Tokijo olimpiada - neišsipildžiusių Lietuvos sporto vilčių žaidynės

Kaip vertinti Lietuvai atstovavusių sportininkų rezultatus, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo sutiko pakalbėti buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Algirdas RASLANAS, krepšinio specialistas, 1997 m. Europos čempionatą laimėjusios Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Vydas GEDVILAS ir asociacijos „Sportas visiems" generalinis sekretorius Giedrius GRYBAUSKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tikriausiai visi sutiksite, kad tai buvo prasčiausiai Lietuvos sportininkams pasisekusios olimpinės žaidynės per visą istoriją, jei „pamiršime" tarpukariu vykusias olimpiadas. Jau 2016-ųjų Rio olimpinių žaidynių, kuriose Lietuvos sportininkai laimėjo vieną sidabro ir du bronzos medalius, rezultatai vertė sunerimti, kad mūsų sporte kažkas klostosi ne taip. Pirmą kartą likome be aukso medalio, o krepšininkai pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo iš viso nepateko į žaidynes...

A.RASLANAS: Pradedant analizuoti, pirmiausia reikėtų pasakyti, kokia yra pirmoji pačių sportininkų, buvusių sportininkų ar sporto vadovų emocija. Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, dabartinė sidabrinė prizininkė, sako: sportas - ant bedugnės krašto. Tiesa, tai yra tam tikra emocija iškart po varžybų. Virgilijus Alekna, praleidęs visą kadenciją Seime, iš savo patirties sako, kad tai pamokos, kurias turime išmokti. Taigi, kyla klausimas, kada mes padarėme klaidų, jog dabar turime iš jų mokytis. Daina Gudzinevičiūtė pastebi, kad tai yra pamoka, o nerimo ženklų - nemažai. Vadinasi, yra dėl ko sunerimti. Dabartinė Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė teigia, jog esame duobėje. Vadinasi, ne vien tik emocija, bet ir tam tikra vadovų analizė rodo, kad rezultatai netenkina nei Lietuvos sporto bendruomenės, nei visuomenės. Dabar pasižiūrėkime į sporto rezultatus tarptautiniame kontekste. Čia reikėtų pasakyti, kad 42 sportininkai, kuriuos turėjome Tokijo olimpinėse žaidynėse, yra mažiausias skaičius nuo Nepriklausomybės atgavimo. Paprastai Lietuvos delegacijoje būdavo nuo 59 iki 62 sportininkų. Štai Pekino olimpinėse žaidynėse jų buvo 71, Rio - 67. Vadinasi, buvo ir geresnių rodiklių. Tai atspindi tam tikrą mažos valstybės galią. Šioje vietoje mes turime ne prasčiausią rezultatą. Galime konstatuoti, jog ne pirmą kartą neiškovota aukso medalių. Po Barselonos mes turėjome kritimą Atlantoje, kur laimėjome tik vieną bronzos medalį. Kitu kritimu laikyčiau Pekiną, kur, kaip ir Atėnuose, laimėjome tik vieną aukso medalį. Po to Londone mes turėjome du, o Rio de Žaneire jau matėsi pavojaus ženklų, kadangi nebuvo padaryta jokių žingsnių pirmyn. Taigi Rio de Žaneiras - 0, Tokijas - irgi 0. Aukso medalio „svoris" pasaulyje vertinamas labiausiai, tad tikslas siekti aukso medalių turi būti vienas iš pagrindinių tikslų.

Bendras medalių skaičius, kaip matome, irgi yra vienas iš prasčiausių. Atlantoje tik mūsų krepšininkai laimėjo bronzos medalius, o dabar taip pat turime tik vieną. Bent jau visą laiką siekiamybė olimpinėse žaidynėse būdavo 4-5 medaliai. Ne visą laiką tai pavykdavo. Sidnėjuje buvo 5, Atėnuose - 3, Pekine - 5, Londone - 5, Rio de Žaneire - 4 ir štai dabar yra tik 1. Paskutinis dalykas, kurį mes turime vertinti tarptautiniame kontekste, - kokią vietą pasaulyje užimame pagal medalius. Atlantoje, kur buvo tokie patys prasti rezultatai, turėjome 71 vietą pasaulyje, dabar - 77-ą. O štai Sidnėjuje ir Londone buvome ketvirtajame dešimtuke. Vadinasi, tarptautiniame kontekste atrodome vis prasčiau. