Aurimai Drižiau, nekritikuok sistemos!

Jau beveik ištirpęs ir šviesaus atminimo sesės Nijolės Sadūnaitės klausimo „Kur yra mergaitė?", nuskambėjusio Seimo tribūnoje, aidas. Ir šios istorijos viena pagrindinių herojų Neringa Venckienė feisbuke dalijasi nebe nuoskaudomis, o nuostabiais Taivano kraštovaizdžiais po praūžusio taifūno.

Tik žurnalistas Aurimas DRIŽIUS, prisistatantis „žurnalistu visą gyvenimą", geriausiai žinomas kaip uždrausto „Laisvo laikraščio" leidėjas ir redaktorius, neleidžia užsimiršti: vis kalba ir kalba apie šiurpius ir abejotinus pedofilijos bylos fragmentus.

Matyt, dėl to buvo uždrausti ir kiti jo internetiniai puslapiai („laisvas.com", „laisvas.info"). Ir jis neketina liautis.

- Pabandžiusi prisijungti prie jūsų internetinės svetainės, buvau įmesta į Žurnalistų etikos inspekcijos puslapį. Jos valia tapote nematomas?

- 2019 metais „Laisvas laikraštis" buvo uždraustas ir paskelbtas už įstatymo ribų. Paskui jie uždarė ir kitas svetaines man už akių, net nepranešę, pasielgdami net blogiau kaip prie sovietų, kai panašiais atvejais vykdavo vieši posėdžiai, kur galėjai dalyvaut ir galėjai gintis. Gi nepriklausomoje Lietuvoje teismas gauna skundą, tavęs apie tai neinformuoja ir nepakviečia, tik parašo, kad esi uždarytas. Koks čia teisingumas, jeigu tau net nepasako, kuo esi kaltinamas. Kadangi tai padaryta už akių, vien šios aplinkybės gana, kad toks veiksmas būtų pripažintas neteisėtu.

Uždarius „laisvas.info", atsidariau „laisvas.com" puslapį, bet ir šis, vos patapus Žurnalistų etikos inspektoriumi Dainiui Radzevičiui, prapuolė, manęs neinformavus (jis visuomet man darė valdžios padchalujaus įspūdį). Tada imi ir kreipiesi į teismą, o teismas atsako perfrazuojant: ne tavo reikalas...

Dar niekada šita valstybė nebuvo tokia baisi, kaip dabar, dar niekada ji nebuvo įgavusi tokių baisių formų. Prieš kelias dienas buvau nuėjęs į vadinamųjų riaušininkų teismą pasižiūrėt, kur keliasdešimt ištisus penkerius metus tąsytų žmonelių buvo lygtinai sukišti į kalėjimus, tarp jų ir Celofanas. Teisėjas paskelbė, kad Antanas Kandrotas kvietė žmones blokuoti išėjimus iš Seimo, tačiau byloje tokių duomenų tiesiog nėra. Vienintelė mintis po tos „ekskursijos" kalė galvoje: kaip ten sakė Platonas: valstybė be teisingumo - plėšikų gauja?..

- Sakote esąs žurnalistas visą gyvenimą,- kuo jūsiškė žurnalistika skiriasi nuo tokio Jakilaičio, Malinausko, Tapino, nūnai aktyviai skatinančių kultūrininkų protestus, žurnalistikos?

- Visi jie yra valdančios ideologijos tarnai. Imkime Tapiną, - mano galva, jis dirba specialioms tarnyboms, nes iš kur jis gali žinot, kad, pavyzdžiui, Palucko brolio firmelė gauna eurosojūzo šaibas. Jie nutekina informaciją ir „suvalgo" tą Palucką. O kas yra dirigentas viso šito šou, kaip ir kultūrininkų maišto, galima tiktai spėlioti. Kažkam juk tai labai naudinga, ar ne?

- Kitas pasakytų, kad tie žurnalistai, skirtingai nei jūs, turi „stogą". Jūs buvot tąsomas, jei neklystu, net vienuolikoje iškeltų bylų?

- Mane dulkino kaip reikiant - per dieną turėdavau kokias dvi tris bylas. Būdavo, vienas posėdis pirmą, kitas - antrą valandą, - žodžiu, valstybė dusino per visus galus. Teisėjas skaitydavo moralą: „Drižiau, kada tu nustosi rautis ant sistemos? Mes dar tavęs nesodinsim, dar lygtinai tave nuteisim, bet tu pagalvok, gal dar pasitaisysi"... Teisėjas varė atviru tekstu: „Nekritikuok sistemos". Ką jūs man šnekat, sakydavau, aš dirbu savo darbą.

- Sulaukdavot kokių nors grasinimų iš savo „herojų"?

