respublika.lt

Nacionalisto etikete jo neįbauginsinuotraukos (66)

2020 birželio mėn. 07 d. 15:40:27
Danutė ŠEPETYTĖ

Kaunietis projektų vadovas Gediminas ARMONAVIČIUS mano, jog valstybės elitą sudaro žmonės, kurie gerbia savo tėvus, senelius, brolius, seses, kaimynus, draugus, pažįstamus ir visus, kurie jį supa. Žodžiu, tie, kurie gerbia žmones, istoriją, įstatymus ir kuria valstybę Lietuvą. Pats Gediminas ne tik kone idealiai atitinka šiuos parametrus, bet ir yra įkūręs viešąją įstaigą „LDK palikuonys“, kurios tikslas ir yra būtent tokio elito ugdymas.

×
nuotr. 2 nuotr.
Gediminas Armonavičius. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Galbūt ją galėtume pavadinti net nacionalistine?

- Pastebėjau, kad žmonės nebe taip baidosi žodžio „patriotas“. Tuoj žmonės pradės nebebijoti ir žodžio „nacionalistas“. Aš irgi privengiau tų žodžių, nes tiek mokykloje, tiek visuomenėje šios sąvokos buvo tariamos su neigiama potekste. Buvau šaulys nuo 12 metų ir puikiai atsimenu, kokiais žvilgsniais mus palydėdavo, kai mes eidavome per Vilkijos miestelį su uniformomis ir beretėmis; iš viso miestelio buvome trise, važiuojantys į mokymus Kaune. Net truputėlį gėda būdavo. Dabar kartais nacionalizmo tema išnyra diskutuojant partizanų tematika, į kurią esu stipriai įsigilinęs. Kai vienas vaikinukas niekinamai pastebėjo, jog Maidane ir karo fronte Ukrainoje pirmosiose gretose buvo nacionalistai, negalėjau nutylėti, nes Maidaną buvau matęs iš arti. Kažkieno paklaustas, kaip jis vertina Lietuvos partizanus, vaikinukas atsakė iškart: jie kovojo už Lietuvos laisvę ir pridūrė, kad jo paties senelis buvo partizanas. Kai parašiau, kad tokiu atveju jis esąs nacionalisto anūkas, kone supyko. Pasiūliau atsiversti istoriją arba nuvykti į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų Vilniuje ir įsitikinti, kas tarybiniais laikais buvo laikomi buržuaziniais nacionalistais… Po kiek laiko jis man parašė, kad buvo pasiklydęs informacijoje, matyt, užprogramuotas kitaip mąstyt.

- Jus irgi Nepriklausomos Lietuvos mokykla programavo būti pilietiškam, bet nieku gyvu ne patriotu...


- Sausio 13-osios dienomis mano tėvai važinėjo budėti į Kauną, - mes su broliu buvome dar maži, man buvo kokie šešeri, broliui gal dvylika. Kartą girdėjau mamą sakant net jautus savotišką kaltės jausmą, kad mes tokie maži ir ji negalinti savo sūnų Tėvynei atiduot. Mokykloje šią datą, aišku, paminėdavome, bet gilesnio požiūrio nei buvo, nei kas tokį ten skatino. Šiandien, kai perkratau istorijos pamokas, šiurpstu, kad pagrindinės temos, kurių mokėmės, buvo viduramžiai, Egiptas ir Antrasis pasaulinis karas. Kai pats pradėjau domėtis prieškario Lietuva, 1919 metų nepriklausomybės kovomis, smetonine Lietuva, Birželio sukilimu ir panašiai, sumečiau, kad mokyklos programoje išvis nebuvo Lietuvos istorijos dalies, paties svarbiausio gabalo, - juk jei nebūtų 50 metų juodos skylės, mes šiandien galbūt nediskutuotume apie kyšius ir apie mažas pensijas, mes, kadais pirmavę prieš Šiaurės valstybes, šiandien būtume Vokietija, Šveicarija su jų mentalitetu ir visu kitu geru...

- Jūsų galvoje turėjo įvykti kone perversmas...

- Viskas prasidėjo, kaip sakiau, Vilkijos miestelyje. Vaikas buvau, paauglys ir istorija domėjausi tik tiek, kiek pasakodavo tėvai. Augau šalia gerokai vyresnio draugo Kęstučio Markevičiaus. Jis yra girininkas (dėde jį vadinu), Petro Markevičiaus-Pranckaus, vieno iš keliolikos savanoriškai pasiaukojusių Virtukų mūšyje, kad dalis partizanų galėtų pasitraukti iš apsupties, didvyrių anūkas. Šis mūšis garsus ne vien tuo, kad pusantro tūkstančio NKVD kareivių apsupo mišką dviem žiedais ir partizanams nebuvo kitos išeities, kaip tik daliai trauktis, daliai žūt, bet ir tuo, kad tarp pasitraukusių buvo ir būsimasis kovojančios Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis- Vytautas, tada dar pravarde Darius. Kadangi K.Markevičius yra partizano anūkas, mes toje vietoje paminklinį akmenį pastatėm, šiemet kautynių 75 metų sukakties proga vėl organizuosime renginį, vėliavą iškelsim. O Karalgiryje esame atradę visą partizanų bunkerių sistemą ir stovyklavietę atkūrę, ąžuolų pasodinę. Spalį tame pačiame miške su P.Plechavičiaus kadetų licėjumi sodinsime generolo Povilo Plechavičiaus girią, 6600 ąžuolų sodinsim. Norėjom tai daryti balandį, bet dėl karantino renginį teko nukelti. Norime, kad atvykę žmonės galėtų apžiūrėti stendus, pasėdėt ant pledo su namiškiais, pabendrauti su pažįstamais ir nepažįstamais. Mums svarbiausia tos veiklos idėja - istorijos atgaivinimas, sklaida, pasididžiavimo valstybės praeitimi pakurstymas.

