Priklausomybė nėra gydoma meile

Tiesa, darbas su ribinėse situacijose atsidūrusiais pacientais nėra lengvas, tačiau čia moteris sako pajutusi prasmę.

- Gerb. Jovita, dirbote pelningą darbą, bet pasukote į pagalbą žmonėms, kodėl tokia filosofija?

- Visada save vadindavau žvalgu. Gyvenime norėjau išbandyti viską, kas įmanoma. Gyvenime blaškiausi, nes nuolat ieškojau prasmės. Prisipažinsiu, pirmą profesiją - buhalteriją - rinkausi iš pragmatinės pusės, siekdama finansinio stabilumo. Man ši sritis buvo įdomi, kol turėjau tikslą. O siekis buvo vyriausiosios buhalterės pareigos tarptautinėje įmonėje, kurių Šiauliuose tuo metu nebuvo daug, todėl tai atrodė reikšmingas iššūkis.

Kai savo tikslą pasiekiau, pajutau vidinę tuštumą: nejau visą gyvenimą dirbsiu tokio pobūdžio darbą? Nors darbas buvo pelningas, vis labiau jaučiau, kad tai - ne mano kelias. Suvokiau, kad kasdien darysiu tuos pačius darbus, o kur visa to prasmė? Mano pastangos tiesiog kuria kapitalą akcininkui, nors jis ir geras žmogus, vis dėlto tai darbas vieno žmogaus naudai. O kur prasmė?

Tuomet nusprendžiau studijuoti psichologiją - pasirinkau bakalauro studijas Klaipėdos universitete. Studijoms užsidirbau atidariusi nuosavą verslą ir ėmusi tvarkyti keletos įmonių buhalteriją. Kodėl psichologija?

Studijos buvo įtraukiančios. Mane labiausiai žavėjo dėstytojai, nes daugelis jų nuolat vaikščiodavo su knygomis. Dėstytojos visada skatino skaityti papildomai. Supratau - einu tuo keliu, kuriuo ir noriu. Vėliau pasirinkau medicinos psichologijos kryptį ir baigiau magistrantūrą.

- Papasakokite apie medicinos psichologiją?

- Medicinos psichologai dirba sveikatos priežiūros įstaigose ir glaudžiai bendradarbiauja su medikais, gydytojais psichiatrais tam, kad pacientui būtų suteikta kompleksinė pagalba: tiek medikamentinis, tiek emocinis gydymas. Skirtingai nei psichiatrai, mes, medicinos psichologai, vaistų neišrašinėjame. Psichiatrai gydo vaistais, mūsų pagrindinis įrankis - žodis. Jie gydo vaistais, mes - pokalbiu.

Po studijų teko dirbti vaikų darželyje. Kadaise įsivaizdavau, kad turėsiu nuosavą kabinetą, kur dirbsiu su vaikais - juos lavinsiu, edukuosiu. Tačiau įsidarbinusi greitai supratau - ilgai čia nebūsiu. Norint dirbti su vaikais, neišvengimai reikia dirbti ir su tėvais, o jie dažnai būdavo visiškai nemotyvuoti. Ir privačioje praktikoje vaikai man buvo atvedami tarsi su požiūriu „sutaisyk ir grąžink", o darbas namuose su vaiku tiesiog nevyko. Tai kūrė beviltiškumo jausmą - tarsi stengiesi, bet niekas nevyksta.

Besimokydama magistrantūroje, dalį etato įsidarbinau Šiaulių kalėjime. Norėjau įgyti kuo daugiau profesinės patirties.

- Kokia darbo patirtis laukė jūsų įkalinimo įstaigoje?

- Kiekvienam emociškai tvirtesniam psichologui tikrai rekomenduočiau patirtį įkalinimo įstaigoje. Čia susiduri su žmonėmis ribinėse situacijose, kuriose reikia mokėti būti be išankstinių nuostatų ir neteisti. Tiesiog išbūti su žmogumi žemiausiame jo taške be jokio išankstinio vertinimo. Ne visi tai sugeba. Dirbdama aš išmokau matyti žmogų žmoguje be jokių etikečių.

