Pažymėti Vasario 16-osios signatarų kodu

Remigijus Gulbinas - signataro Petro Klimo vyriausiojo brolio Sergijaus anūkas (Sergijaus Klimo dukters Aldonos Klimaitės sūnus) - pažinojo net du signatarus. Dėdę Petrą lankė beveik penkiolika metų, bendravo ir su signataru Aleksandru Stulginskiu, užeidavusiu pas P.Klimą.

Paklaustas, ką šiuo metu veikia, R.Gulbinas sako: „Pirmi metai esu pensininkas, dar pernai buvau VU Medicinos fakulteto dėstytojas, informacinių technologijų daktaras, docentas.“ Bet pasikuklina paminėti, jog daugiau nei dešimtmetį vadovauja Vasario 16-osios signatarų klubui, vienijančiam signatarų giminaičius, besirūpinančiam signatarų atminimo įamžinimu jų tėviškėse. Pasak R.Gulbino, giminystė - ne privilegija, bet įsipareigojimas puoselėti signatarų idėjas, viltis, gal ir darbus. Ir jokiu būdu nesuteršti giminės vardo.

- Ar yra likę kas nors iš Petro Klimo šeimos? - „Respublika“ paklausė Remigijaus Gulbino.

- Abu signataro vaikai - Eglė Klimaitė ir Petras Klimas jaunesnysis - mirę. Signataro sūnus Petras vaikų neturėjo. Gyveno Paryžiuje su žmona Žiba Klimiene (ji anksčiau buvo Lietuvos radijo korespondentė Paryžiuje). Pablogėjus sveikatai, bent trejetą pastarųjų metų, abu gyveno senelių namuose šalia Paryžiaus. Pernai vasarą jis mirė, ten ir palaidotas.

Eglės Klimaitės duktė, signataro anūkė Dafnė (Daphne), gyvena Dominikoje.

- Gyvenote šalia signataro. Kokį jį prisimenate?

- Dėdę Petrą (taip jį vadino ne tik mano mama, bet ir visa šeima) mačiau nuo pat pirmos dienos, kai 1954-ųjų sausį jis grįžo iš tremties Sibire. Pradžioje nesupratau žodžio „signataras“ - man buvo tik septyneri. Vėliau senelė Konstancija Klimienė išaiškino, prisakiusi niekam nesigirti.

Matydamas, kaip į dėdę žiūrėjo pas jį besilankantys svečiai, supratau, kad čia ne paprastas senukas. Man buvo įdomu su juo bendrauti, labai vaizdžiai pasakodavo, tik apie politiką nešnekėdavome - buvau per mažas.

- Kur ir kaip, grįžęs po tremties į Kauną, gyveno signataras?

- Gyveno pas savo žmonos, kuri su vaikais buvo likusi Paryžiuje, seserį Barborą Mėginaitę-Lesauskienę Vaižganto gatvėje. Pro langą kitoje gatvės pusėje matydavo savo buvusius namus, vadinamąją vilą, kurią jis pasistatė kartu su rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu (P.Klimas buvo vedęs Bronę Mėginaitę - J.Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukrą, - red. past.). Jie per pusę pasistatė tą namą ir tikėjosi ramiai gyventi. Namas buvo nacionalizuotas - ten gyveno sovietų saugumo karininkai.

Mūsų namuose dėdė Petras negalėjo apsigyventi, nes kaimynystėje gyveno moteris, dirbusi NKVD. Jei būtų apsigyvenęs pas mus, jam nebūtų ramaus gyvenimo. Ypač tada, kai JAV išėjo Petro Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“. Saugumas sekė mano mamą, mūsų namus. Kartą ar dukart per savaitę į namus ateidavo milicininkai - esą kaimynai skundžiasi, jog vaikai triukšmauja. Apeidavo, apžiūrėdavo visus kambarius ir išeidavo.

Areštų neišvengė ir mano tėvelis, Juozas Gulbinas. Jis buvo gydytojas, Kraujo perpylimo stoties direktorius. Dar iki dėdės Petro grįžimo, jį buvo suėmę apkaltinus, kad teikia tvarsliavą ir vaistus partizanams, kurie kovėsi Kėdainių apylinkėse (ten tėvelio tėviškė), bet vėliau paleido. Tėvelio broliai, mama, buvo ištremti į Sibirą.

- Sovietai P.Klimo neišleido į Paryžių pas žmoną ir vaikus?

