nueiti ją eskaluojant.

Dėl holokausto negali būt diskusijų, - tai siaubingas patyrimas, dėl kurio atsakomybės, kaltės jausmas nedings nei per vieną kartą, nei per dvi, bet ar kaltės jausmas turi reikštis nuolatiniu žaizdos draskymu ir mušimusi į krūtinę: „kaltas, esu kaltas, esu labai labai kaltas", nesu tikras. Juo labiau kad priversti žmogų jaustis kaltam neįmanoma, o padorus žmogus kaltę jaus pats.

Vienas, padaręs nusikaltimą, gali nejausti jokios kaltės, o kitas, gali dėl jo išgyventi svetimos gėdos ir kaltės jausmą. Jei jųdviejų kolektyvinė atsakomybė būtų išvestinis dydis, ko gero, jis būtų panašus į direktoriaus ir valytojos atlyginimo vidurkį. Ar galima tuo neabejoti?

- Mus džiugina dalykiški Vyriausybės ir Prezidento santykiai, bet štai girdime premjerą tvirtinant, kad penktosios kolonos Lietuvoje nėra, o prezidentą liudijant, kad yra. Galbūt tai šių institucijų nesusikalbėjimo pradžia?

- Kaip prezidentas sakė LRT televizijos laidoje, galbūt tai - ne požiūrių, o apibrėžimų skirtumas. Šiuo atveju visuomenėje tų, kurie nostalgiškai žiūri į sovietų sąjungą ir galbūt net norėtų ją atkūrinėti vienokiu ar kitokiu būdu arba pritaria Putino politikai, ne vienetai, bet dešimtys. Tai yra faktas, išnyrantis ir sociologinėse apklausose, ir daug kur kitur. Ta dalis žmonių yra mažesnė, negu kaimyninėse valstybėse, bet pakankamai krentanti į akis.

Pasak prezidento, ją galima vadinti ir penktąja kolona, ir kvislingais, - tai vis politologiniai apibrėžimai, jokiu būdu nesignalizuojantys apie kokius nors nesutarimus. Dauguma tų, kurie šiandien yra politiniame lauke, yra vienijami tikslo apsaugoti ir išsaugoti valstybę. Čia nesutarimų nėra ir negali būti.

- Šiandien mes nežinome, kokie darbai klampina, kokie šviesina mūsų ateitį. Tik ji parodys, kur buvome teisūs ir kur privėlėme klaidų. Tačiau nejučia kyla klausimas, kokią ateitį mums artina karo temos eskalavimas?

- Ką reiškia eskalavimas? Kalbam apie realią grėsmę, kurią matome Ukrainoje: daužoma valstybė, daužomi žmonių gyvenimai ir tai vyksta vos už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos. Daugybę metų karas, kuris vidury Europos atrodė neįmanomas, šiandien yra kruvina realybė ir nekalbėti apie tai būtų stručio galvos kišimo į smėlį pozicija.

- Kadaise buvome kolegos, galima sakyti, dirbome ranka rankon, kaip manote, kokiose barikados pusėse esam atsidūrę šiandien?

- Nesu linkęs pasaulio skirstyti barikadomis. Mes galim daugybe klausimų nesutarti, daugybe klausimų sutarti ir jeigu kažkur pasaulį matome skirtingai, tai nėra mus skirianti barikada. Šiuo atveju nematau jokios prasmės apie tai kalbėti, nes tikrai neįsivaizduoju savo „Respublikos", kuri būtų nusistačiusi prieš Lietuvos valstybę ir valstybingumą. O šiandien turbūt esminis klausimas mums visiems yra vienas - valstybės apsaugojimas ir išsaugojimas.Tai jūs man pasakykite, ar mes esame skirtingose barikadų pusėse?

Frederiko Jansono CV

*1992-2004 m. dirbo „Respublikoje" (1990-1992 neetatinis bendradarbis)

*2004-2019 m. buvo komunikacijos agentūros KPMS partneris

*Nuo 2019 m. dirba prezidento Gitano Nausėdos komandoje, yra vyriausiasis patarėjas ir Komunikacijos grupės vadovas.