Prieš pradėdama dirbti įkalinimo įstaigoje svarsčiau, kaip reikės bendrauti su žmonėmis, kurie sąmoningai kenkia kitiems. Tačiau greitai atėjo suvokimas - nusikaltimai yra nepatenkintų ar neišgirstų poreikių išraiška. Tai labai panašu į priklausomybes.

Dauguma nuteistųjų turėjo vienokią ar kitokią priklausomybę - narkotikai, alkoholis, lošimai. Iš savo asmeninės darbinės patirties galiu pasakyti: didžioji dalis nusikaltimų buvo padaryta apsvaigus, dažniausiai nuo alkoholio. Tai pat daugumai tų žmonių trūksta išsilavinimo, bazinių socialinių įgūdžių. Liūdniausia tai, kad kalbėdamasi su jais kartais išgirsdavau, jog jie čia jaučiasi kaip namuose. Kai kurie iš jų bijo laisvės, nes nežino, kaip joje gyventi - netiki, kad juos kas nors priims, kad jie pritaps. Kalėjime jie moka gyventi, o laisvėje - ne.

- Ko iš pradžių klausiate nuteistųjų?

- Su pasiryžusiais dirbti gilesnį terapinį darbą pradėdavau nuo jo individualaus atvejo konceptualizavimo, t.y. nuo pačių pirmųjų vaikystės patirčių. Mano standartinis klausimas - „Kokioje šeimoje augai?" Ir beveik visi atsako tą patį - „normalioj šeimoj". O kai pradedi gilintis, kas ta normali šeima, čia iškyla ir smurtas, ir patyčios, alkoholizmas. Tokioje aplinkoje išaugę žmonės tokį gyvenimą priima kaip normą, nes nieko kito nėra matę. Jiems tai įprasta kasdienybė. Ir čia slypi didžiausia problema: kaip gali keisti savo gyvenimą, jei net nesuvoki, kad tai, kas tau atrodo normalu, iš tikrųjų yra žalinga?

- Bet palikote darbą ir Šiaulių kalėjime.

- Šioje įkalinimo įstaigoje dirbau 5 metus. Galiausiai pajutau, kad padariau viską, ką galėjau. Be to, likau vienintelė konsultuojanti psichologė įstaigoje, kurioje laikoma apie 400 asmenų. Ėmė atvykti vis sudėtingesni asmenys, o naujiems žmonėms, matyt, nebeturėjau vidinio rezervo.

Ir mane aplankė tokia mintis - dauguma žmonių įkalinimo įstaigoje atsiduria būtent dėl priklausomybių. Todėl galima padėti žmonėms tada, kai jie dar nėra padarę nusikaltimų, kai dar galima keisti jų kelią. Taip nutariau dirbti priklausomybių srityje.

Šiuo metu dirbu Abstinencijos gydymo ir Ambulatoriniame skyriuose. Skirtumas nuo darbo įkalinimo įstaigoje čia - akivaizdus: vietoj 400 žmonių atsakomybės, dabar skyriuje turime apie 20 lovų, taigi, daugiausia - 20 pacientų vienu metu. Tačiau čia iššūkis slypi kitur - skyriuje pacientai išbūna ribotą laiką, daugiausia dvi savaites. Iš pradžių atrodė neįmanoma: kaip galima padėti žmogui per tokį trumpą laiką? Teko susimažinti asmeninius lūkesčius. Ilgainiui supratau, kad čia pagrindinis tikslas - emocinis palaikymas, motyvavimas, apsauginio plano sudarymas laikotarpiui po išrašymo.

Abstinencijos gydymo skyriuje atsiduria žmonės dėl priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų. Atvejų būna įvairių: vieni išvažiuoja po kelių dienų, neišbuvę viso gydymo kurso, kiti pasilieka visam gydymo laikotarpiui ir iš Abstinencijos gydymo skyriaus persikelia į Reabilitacijos skyrių. Yra pirmą kartą besigydančių ir tokių, kurie čia jau 24 kartą. Viena vertus, džiugina jų pastangos nenuleisti rankų. Kita vertus, kyla klausimas - kodėl neužteko penkių ar dešimties kartų? Pasitaiko ir tokių, kurie jaučia artėjantį atkrytį ir patys atvyksta, sakydami: „Noriu į reabilitaciją, noriu sustoti." Tada pabūna dvi savaites - ir taip išvengia atkryčio. Tokios akimirkos - labai svarbios. Jos rodo, kad net trumpa intervencija gali tapti kritiniu lūžio tašku žmogaus kelyje.