- Taip, išvykti jam nebuvo leista. Signataro duktė Eglė buvo ištekėjusi už Prancūzijos diplomato, su juo gyveno Laose, Vietname, Dominikoje. Po staigios vyro mirties našle likusi Eglė su dukra Dafne apsigyveno Paryžiuje. Ji turėjo diplomatinį pasą, todėl, nuvažiavusi į Jungtinių Tautų organizaciją, bandė susitikti su tuo metu ten buvusiu Sovietų Sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu. Nepavyko. Kai ji pradėjo važinėti į Vilnių pas savo tėvą (kitur užsieniečių neleisdavo, tik į Vilnių), skrisdavo per Maskvą. Bandė pakliūti pas Kremliaus šulus - jos ten neįleido. Į oficialų paties Petro Klimo prašymą leisti aplankyti šeimą Paryžiuje LKP vadovas Antanas Sniečkus atsakė: „Per daug pavojingas Tarybų valdžiai Lietuvoje.“

Kai Paryžiuje mirė P.Klimo žmona, sovietai jo neišleido ir į laidotuves. Jam tai buvo žiaurus smūgis, nes signataras visą laiką tikėjosi, kad pas žmoną ir vaikus galės išvažiuoti pagal visas Jungtinių Tautų konvencijas, numatančias galimybę šeimoms susijungti po karo. Deja, sovietams konvencijos negaliojo, signataras jiems buvo ne žmogus.

- Koks buvo Petras Klimas?

- Toks smetoniškas ponas, inteligentiškas iki kaulų smegenų. Visą laiką labai tvarkingai rengdavosi, neleisdavo sau atsilapojęs ar nesiskutęs vaikščioti. Iš Sibiro jis grįžo sirgdamas sunkia cukraligės forma. Visą laiką nešiodavosi vaistus ir labai prisižiūrėdavo, ką valgo. Per pasivaikščiojimą Laisvės alėjoje (pasivaikščioti eidavo kartą, o kartais ir dukart per savaitę) susitikdavo su Juozu Urbšiu (paskutinis nepriklausomos Lietuvos užsienio ministras, - red. past.), su signataru Aleksandru Stulginskiu. Jie garsiajame „Metropolio“ restorane „turėjo“ savo staliuką. Mat „Metropolyje“ dirbo kelneriai, kurie dar pažinojo tą smetoniškos Lietuvos inteligentiją. Didžiulės eilės būdavo prie įėjimo į restoraną, bet, įėjus vidun, matydavai, kad rezervuoti vienas ar du staliukai. Prie vieno jų sėsdavosi atėjęs P.Klimas su Stulginskiu ir Urbšiu. Nežinau, ar buvo koks jų susitarimas su kelneriais, bet laisvas staliukas jiems visada būdavo paliktas. Manau, tai atspindėjo tikrąją paprastų žmonių pagarbą - „Metropolio“ kelneriams buvo malonu, kad šie tarpukario Lietuvos vyrai ateina čia pabendrauti.

Vertėsi P.Klimas sunkiai. Kadangi jis neturėjo sovietinio darbo stažo, jo senatvės pensija buvo vos 7 rubliai. Iš pensijos jis negalėjo išgyventi. Žmona ir vaikai jam siųsdavo siuntinius iš Prancūzijos, iš Amerikos lietuvių gaudavo siuntinių - parduodavo atsiunčiamus audinius ir kitus daiktus ir iš to gyveno. Mes su mama irgi nunešdavome maisto.

Kai visai suprastėjo dėdės Petro sveikata, mano tėvelis gydytojas eidavo pas jį, leisdavo vaistus.

- Kokios buvo signataro laidotuvės 1969-ųjų sausį Kaune?

- Gana iškilmingos. Jis buvo pašarvotas ten, kur gyveno, B.Lesauskienės buto svetainėje. Žmonių daug susirinko, visa buvusi tarpukario Lietuvos aukštuomenė. Daug buvo ir kagėbistų. Aš karstą nešiau, nes jau buvau studentas.

Faktai

Petras Klimas (1891-1969)

Gimė Kušliškiuose (Kalvarijų savivaldybė).

Teisės studijas baigė Maskvos universitete.

1923-iaisiais pradėjo diplomatinę tarnybą Italijoje, po to - Prancūzijoje.

NKVD suimtas 1945 m. ir ištremtas į Sibirą, į Kauną grįžo 1954 m.

Būdamas 77 metų mirė Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.