- Ne tik grasinimų. 2013 metais po vieno teismo posėdžio važiuodamas Ukmergės greitkeliu net buvau partrenktas vilkiko. Vidury baltos dienos jis tėškėsi į mano automobilio šoną, kuris pagal fizikos dėsnius (taip aiškino kelių inspektoriai) priekiu turėjo būti nublokštas po vilkiko ratais. Iš manęs būtų likę konservai, tačiau, laimei, mano automobilis buvo labai lengvas ir atšoko kaip kamuoliukas į griovį. Be kitų sužeidimų, buvo lūžusi kaukolė, sutrupintas smilkinio kaulas ir jame iki šiol yra skylutė. Chirurgai juokėsi, kad ji likusi kaip kontrolinio šūvio ženklas...

O prasidėjo mano kova nuo garsios kontrabandos bylos, į kurią buvo įsipainiojęs ne tik Vilniaus apskrities mokesčių policijos komisaras Mindaugas Silickis, paskui nuteistas ir nusižudęs kameroje, bet ir nemažai jo bendrų, buvo kilę įtarimų ir dėl tuomečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko ryšių su teisiamaisiais. Tada susidomėjau, pradėjau aiškintis, rašyti straipsnius. Tada pas mane atėjo vienas advokatas: „Ko tu iš mūsų nori, ko ant mūsų rauniesi?" Esą visa teisėsauga, visi jos bosai dalyvauja kontrabandoje, - o jei nesiliausiu, mane „padarys per visus galus". Tiesiai šviesiai pasakė. Man buvo juokinga, nes rėmiausi oficialiais duomenimis.

Na, ir prasidėjo... mane dusino už visiškai teisėtą veiklą, nes pagal Konstituciją cenzūra mūsų valstybėje draudžiama. Bet teismai to negirdi. Aš jau pavargau šnekėti apie jų nesąmones. Na, leisdavo suprasti: taip reikia, sistema tokia, nekritikuok sistemos.

- Kokia jūsų kovos kaina? Vienuolika teistumų: už teismo nutarimų nevykdymą, šmeižimą, nepagarbą teismui ir pan.?

- Tai yra kvailystė! Mano žmonelė sako: „Esi liūtas pagal horoskopą ir dėl to niekad negali trauktis". Aš jai tada atsakau: „Jei tave išprievartautų, sakytum, kad tiek to, kaip nors pamiršiu ir gyvensiu toliau? Abejoju, ar sakytum". Aš nieko nepamirštu.

Penkiolika, mažiausiai penkiolika metų, kai teismas man uždraudė rašyti straipsnius. Ir penkiolika metų atmetinėja mano skundus ir rašo visiškas nesąmones. Taip ir veikia sistemėlė - tik tu tylėk,o jei kaip Celofanas imi garsiai rėkaut, tada iš karto tave čiumpa ir - kalėjiman, - taip sukonstruota mūsų demokratinė valstybė. Mus todėl ir tramdo, nes esame grėsmė šitai sistemai, dėl to mus ir dusina, dėl to uždarinėja.

Bet tai dar ne pabaiga. Visus teisėjus, kurie mane nuteisė už žurnalistiką, dabar traukiu į teismą už piktnaudžiavimą savo padėtimi pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tai man svarbu dar ir ir dėl to, kad nuteistas iš tikrųjų už savo profesinę veiklą, gali būti išteisintas tik tuo atveju, jei tau pavyks įrodyti, kad teismas piktnaudžiavo tavo atžvilgiu. Jų nutartys yra įrodymas. Ten parašyta, kad Drižius esą rašė straipsnius ir tęsė nusikalstamą veiką.

- Manote, tai įmanoma?

- Sakau, istorija dar nesibaigė, tie teisėjai bėgioja kaip tarakonai. Iš šešiolikos mane teisusių teisėjų penkiolika mano atžvilgiu yra „prisidirbę", - kaip dabar jiems visiems vyniotis? Žinoma, yra nemažai žmonių, kurie džiaugiasi, kad Lietuvoje viskas labai gerai, kad jie gyvena normalioje valstybėje. Jie eina į rinkimus, balsuoja už konservatorius, ruošiasi karui, nes rusas puls, ir džiaugiasi demokratijos pergale. Puiku. Jie tuo įtiki, kol nepamato savo akimis, kokioje valstybėje iš tikrųjų jie gyvena. Kai pamato, sako nenorintys tokioj gyvent, nenorintys, kad jų vaikai joje gyventų, nes bet ką sistema gali sutraiškyt.

Itališka teisėsauga palyginti su lietuviška yra juokas. Visi, kurie bando pasipriešinti, pervažiuojami su volu. Ir niekas nesikeičia. Ar „konservai", ar socdemai valdžioje, sistema lieka ta pati, tai pačiai rankai ji tarnauja.

