Kiek visuomenė dar turi teisės žinoti?

Deja, praktikoje šiandien ši teisė vis dažniau pažeidžiama, o dalis žmonių apie tai nesusimąsto.

Negana to, informacija kartais slepiama net nuo žurnalistų, net Visuomenės informavimo įstatymas ne visada galioja. Tačiau, pasirodo, jie mažai rūpi net valdžios atstovams.

- Kiek, Jūsų nuomone, šiandien realybėje dar veikia Visuomenės informavimo įstatymas? - „Vakaro žinios" paklausė advokatės, žiniasklaidos teisės specialistės Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS.

- Šiuo metu yra labai daug problemų ir su teise žinoti, ir su saviraiškos laisve. Teisė žinoti liečia visos visuomenės teisę gauti teisingą informaciją. Šiandien matome, kad informacijos negauname visos, įvairiapusiškos. Gauname daug apdirbtos informacijos ir propagandos.

Taip pat matome, kai dalis žiniasklaidos ne visada išklauso visas puses. Yra žmonių, kurių mes niekada negirdime didžiuosiuose kanaluose. Galėčiau net pavardėmis išvardinti žmones, kurie turi įdomių minčių. Ar jos teisingos, atsakys gyvenimas. Bet tie žmonės eliminuojami iš viešojo diskurso. Bent jau LRT kviečiami žmonės, kurių pasakymus gali daugiau mažiau numatyti. Tad su visuomenės informavimo principais problemų tikrai yra.

Kalbant apie saviraiškos laisvę, žmogus Lietuvoje turi visas galimybes reikšti savo nuomonę, tačiau kyla kita problema: daug žmonių bijo išsakyti savo tikrą nuomonę. Kodėl? Jeigu ta nuomonė yra kažkam nepalanki, žmogus gali susilaukti visuomenės pasmerkimo, „Cancel" kultūros, gali nukentėti darbe. Tai tampa mūsų realijomis, kurių anksčiau nebuvo. Manau, tai prasidėjo pandemijos ir karinės agresijos metu.

- Pernai kunigui Ričardui Doveikai per pamokslą pasakius, kad 80 proc. žmonių bijo pareikšti savo nuomonę, kunigas buvo išvadintas vatniku, faktų tikrintojai puolė skelbti tai paneigiančius tyrimus. Nors galiausiai paaiškėjo, kad yra tyrimų, patvirtinančių jo žodžius. Koks vaidmuo šiandien tenka faktų tikrintojams kalbant apie žmogaus teisę gauti tikslią informaciją?

- Faktų tikrintojų institutas atsirado pandemijos metu. Bet kas tai yra? Jeigu konkretus naujienų portalas dalyvauja žiniasklaidos versle, patys teikia informaciją, kaip jie gali būti faktų tikrintojais? Akivaizdu, kad jie bus subjektyvūs. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą tai yra visiškai neteisėtas dalykas. Nes faktus patikrinti gali tik viena institucija - teismas.

O kad žmogus kažkur užsiregistruoja kaip faktų tikrintojas ir gauna už tai pinigus, dar nereiškia, kad jis turi kompetencijos tuos faktus patikrinti. Manau, šiandien šis institutas jau yra susikompromitavęs, netekęs galios ir finansavimo. Gyvenimas parodė, kad tai buvo paprasčiausias absurdas.

- Čia kyla ir etikos klausimas, kai vienų paskelbtus faktus tikrina konkurentai?

- Taip, tai yra interesų konfliktas. Juk faktų tikrintojai yra suinteresuoti, gyvena iš to paties verslo. Tad visas jų tikrinimas yra subjektyvus.

- Neseniai „Respublikos" leidiniai" teisėsi su Vilniaus miesto savivaldybe, nes ši atsisako redakcijos žurnalistams teikti informaciją. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra išaiškinusi, kad tai neatitinka įstatymų. Teismas nustatė, kad skundas nepagrįstas, esą „Respublikos leidiniai" neturi teisės teistis, nes atsisakyta teikti informaciją ne redakcijai, o atskiriems žurnalistams. Nors savivaldybė aiškiai rašo, kad atsisako dėl to, jog žurnalistai atstovauja konkrečiai redakcijai. Kaip vertinti tokį sprendimą?

- Norint vertinti, reikia žinoti visą bylos eigą. Teisė gauti informaciją yra konstitucinė. Tokia pati kaip teisė į išsilavinimą ar įsitikinimus. Be to, ji yra ypatingai svarbi, nes nuo jos realizavimo priklauso ir kitos teisės.

Pareigūnai negali slėpti informacijos. Administracinių nusižengimų kodekse yra specialus straipsnis, numatantis pareigūnams, kurie nesuteikia informacijos be pagrįstų motyvų, baudas.

Turėjau bylą dėl kalėjimų Lietuvoje, kurių egzistavimą vėliau pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas. Iš pradžių informacija taip pat buvo neteikiama, bet per teismus tą informaciją gavome ir EŽTT pripažino tų kalėjimų egzistavimą, nors mūsų prokuratūra iki šiol bylų nekelia.

Tad teisė į informaciją yra labai svarbi visai visuomenei. Mums svarbu žinoti ir gauti teisingą informaciją. Kartais už šią teisę reikia pakovoti teismuose.

- Įsiteisėjus Bendram asmens duomenų apsaugos reglamentui (BDAR) dažnas žurnalistas susiduria su situacija, kai nepateikiama informacija net apie valstybės išlaikomus žmones, nes tai - asmens duomenys. Nusikaltimus padariusių žmonių tapatybių taip pat negalima skelbti.

- Teisė į privatumą ir teisė žinoti nuolat koreliuoja. Visuomenės informavimo srityje asmens duomenų klausimai yra Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijoje. Kilus ginčui, ši tarnyba tai sprendžia, o jos sprendimai gali būti skundžiami administraciniams teismams.

Yra buvusi situacija, susijusi su Klaipėda, viešaisiais pirkimais ir viešais asmenimis. Teismas priėmė sprendimą ir patvirtino Žurnalistų etikos inspektoriaus poziciją, kad prašomos informacijos pateikti nereikia. Bet sprendimas buvo peržiūrėtas atnaujinimo instituto būdu ir buvo pakeistas. Netgi buvo pakoreguotas Visuomenės informavimo įstatymas.

Manau, kad visuomenės informavimo srityje šiandien jau turime netgi kitą problemą - tos duomenų apsaugos praktiškai neliko. Dabar jau nesusiduriu su atvejais, kad duomenų žiniasklaidai neteiktų dėl to, jog tai yra asmens duomenys.

- BDAR suveikė ir verslininko Nerijaus Numos atveju, kai šis su VMI susiderėjo ir susimažino GPM skolą, o dėl to į biudžetą galėjo būti sumokėta keliais milijonais eurų mokesčių mažiau. Bet VMI informacijos neatskleidžia dėl asmens duomenų apsaugos. Ar tikrai mes neturime teisės to žinoti?

- N.Numa yra viešas asmuo, bet viešumo lygmuo yra kitas, nes jis nėra politikas ar valstybės tarnautojas. Tad VMI turėjo pateikti skaičius, bet nebūtinai susiejant juos su asmens duomenimis. Jeigu tai nebuvo padaryta, tai galima būtų skųsti administraciniams teismams.

- Mažai kam užkliuvo ir tai, kad COVID vakcinų kaina taip pat tapo konfidenciali, nors pirkta iš biudžeto ir kainavo milijonus eurų. Žmonės nebeturi teisės žinoti net kur išleidžiami jų sumokėti mokesčiai?

- Kiek žinau, šios informacijos prašė Sveikatos teisės instituto direktorius Rimas Jonas Jankūnas ir jos nemažai yra sukaupta. Jeigu jos trūksta, žiniasklaida, Seimo nariai gali kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją ir jeigu informacija neteikiama, vėlgi tam yra administraciniai teismai.

Kita problema, ką su ta informacija daryti. Kiek žinau, R.J.Jankūnas kėlė klausimą dėl to, kiek pinigų nepagrįstai žmonės sumokėjo už jiems pandemijos metu skirtas baudas. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pasakė, kad baudų grąžinimas prieštarautų Konstitucijai. Tai yra absurdas. Žinoma, kad šie klausimai turi būti keliami, bet tam reikia politinės valios. Kol neišsirenkame žmonių, kurie mums tinkamai atstovautų, pokyčių nebus. Trūksta politinės valios. Mes vis išsirenkame žmones, kuriems daugiau rūpi asmeninė gerovė, o ne mūsų bendri namai, kurie vadinasi Lietuva.

- Prieš kelis metus žurnalistai brovėsi prie S.Skvernelio namų, fiksavo jį namų aplinkoje žiūrinti televizorių, ieškantį užkandžių šaldytuve ir paviešino stambiu planu užfiksuotus kadrus. Kiek tokia informacija gali būti visuomenės interesas?

- Nežinau, kiek galiu komentuoti šią istoriją, nes dalyvavau šioje byloje. Bet tai buvo vieša ir plačiai aptarinėjama byla. Mane gali kaltinti, kad esu subjektyvi, bet toje situacijoje nebuvo jokio pagrįsto visuomenės intereso. Tai buvo smalsumas, ir paties bjauriausio būdo. Žmogus buvo atostogose, tai lietė ir jo sveikatos būklę. Toks žmogaus stebėjimas slapčia pažeidžia ir jo, ir jo vaikų, ir jo šeimos privatumą. Byla baigėsi tuo, kad žiniasklaida atsiprašė, suprato ir pašalino tą informaciją.

Tai - pavyzdys, kai teise žinoti yra piktnaudžiaujama. Tai buvo ne teisė žinoti, o elementarus smalsumas. Tokių pavyzdžių yra labai daug.

- Vis minite galimybę kreiptis į teismą. Kiek dažnai tas kelias pasirenkamas?

- Praktika - labai reta. Be to, negaliu pasakyti nė vieno atvejo, kad būtų pritaikyta bauda dėl informacijos nesuteikimo. Tai yra geras signalas Žurnalistų sąjungai, naujam žurnalistų etikos inspektoriui, kad žurnalistai turi daugiau naudotis šiuo įrankiu.

- Numatyta pirminė bauda yra simbolinė - nuo 20 iki 140 eurų.

- Bauda - nedidelė, bet kai vyksta toks vajus dėl biudžeto didinimo, Seimo nariams yra labai geras signalas šią baudą padidinti bent 100 kartų. Žurnalistai galėtų tuo naudotis.