Pažymėti Vasario 16-osios signatarų kodu

Rimantas Smetona, signataro Antano Smetonos brolio Igno anūkas, po dviejų kadencijų darbo Seime (2004-2012) pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, sako, jog šiandien savo laiką ir dėmesį skiria giminės istorijai, Smetonų genealogijai. Neapleidžia ir Pylimo galerijos. „Esu baigęs režisūrą, tad vadinkime, jog grįžau prie to, nuo ko pradėjau - nuo kultūros: tapyba, dailė. Žiūrėti į paveikslus, klausytis muzikos man patinka, tą ir darau.“

- Ką jums reiškia Vasario 16-osios aktas? Ir tai, kad esate iš giminės, kurios pavardė įrašyta akte? - „Respublika“ paklausė Rimanto Smetonos.

- Taip jau susiklostė, kad buvau auklėjamas, augau lydimas kalbų, minčių apie Lietuvą, mūsų nepriklausomybę, partizanų kovą. Todėl man tos temos buvo žinomos ir labai svarbios. Ryšys su gimine, protėviais, žinoma, turėjo ir turi įtakos. Ypač vaikystėje, jaunystėje. Ne todėl, kad turėčiau didžiuotis ar kaip nors išsiskirti, bet todėl, kad visos tos vertybės, apie kurias buvo kalbama šeimoje, man buvo perduotos. Ir gal šiek tiek net įgimtos. Tuo požiūriu, išties yra giminės poveikis.

- Kai žuvo jūsų tėvelis, beje, taip pat Antanas, kiek jums buvo metų?

- Mūsų giminėje - daug Antanų. Kai tėvas, išėjęs partizanauti, žuvo 1945 metais, neturėjau nė metų.

- Kada sužinojote, jog esate signataro, pirmojo Lietuvos prezidento giminaitis?

- Mano karta jau negalėjo prisiminti prezidento. Mūsų tėvai - taip. Yra nuotraukos, kur prezidentas mano šeimoje, mačiutė, tėvelis dar berniokas, jo broliai, seserys. Daug buvo bendraujama, kai prezidentas atvykdavo į Užulėnį. Bet mes, anūkai, visa tai galime prisiminti tik iš pasakojimų. Kiek save prisimenu, tai tą „paslaptį“, jog dėdė Antanas buvo signataras, prezidentas, jau žinojau. O ir visa aplinka (mūsų giminėje buvo daug partizanų, tremtinių) buvo tokia, kad jau vaikui buvo aišku, kas yra savas, o kas - priešas. Ir kas gerbtina, o kas ne.

- Kas Antaną Smetoną liūdintų šiandieninėje Lietuvoje?

- Prezidentui buvo labai svarbi valstybė ir tauta, lietuvių tauta. Tos dvi sąvokos jam buvo neatsiejamos. Savo veiklos pradžioje, ir prieš Vasario 16-ąją, ir po jos, gyvendamas Vilniuje keliolika metų, jau tuomet jis kalbėjo, kad ir Vilnius yra lietuvių žemė. Ir brėžė tos tikrosios Lietuvos sienas, ribas, siedamas tuo metu atkuriamą valstybę su etnografinėmis ribomis, su kalbos paplitimo ribomis. Tas lietuvybės kodas arba signalas, kad Lietuva turi būti lietuviška, jam buvo svarbus. O ką tai reiškia? Prezidentas gerai yra kalbėjęs apie kitataučius, apie sugyvenimą su kitataučiais. Jie yra mūsiškiai, jie yra savi, bet jie turi suprasti ir gerbti mūsų, lietuvių, tautos, kaip valstybės kūrėjos, šios žemės pirmosios savininkės, interesą. Prezidento pagarba kitataučiams ir lietuvių tautos, kaip šitos žemės šeimininkės, santykis jam buvo svarbus. Ši tema ne visiems ir ne iki galo šiandien yra aiški. Jis, matyt, norėtų aiškumo. Ir norėtų turbūt, jei jau kalbame tokia nata, kad lietuviai patys suprastų, gerbtų savo lietuviškumą. Ko dabar, manau, nėra, o jei praslysta koks pasididžiavimas savo tautybe, priklausymu tautai, neretai į tai žiūrima kaip į blogą, neteisingą dalyką. Manau, kad pasididžiavimo savo tautybe ir tautiškumu gerokai trūksta. Ir tai mokytojų, švietėjų, netgi vadinamų autoritetų istorikų nuodėmė. Jie kažkaip per toli nukrypo į kospomolitines erdves, pataikaudami kitų valstybių ideologijoms ar prisiderindami. Bet tai neteisingas kelias.

Faktai

Antanas Smetona (1874-1944)

Gimė Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje.

Baigė Teisės fakultetą Peterburgo universitete.

Su žmona Sofija Chodakauskaite susilaukė sūnaus Juliaus ir dukros Marijos.

1919 m. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Prezidentavimą nuo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1940 m. nutraukė rusų okupacija, dėl kurios 1940 m. birželį A.Smetona pasitraukė į užsienį.

1944 m. mįslingomis aplinkybėmis žuvo gaisro metu savo namuose Klivlande, JAV. Palaidotas Klivlande.