G.Kuprevičius: Tėvynės norėčiau su mažiau bėdų

Balandžio 5-ąją Vilniaus kongresų rūmuose įvyko G. Kuprevičiaus koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera. Nuo šio kūrinio pavadinimo „atsispirdama“ naujienų agentūra ELTA ir pradėjo pokalbį su gerbiamu jubiliatu.

- Ką pirmiausia iš dabartinių savo būsenų paminėtumėte ir būtent kodėl?

- Pirmiausia minėtinas nerimas. Ir dėl valstybės reikalų, ir dėl kultūros, ir dėl Kauno ateities, ir dėl klimato visomis prasmėmis... Kodėl? Kol esu gyvas, kol galva veikia, kol judu, - argi turėčiau būti abejinga ir viską neigianti „daržovė“?

- Žinau, kad viso gyvenimo neįmanoma sutalpinti į internetą, tačiau turėtume jus pagirti už išskirtinę asmeninę kūrybinę svetainę, kurioje aptikau ir tokį įrašą: „2019 vasario 26 d. Maironio literatūros muziejuje, muzikinėje popietėje „Dangų dainos remia“, apsilankė ir prelatas Vytautas Vaičiūnas, įteikęs man naują savo poezijos rinktinę. Sako: „Paskaityk 97 puslapį“. Grįžęs perskaičiau, ir štai -elegija mišriam chorui (...) „Kokios norėčiau Tėvynės?“.

Tai intriguoja: o kokios jos norėtumėte? Ir kokio miesto sau bei kitiems linkėtumėte, kaip mažo Tėvynės kampelio, kuriame gimėte, brendote ir nuo kurio atsispyręs, savo kūrybą visą gyvenimą plačiai skleidžiate?

- Žinoma, daugiau gero ir gražaus norėtųsi iš Kauno, bet ne dabartinio, kuriame atsirado labai daug man svetimų ženklų. Gal tai - senatvės poveikis, atseit, „anksčiau buvo geriau“, tačiau ne apie gerovę kalbu. Galima ir reikia daug ką keisti, tvarkyti, bet ne taip grubiai, nemokšiškai, negirdint kitų nuomonės bei patarimų.

Absoliuti absoliučios valdžios tiesa dažniausiai baigiasi bėda ir jai, ir tas tiesas palaikančiai bendruomenei. Garsių Kauno vadinamųjų Kauko laiptų rekonstrukcijoje įžiūriu tų bėdų pradžią.

Kokios Tėvynės norėčiau? Ogi su mažiau bėdų, kurios išvengiamos patikint ateitį tiems, kurie gyvena ne vien dėl savireklamos.

- Kadangi esame seni pažįstami, nes jaunystėje dainavau jūsų dainas (oi, kokios neįprastos ir, sakyčiau, sunkokos atlikti jos buvo, ypač „Čigonė“, atnešusi Kauno halėje „Gintarinės triūbos“ konkurso diplomą), tai leisiu sau paklausti, kas jumyse tebegyvena iš tų gražių jaunystės laikų? Iš ieškojimų ir atradimų, improvizacijų vakarų, naktinių repeticijų, muzikinės kokybės reikalavimo iš savęs bei kitų meto?

- Nuraminsiu - gyva viskas, net viltys, kurios tuomet ir dabar bemaž tokios pačios. Rublis, litas ar euras tėra kursų susitarimai. Rimtesni dalykai slypi sąskaitose. Turiu galvoje ne tas, kurias mums išspjauna kasų automatai prekybos centrų „aerodromuose“, o moralines, dvasines, principų sąskaitas, kurių padengimui pastaraisiais metais vis dažniau pristingame išteklių.

- O kokie išmąstymai, idėjos, pavyzdžiui, jau šiais laikais jums asmeniškai inspiravo gimimą operos „Prūsai“, į kurią irgi šį balandį kviečia Klaipėdos teatras?

- Viename iš interviu minėjau, - inspiravo paskutiniųjų baltų genčių likimas. Likome tik latviai ir mes, lietuviai. Gal kokie 5 milijonai, gal kiek daugiau. Pusė jų jau savęs su baltais nesutapatina, o kiti iš viso sutrikę pilietybėse. Kaip jie elgsis, kai susivokusiems baltams grės pavojai? Tai - klausimas, kurio atsakymo dar nežinome. Opera „Prūsai“ yra perspėjimas. Gal ir tai šiandien svarbu.

- Nori nenori, tik ateina toks žmogaus gyvenimo etapas, kai žodis „buvo“ mintyse tampa dažnesnis nei „bus“, tačiau akivaizdu: jums tas dar negreit. Smalsu sužinoti, kas iš tikrųjų jumyse „įjungia“ tokio intensyvaus gyvenimo variklį - pastangos pasinerti į kūrybą ir atitrūkti nuo, drįstu sakyti, neįdomios kasdienybės, ar dar kažkas kita?

- Menininką nuolat plėšo prieštaravimai. Jų rezultatas - kūriniai. Kokie jie, tokie ir prieštaravimai. Mano atveju gėrio aplink tiek pat, kiek ir blogio. Gi menininkas tą balansą visuomet pateikia per savo matuoklį. Gal todėl jis visuomet yra opozicijoje valdžioms, vyraujančiai ydingai moralei ir papročiams.

Tiesos sakymas šiais laikais darosi vis pavojingesnis, tačiau man, meno žmogui, vis patrauklesnis. Tame regiu guodžiančias ne tik mane perspektyvas.