Jubiliejų švenčiantis aktorius J.Bindokas: Aš - ne pasaulio žmogus, turiu remtis į šaknis

J.Bindokas yra „Šiaulių krašto" dienraščio, pradėjusio eiti 1990 metais, pirmasis fotografas. Fotoaparatą sako jau padėjęs, o scenoje yra iki šiol. Jis ir žinomas poezijos skaitovas, už tradiciją skaityti eiles miesto autobusuose per Vasario 16-ąją kartu su kolegomis yra apdovanotas prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka Lietuvos valstybės 100-mečio proga.

- Laukiate gimtadienių? Ką amžius reiškia pačiam?

- Lauki nelauki, o gimtadienis ateina, tiesiog veržiasi ir kuo toliau, tuo įžūliau. Sakytum, nebeskubėkit, metai, taip greitai bėgti, bet neklauso.

Pro pirštus jau reikia žiūrėti į gyvenimą ir juokauti, nes nebe daug liko. Todėl „Laiptų" galerijoje fotografijų iš teatro gastrolių parodą dviprasmiškai pavadinome: „(Ne)seniai" gali perskaityti ir kaip „ne seniai". Man atrodo, kad viskas buvo neseniai, o jaunimas į mane žiūrėdamas galvoja: koks senis! Mes lygiai taip pat jauni būdami į 70-mečius žiūrėjome.

Aišku, tokiame amžiuje jau esi senis: ir sąnariukai paskauda nuo žvejybų, ir ne toks mitrus, spanguoliaudamas kaliau kojos pirštą į kelmą, tai pusę metų šlubavau. Anksčiau būdavo parkritai, kitą rytą jau bėgi, o dabar baisi trauma (juokiasi)!

Žmogus gimsti ir miršti, o tarpas tarp tų datų - gyvenimas. Kai pamatai, kad nuo gimimo praėjo jau 70 metų, supranti, kiek nedaug liko. Jau testamentą reikia rašyti.

- Ar aktorystė - pašaukimas?

- O kas čia žino? Kad būsiu aktorius, pirmą kartą supratau, iškritęs iš vaikiško vežimėlio ant galvos, baisiai išsigandau ir pagalvojau: būsiu artistas. Antrą sykį, jau paaugęs, su draugu ant fermos stogo gaudėm žvirblius, perdangos prasiskyrė ir nukritau karvei ant nugaros. Ta baisiai išsigando, o aš vėl pagalvojau: būsiu artistas.

Trečią kartą apie tai pagalvojau, kai pas pusseserę radau „Šluotos" žurnalo numerių šūsnį. Žiūriu, karikatūra nupaišyta - eina asilas į pastatą, ant kurio užrašyta „Konservatorija". Sakau, eina asilas dainuot. O ji sako, gal vaidint? Taip pirmą kartą sužinojau, kad Konservatorija yra ir vaidybos mokykla. Taigi, taip „Šluotos" karikatūra perpildė norėjimo būti aktoriumi taurę.

Iš gimtųjų Lazdijų nuvažiavau į Vilnių, susiradau, kur yra Konservatorija, ir įstojau. Dėl stojimo teko paaukoti abiturientų išleistuvių vakarą. Būčiau neįstojęs, būčiau sukęs į gamtos dalykus.

Mūsų kurso vadovai buvo Irena Vaišytė ir Vladas Jurkūnas. Kursas buvo galingas - puikūs aktoriai: Eglė Gabrėnaitė, Romas Ramanauskas, šviesaus atminimo Juozas Kisielius, Petras Venslovas, Ramutis Rimeikis, Rita Knizikevičiūtė, Elena Jasnauskaitė, Irena Liutikaitė. Iš kurso į Šiaulių dramos teatrą paskyrė mus tris - mane, E.Jasnauskaitę ir I.Liutikaitę.

Nuo tada, nuo 1972 metų, gyvenu Šiauliuose.

- Beveik penki dešimtmečiai gyvenimo ir darbo viename mieste, viename teatre. Ar esate laimingas?

- Taip, aš laimingas žmogus. Iš mažų įvykių, iš detalių susideda žmogaus gyvenimas. Man labai pasisekė, kad aš - teatre, kuriame yra nuostabus kolektyvas, man pasisekė, kad dirbau „Šiaulių krašto" redakcijoje - taip pat nuostabus kolektyvas ir patirtis. Man pasisekė, kad Krikščioniškajame labdaros fonde bendradarbiavau ir pamačiau žmonių nelaimes.

Man gėda buvo būti nelaimingu, kai pamačiau mažą berniuką, sergantį hemofilija, visą subintuotą, kai pamačiau stiklinius žmones, kurių kaulai tokie trapūs, kad nuo menko judesio lūžta. Mama vaikelį prausia upelyje, tas kojele pamakalavo - ir lūžis. Mačiau ir Aukštelkės pensiono neįgaliuosius, ir Akmenės rajono Dabikinės pensiono neįgalius vaikelius, kuriuos reikia saugoti, kad ištisai nedaužytų galvos į sieną.

Aš džiaugiuosi gyvenimu. Maža kas galėjo būti. Galėjai negimti, galėjai abortu būti, o mums pasisekė - mes gyvename.

- Teatras - gyvenimo būdas ar darbovietė?

- Manau, gyvenimo būdas. Pripranti, lyg ir rutina, bet nėra taip, kad uždarei teatro duris ir apie vaidmenis nebegalvoji. Žvejoji, o mintyse vis eina tekstas.

Mes ir per karantiną dirbame. Visi testuojamės kas 10 dienų ir repetuojame. V.Šekspyro „Hamletą" P.Ignatavičius stato. Teatras greičiausiai atsidarys rudenį, nes spektakliams atnaujinti reikia laiko. O rudenį minėsime Šiaulių dramos teatro gyvavimo 90-metį.

Neįsivaizduoju Šiaulių be teatro. Teatras miesto kartelę pakelia.

- Lietuva, sakome, yra krepšininkų šalis, o ar galime sakyti, kad esame teatro šalis?

- Ypač aš - krepšininkas - metro penkiasdešimties centimetrų (juokiasi). Ar teatro šalis? Manau, kad taip. Teatrų ne po vieną turime Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Šiauliuose, Telšiuose, Alytuje, Marijampolėje, Kelmėje yra teatrai. Turime Naisių teatrą. Yra ir mėgėjų teatrai.

Tik štai, ar vyresnioji karta priima jaunųjų režisierių eksperimentus? Ar jaunimas lanko teatrą, ar supranta? „Mindaugą" rodėme moksleiviams - labai skirtinga buvo reakcija. Vienų mokyklų moksleiviai puikiai priėmė, suprato spektaklį, kitų - ne. Nuo bendro išprusimo ir nuo mokyklos lygio daug kas priklauso.

- Kokį vaidmenį aktoriaus gyvenime vaidina šeima, namai?

- Aš su džiaugsmu einu į darbą, o iš darbo su džiaugsmu einu namo. Vedžiau 42 metų būdamas mylimą Daivutę, kuriai buvo 29 metai, ir viską suspėjome. Užauginome vaikus - dukrą ir sūnų, kurie iš namų jau išskrido, turime namą.

Dėkingi dabar esame, kad mus išvijo iš miesto centro - mūsų namą su visais gyventojais grąžino savininkui. Mes tapome benamiai, trisdešimt teismų turėjome, kol galų gale savivaldybė mums išmokėjo kompensacijas. Už ją nusipirkome namelį - baisu, kokia lūšna buvo. Iš jos tik sienos liko, viską pakeitėm.

- Pandemiją kaip išgyvenate, nesutrikdė gyvenimo karantinas?

- Nieko nesutrikdė. Mes su Daivute per pirmąjį karantiną visus krašto pažintinius takus apvažiavome, kiekvieną dieną vaikščiojom po 7 kilometrus ir daugiau.

Per daug dejuojama, kad slegia karantinas. Man atrodo, mes bijome savęs. Bijome pabūti tyloje, bijome pabūti su malda, su savo sąžine.

Televizorius virtuvėje, televizorius kambaryje - žiūri nežiūri, bet turi būti triukšmas. Išvažiuoji į gamtą - koks grožis, paukščiai čiulba. Stačiūnuose mačiau gal tūkstantį žąsų. Fantastiškas vaizdas. Miške žibučių pilna. Darže prie namų su Daivute padirbėjom, daigus į žemę sukaišiojom, aš meškerytę pasiėmiau ir nuvažiavau žvejoti prie Talkšos. Žiūriu, nekimba, apsisukau ir į Prūdelį, o Prūdelyje aš - vienintelis žvejys ir kibo. Nėra nė kada tingėt.

- Iš kokios šeimos esate kilęs?

- Mano tėvukas buvo šaltkalvis, našlaitis, kilęs nuo Kalvarijos. Mama mokėjo gerai siūti ir dirbo valytoja. Kilusi buvo iš Kapčiamiesčio, prie pat Gudijos. Aš šeimoje - vienintelis vaikas. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 10 metų. Bet mama tėvą nukaršino, o aš ir į Šiaulius buvau atsivežęs.

Aš priprantu prie žmonių ten, kur gyvenu. Aš - ne pasaulio žmogus, aš be Lietuvos, be Lazdijų negaliu gyventi. Aš ir be Šiaulių negaliu gyventi - aš čia pritapau.

Pamenu, kažkada Kanadoje buvome gastrolėse, po to dar vežiojo visur, o mes trys - Regina Steponavičiūtė, Virgis Jasiūnas ir aš - savaitę anksčiau parlėkėm namo į Lietuvą. Aš turiu remtis į šaknis.

Man truputėlį baisus tas pasaulio žmogus. Aišku, jeigu tu kompe sėdi, tai koks skirtumas, kur sėdėti, kolą gerti ir picą valgyti. O man reikia ne prie kompo, o į mišką. Į feisbuką aš nelandžioju, nors vaikai man paskyrą sukūrė. Kai pasižiūri, kokios šiukšlės ten eina, ko ten kasdien eiti?

Aš turiu turėti šaknis, džiaugtis savo aplinka, kalba.

Man svarbūs ir mano kaimynai, ir mano miškas. Aš žinau, kur Lazdijuose uogauti, grybauti. Ir aplink Šiaulius miškuose jau vietas žinau - mėlynių, girtuoklių, spanguolių.

Šiauliai jau savi, nes čia užaugo mano vaikai, čia jau šaknys įleistos. Jau čia gal ir numirsiu. Galvoju apie mirtį, negaliu negalvoti. Kartais laikas aplenkia tave, kaip buvo chirurgui Kęstučiui Vitkui - buvo tik 69 metų, o sukniubo ir viskas.

- Įvardinkite tris svarbiausius dalykus?

- Kad turėtum šeimą ir namus, kad darbas sutaptų su hobiu, ir, aišku, sveikata.

- Ko nepakenčiate, su kuo negalite susitaikyti?

- Aš manau, kad žmogus su viskuo gali susitaikyti, net su išdavystėmis, nes jų negali pakeisti. Esu jų patyręs. Turi atleisti, nes nešioti akmenį sunku, save žudai, save naikini.

Teisinė neteisybė mane žeidžia, kaip žmogų. Mane labai žeidžia, kad šiame kapitalistiniame pasaulyje teisus yra tas, kuris turi pinigų.

Valdininkų abejingumas žeidžia, nes pasijunti bejėgis. Anksčiau Maskvai galėjai pasiskųsti, reaguodavo, dabar rašyk į Strasbūrą, o jis po ketverių metų gal atsakys, kad prašymo nenagrinės.

Lietuva ištirps, mes jau tirpstame. Ir Europos Sąjunga iširs - tai tik laiko klausimas. Globalizacija baisus dalykas - viską niveliuoja. Mane žeidžia, kai naikinamas tautos paveldas.

Kultūrą nustelbia konkurencija. Jaunimas žiauriai yra priverstas konkuruoti. Žiūrėkit, kiek yra laisvų jaunų aktorių, kaip sunku jiems įsitvirtinti, jie kovoja dėl būvio - o gal tai ir yra progresas?