- Man regis, jūs vaikščiojot itin plonu ledu.

- Visą laiką vaikščiojau. Aišku, gyvenimas labai įdomus, bet niekam tokio nelinkėčiau. Aš tiesiog tikrinau, koks ledo plonumas, vildamasis, gal jis yra truputį storesnis, bet susidūriau su masiškomis klastotėmis. Įsigilinęs į tą pačią Garliavos istoriją, supratau, kad ji nuo pat pradžių, nuo teisėjo Furmanavičiaus nužudymo, yra it klastočių rinkinys. Pavyzdžiui, teisėjo nužudymu buvo apkaltintas Drąsius Kedys, nors buvo trys tiesioginės įvykio liudininkės (su visomis jomis kalbėjausi), kurios liudijo priešingai, tačiau nė vienos jų parodymų neliko byloje.

Kitas pavyzdys - Raimondas Ivanauskas, aklas žmogus, buvo nuteistas pagal tokio jau kalėjusio banditėlio Mindaugo Žalimo mainais už jo laisvę duotus melagingus parodymus; kad jie melagingi, patvirtino ir Žalimą pažinojęs žurnalistas Virginijus Gaivenis (turiu jo parodymų kopijas).

Man atrodo, kad visos garsios lietuviškos bylos taip ir sukonstruotos tokiais turinčių ką prarasti banditėlių parodymais. Na, ir baisiausia šioje byloje - mergaičių prievartavimas, patvirtintas medicinos ekspertų. Štai Valstybinė psichiatrinė ekspertizė tvirtina, kad mergaitė nieko neišgalvoja, kad viskas paremta jos pačios išgyvenimais, o teismas pasižiūri į lubas ir sako: ne, ne,viskas išgalvota. Tai teisingumas? Ar mafijinės valstybės grimasa? Ką teisėjai - idiotai, jie nieko nesupranta? Supranta. Dar geriau supranta už mus drauge sudėjus, bet jie gavo užsakymą ir tiesiog konstruoja tą bylą taip, kaip reikia sistemai.

- Girdėjau, vasarą parašėte skundą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui „dėl spaudos Lietuvoje sunaikinimo". Kokį atsakymą gavote?

- Kreipiausi dėl neteisėtu būdu uždarytų mano internetinių puslapių. Liepos mėnesį, pasikonsultavęs su dirbtiniu intelektu, išsiunčiau savo skundą ir po kelių dienų gavau atsakymą, kad jis yra priimtas. Įsivaizduoju, kad ten plūsta milijonai skundų, bet tikiuosi, ateis laikas, mano skundas bus išnagrinėtas ir valstybė turės atsakyti už man padarytą žalą.

- Nesijaučiate vienišas kareivis toje kovoje?

-Tokių personažų, kaip aš, yra ne vienas. Ta pati Venckienė, tas pats Celofanas, kurį dabar traiško. Paimkime Raimondo Ivanausko gyvenimo istoriją. Jeigu jis būtų paliudijęs, kaip liepiamas, kad neva girdėjo Venckienę raginant brolį žudyti pedofilus, jis nebūtų „sėdęs", tačiau jis sakė negalintis meluoti, kai gyvenime nėra jo matęs. Jis atsėdėjo 7 metus, dabar jau laisvėje, su jo sese bendrauju, klausiu, gal jis norėtų pasidalinti savo išgyvenimais, bet jis jau sako „ne". Nebenori į tą peklą grįžti net mintimis, sakosi visiems atleidęs.

Venckienė buvo pabėgusi į „štatus", vis tiek parsigabenta, metus pralaikyta kalėjime, irgi nuleido rankas. Pasiėmė tėvus ir išvažiavo į Olandiją, sako: „Atsikniskit nuo manęs, nieko nenoriu žinot, vis tiek nieko nepakeisiu".

Aš rankų nenuleidžiu, nes nenoriu kažkur bėgti. Žmonelė mano irgi sako: „Durniau, ko tu rauniesi ant tos sistemos?". Aš sakau: nežinau kodėl, bet negaliu sustoti. Aš vis tiek tikiuosi, kad jie prieis liepto galą.

- Turbūt jūsų sąjungininkas yra tik Dievas?

- Mano sąjungininkai yra visi mano skaitytojai.

- Jiems jūs dabar juk neprieinamas...

- Kol kas, bet tai nereiškia, kad jie prapuolę...

- Negi niekad nepagalvojote, kad laikas liautis kovoti, kad laikas pagyventi, kaip dabar priimta sakyti, dėl savęs?

- Kai viskas apsivers, tada išeisiu į sanatoriją. Tada gyvensiu sanatorijoje. Pailsėsiu. Bet kol sistema veikia, kol teisėsaugoje, mano galva, veikia banditai, ir, jie žino, kad yra banditai, poilsis palauks.