- Tokia yra „LDK palikuonių“ misija?

- Labai daug sutinku žmonių, kurie kartais atrodo ir išsilavinę, baigę ne vieną universitetą ir matę pasaulio, bet aš nežinau, ar toks laikmetis, ar taip persuktas dabartinis gyvenimas, kad jiems šimto metų senumo įvykiai nebėra taip svarbūs, kad jie neturi ūpo į senelio, prosenelio laikus gilintis ir pasirengę net juos pamiršt. Būdamas Ukrainoje pamačiau, kaip istorijos manipuliacijos paveikia kartą, kaip pasikeitus istorinėms aplinkybėms ji praranda vertybinį stuburą ir kritiniu valstybei momentu išsisukinėja: ai, aš gal nelabai žinau ir nelabai kišiuos. Galima sakyti, aš pats, būdamas trisdešimties, būtent Ukrainoje ir supratau, kas yra valstybė. Ten pradėjau analizuot įvykius, jų priežastis ir ryšius, ten, galima sakyt, mano pasaulėžiūra pradėjo keistis. Tada ir sugalvojau, kad reikia kažkokį apčiuopiamą darinį sukurt, aplink kurį kažkas turėtų klijuotis, kad jis duotų impulsą kritiškai mąstyti. Pavadinimas gimė beveik spontaniškai: juk mes, lietuviai, tiek seni, tiek jauni, visi esame iš LDK, visi esam tos valstybės palikuonys.

- Į Ukrainą patraukėte iš smalsumo?


- Nenorėjau klausyt, kas ką rašo, norėjau savo akimis įsitikinti, kas ten vyksta iš tikrųjų. Net nežinau, kiek kartų paskui važiavau į Mariupolį, Avdejevką, susiradau draugų, su kuriais ir iki šiol bendraujam. Mūsų pakviesti jie dalyvavo ir renginyje Karalgiryje, kai su girininku K.Markevičiumi pristatėme visuomenei atstatytą partizanų bunkerį. Jiems padarė įspūdį ne tik bunkeris, bet ir partizanų stovyklavietėje augantys ąžuolai. Beaiškinant, kad lietuviui ąžuolas yra tvirtybės, ilgaamžiškumo, tautiškumo simbolis, šovė mintis nuvežti lietuviškų ąžuoliukų į Ukrainą jų žuvusiems kovotojams atminti. Idėja svečiams patiko, patiko ji ir girininkui Kęstučiui, kuris labai daug padeda, atiduoda širdį ir pinigus dėl Lietuvos. Sodinukus pirkom susidėję iš savų lėšų, viena firma sutiko padengti transportavimo išlaidas. 2100 sodinukų simbolizavo dvi valstybes ir artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Beveik ištiko šokas, kai nuvykę į paskirtą vietą pamatėme minias žmonių. Žuvusiųjų karių ir savanorių motinos prieina, dėkoja, apkabina, jų vaikai sodina medelį, apsupa jį pagaliukų tvora, kabina tėčio nuotrauką… Jauti, kaip gumulas pašoka gerklėje ir užspaudžia žodį, kurį ketinai ta proga pasakyti… Tai buvo didžiausia „LDK palikuonių“ akcija.

- Nenumuša jums ūpo žinojimas, kad sritis, į kurią einate, vis dar nepopuliari?

- Istorijos puoselėjimas, jos faktų gaivinimas yra gyvybiškai svarbus tautos reikalas. Nes jeigu naujoms kartoms pro akis prasprūsta daugybė istorinių dalykų, tai juos liudijančios nuotraukos bus išmestos, istorijos užmirštos ir vis labiau įsismarkaus interpretacijų žaidimai, mažai ką bendra turintys su tikra istorija, tačiau padedantys jaunimą programuoti naudinga linkme. Sukūrėme viešąją įstaigą su bendraminčiais grynai dėl buhalterijos, tikėdamiesi, kad galbūt kas nors ims ir paaukos geriems sumanymams, nes vien iš algos nebepavežėm tam tikrų projektų. Na, vienu kitu euru mus paremia vienas kitas gyventojas, pervesdamas 1,2 proc. GPM. Aišku, vis tiek tenka pridurt iš savo algos, bet kadangi nerūkau, tai galiu surast eurą kitą ir visuomeniškoms iniciatyvoms. Man net malonu savaitgalį nuvažiuoti į Karalgirį, atvykstantiems žmonėms aprodyt žemines, nuvest į partizanų kapavietę, kad jie galėtų uždegti žvakutes. Atvyksta seneliai, tėvai atsiveža vaikus, papasakoji, pabendrauji, bendraminčių randi. Būna ypač smagu, kai po tokio apsilankymo koks nors skeptiškas pilietis parašo „ačiū“ ir prisipažįsta lig tol gyvenęs kažkokiam burbule.

- Kadaise bene tiksliausia žmogaus charakteristika buvo atsakymas į klausimą, drįstum su juo eiti į žvalgybą ar suabejotum. Šiandien vis dažniau jį keičia klausimas, atiduotum savo balsą už konkretų asmenį rinkimuose į Seimą ar ne. Spėju, sulauktumėt teigiamų atsakymų į abudu klausimus, tad ką tartumėt apie rinkimus?


- Turiu normalų darbą, dirbu projektų vadovu vienoje įmonėje Kaune, o „LDK palikuonys” - grynai mano hobis. Kažkas renka senovinius daiktus, aš renku istoriją. Kviečiu žmones išgert arbatos istorinėse vietose, kviečiu nušienauti tas vietas, jomis rūpintis, kviečiu apsilankyti su seneliais, su vaikais, anūkais. Žinoma, matau, kad valdžioje nėra gausu patriotiškesnių žmonių, matau, kad ten daugiau tokių, kurie atstovauja savo šeimos arba kažkokių grupių interesams, nekalba apie valstybės ateitį po keliasdešimt ar net daugiau metų, kai jų arba manęs jau nebebus (klausimas, ar išvis ta valstybė bus?). Buvau įstojęs į Liberalų sąjūdį, tada jis man atrodė jauna švari partija, ir net buvau besibalotiruojąs Raudondvario vienmandatėje, bet prieš pat startą pasitraukiau, nusivylęs partiečių moraliniais kriterijais; tuo metu kaip tik prasidėjo garsioji korupcijos byla.

- Ką sako jūsų patirtis: ar metams bėgant fonas jūsų pomėgiui tampa palankesnis?

- Manau, kad keičiasi į gera, bet nuolat susiduri su inercija: visi turime darbus, visi kažką veikiam, kartais būname pavargę, bet aš sakau, užuot stringant feisbuke, verčiau keliolika minučių skirti senai nuotraukai ar žmogaus istorijai. Prisimenu, per pirmą renginį Karalgiryje man krito į akis močiutė baltais plaukais, kukliai sėdinti ant kėdutės; rankose ji laikė gėles. Ksaverija, priėję išsiaiškinome, toks jos vardas. Gal tremtinė, paklausėme, ir ji atsakė: „Buvau šių partizanų ryšininkė, vaistus jiems nešiau“. O jos seneliai, pasirodo, buvo knygnešiai. Dar spėjome ją nufilmuot, ir tuodu metus, nuo tos dienos ji sakė gyvenusi iš tikrųjų, nes sakė pamačiusi, kad atsirado žmonių, kurie supranta, ką jie darę ir kodėl. Ji mums nupasakojo kelią, kaip ji eidavo pas partizanus, padėjo surasti bunkerius, kurių be jos mes niekaip nebūtume suradę, rodė, kur kas buvo sužeistas, nušautas… Ji mirė po Sausio 13-osios, ir feisbuke parašėme, kad išskrido paskutinis mūsų „vanagas“…

- Drįstumėt sakyti, kad lietuviai tampa patriotiškesni?

- Kartą man teko garbė pilietiškumo pamoką vesti kartu su šviesaus atminimo partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu. Žinot, ką jis pasakė? Jeigu žiūrint į kylančią Lietuvos vėliavą ar girdint Valstybės himną, tau gerklėje atsiranda gumulas ir šiaušiasi oda, gali būti ramus - lietuviškumo atžvilgiu su tavimi viskas yra gerai.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (66)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUMAŽĖJO: birželį „Klaipėdos naftos“ naftos terminalų preliminarios pardavimo pajamos siekė 2,1 mln. eurų, ir, lyginant su praėjusių metų birželiu, yra 0,6 mln. eurų, arba 22,2 proc., mažesnės.
  • KORONAVIRUSAS: Rumunija skelbia apie naujų koronaviruso infekcijų paros skaičiaus rekordą; per 24 valandas šalyje patvirtinti 555 nauji atvejai; iki tol daugiausia infekcijų per parą registruota balandžio 11-ąją – 523.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar prezidentas turėjo pasidalinti skėčiu su šalia šlampančiu berniuku?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+7 +9 C

 

+10 +12 C

 +18 +20 C

+17 +19 C

 

+19 +21 C

3-4 m/s

2-3 m/s

 

3 m/s

Nuorodos