A.Jusionio gyvenimas prie jūros

Du garsūs menininkai - tapytojas Stasys Jusionis ir keramikė Aldona Ličkutė-Jusionienė - užaugino du sūnus, Algimantą ir Vidmantą, pasukusius tėvo pėdomis. Vyresnįjį Algimantą (1954-2003), nesulaukusį nė penkiasdešimties, pakirto trečiasis infarktas. Jau pripažintą pasaulyje, palikusį per pusantro tūkstančio paveikslų ir piešinių.

Šiandien kalbiname dailininko našlę Violetą Jusionienę, vadovaujančią dviem Klaipėdos dailės galerijoms ir globojančią talentingo vyro palikimą, su kuriuo dar nesijaučia pasiruošusi skirtis. Į meno mugę „ArtVilnius’11“ atvyko anaiptol ne su vyro, o kito dailininko darbais.

- Kodėl?

- Nes visai neseniai, vos pernai, sostinės „Arkos“ galerijoje buvo pristatyta visos Jusionių šeimos paroda.

- Labai anksti, dar studijų metais, Algimantas atsidūrė Klaipėdoje, kur buvo lemta praleisti didžiąją gyvenimo dalį. Ar čia kaltos vedybos su Klaipėdoje gimusia laivo kapitono dukra?

- Ne tik. Čia iškart pasijuto savas. Radęs tikruosius namus, tikrąją savo vietą. Negi nesinori atgal į Vilnių, klausdavau. Jokiu būdu! O ir man pačiai Vilniuje žmonės atrodo susirūpinę, užsiėmę, amžinai skubantys. Grįžti namo - visi atsipalaidavę, ramūs, šypsosi. Nėra įtampos, konkurencijos.

- Bet mažiau ir profesinio šurmulio, veiklos, kūrybinės gyvybės.

- Išties dailės gyvenimas pajūryje buvo apmiręs. Parodų rūmuose - tik liaudies menininkai. Nei parodų, nei plenerų, nei mainų su kitomis šalimis. Algimantas į Klaipėdos skyriaus pirmininko postą ėjo sąmoningai. Tikėjosi prikelti, atgaivinti profesinį meną, sutelkti žmones. Rašė projektus, išvežė grupinę klaipėdiečių parodą į Švediją, plaukė ten su jachta.

Būdavo, keliasi 6 val. ryto ir jau skambinėja dailininkams. Algimantai, žmonės miega! Jam tai buvo ne argumentas. Įdomiausia, kad niekas nepykdavo. Dailininkai ir šiandien sako: kaip mums trūksta to žadintuvo, tų rytinių skambučių, verčiančių iš lovos, primenančių, kad laukia molbertas. Žmonės jį išties mylėjo.

- Septynerius metus atidavė tam darbui. Ar nepritrūko laiko kūrybai?

- Atrasdavo. Be kūrybos jam išvis nebuvo gyvenimo. Nors tapė anaiptol nelengvai. Būdavo, grįžta nusiminęs. „Nuėjau, atsistojau prieš baltą drobę ir... parėjau“. Šiaip jau skųsdavosi retai, iš prigimties buvo optimistas. Net filosofas. Tą suvokiau, po mirties perskaičiusi jo užrašus, rastus dirbtuvės stalčiuose. Viską sudėjau į pomirtinį albumą.

- Beveik visuose darbuose - bažnyčių, bokštų vertikalės, jungiančios žemę ir dangų. Pieta. Apvaizdos akis. Ar buvo tikintis?

- Pasirodo, taip. Užrašuose - gausybė tikėjimo liudijimų. Nors apie tai nešnekėdavo. Tuokėmės civiline santuoka. Vaikus krikštijo seneliai. Jo bažnyčia buvo gamta, o Dievas - širdy. Ir tie jo užrašai - ne šiaip profesinės pastabos, o dvasingi apmąstymai apie kūrybą ir gyvenimą. Rašė, kad norint suvokti, reikia nurimti, pailsėti, reikia meilės ir ramybės.

- Turėjo įgimtą spalvinę klausą. Bijojo pilkumos. Siekė spalvų judėjimo, spalvų muzikos. Ir staiga - juodi paveikslai. Juoda „Tylos upė“ su juoda valtimi (Charono laiveliu?), juoda „Motina Marija su savo kūdikiu“, juoda „Jo laimė keliasi per upę“. Kas tai - mirties nuojauta? Išėjimo refleksija po pirmųjų infarktų?

- Niekada niekuo nesiskųsdavo. Buvo tvirtas, mokėjo palaikyti kitus. Bet viduje - ką aš žinau... Tik žinau, kad kūryba reikalavo didžiulės įtampos. Negalėjo sau leisti atsipalaiduoti. Kai kartais patardavau nuleisti kainas, jis atsakydavo: „O tu pabandyk padaryti darbą, tada žinosi, kiek jis vertas“.

- Jauniausiajai dukrai buvo vos 12, kai neteko tėčio. Kaip tai pakėlė?

- Viską išgyveno savyje. Kai sykį paklausiau, ar nenorėtų pasikalbėti, atsakė: „Ne, kai norėsiu, pati pasakysiu“. Matyt, daug galvojo. Ėmė rašyti poeziją. Pirmasis dvylikametės kūrinėlis išspausdintas pomirtiniame tėvo albume. Dabar Londone studijuoja žurnalų leidybą. Po studijų pasiryžusi grįžti.

- O vyresnioji?

- Ji irgi dailininkė, jau nuleidusi inkarą Paryžiuje. Turi šeimą, darbą, namus. Dažnai ją aplankau. O štai Londone pas jaunėlę dar nesu buvusi. Gyvenu viena. Palėpėje - didžiulė vyro dirbtuvė, pilna paveikslų, bendrauju su vyro draugais, kurie dažnai užsuka į galeriją.