- Kodėl žmonės vartoja alkoholį, narkotikus?

- Pastebėjau, kad pagrindinė priklausomybių priežastis - vienatvė, kita - nepatenkinti poreikiai. Žmonės kartais net nesugeba įsivardyti, kas yra negerai. Juk pati priklausomybė yra kažko pasekmė. Mokau žmones spręsti ne tik vartojimo problemą, o žiūrėti, kas stovi priešakyje: kodėl pradėjo vartoti? Kas slypi už to? Labai dažnai matau, kad žmonės orientuojasi tik į išorę. Jie kalba apie šeimas, darbus, pasiekimus - apie tai, ką mato aplinkiniai. Ir juos itin sunku perorientuoti į supratimą, kad egzistuoja ir vidiniai žmogaus poreikiai. Juk jei šeima neatliepia tavo pagrindinių emocinių poreikių - būti reikalingam, priimtam, vertinamam - tuomet tokia šeima ne tik nepadeda, bet ir tampa rizikos veiksniu. Ji gali netgi paskatinti priklausomybę.

- Tai įnikimas į alkoholį ar narkotikus nėra gero, negero gyvenimo ar tinginystės išdava, kaip įprasta visuomenėje manyti?

- Vieni žmonės alkoholį vartoja, kad nuslopintų negatyvias emocijas. Kiti jį vartoja kaip socializacijos priemonę, tada jaučiasi laisvesni, atviresni. Dar kiti žmonės alkoholį vartoja tam, kad užpildytų vidinę tuštumą - čia jau kalbame apie egzistencines problemas. Narkotikų vartojimo priežastys dažniausiai yra tos pačios.

Tačiau be viso to, narkotikai sukelia stiprų malonumo, euforijos pojūtį, todėl mokome žmones, kaip šį malonumo poreikį kompensuoti adaptyviais, sveikesniais būdais.

- O kaip elgtis artimiesiems?

- Artimieji kartais daro žalą gelbėdami priklausomybę turintį artimąjį. Kai visas darbas bandomas padaryti už juos, tada priklausomybę turinčiam žmogui sunku išlaikyti motyvaciją keistis. Visada sakau: priklausomybė nėra gydoma meile. Palaikymu - taip, bet ne meile kaip sprendimu.

Jeigu mama savo priklausomam vaikui sako „nuvešiu tave į priklausomybės centrą, padėsiu", tai puiku. Tačiau jei kiekvieną kartą priklausomas asmuo gauna viską, ko jam reikia, nepatirdamas jokių negatyvių pasekmių, tai nėra geras sprendimas. Toks elgesys gali palaikyti priklausomybę, o ne padėti ją įveikti.

Dažnai moterys savo vyrams iškviečia greitąją pagalbą, kad juos išblaivintų, skambina į darbovietes dangstydamos jų neatvykimą. Tikslas gražus - norima žmogui gero, bet iš tikrųjų taip palaikoma priklausomybė.

Kai atvyksta pacientai, visada klausiu, kodėl atvažiavote dabar, ne prieš metus, pusmetį? Daugelis yra neviltyje, sako, „nebenoriu taip gyventi". Ateina riba, jie jaučia ir mato pasekmes. Tačiau dažnai tikisi, kad patys sustos vartoti ir jokios pagalbos nereikės. Gydymą jie pradeda tada, kai patiria didelį nuovargį nuo visko: nuolatinio vartojimo, konfliktų su artimaisiais, sveikatos problemų. Trumpiau sakant - nuo gyvenimo.

Mūsų centre galima gydytis anonimiškai, tačiau tai kainuoja. Žmonės taip pat gali atvykti su siuntimu - tokiu atveju pagalba yra nemokama.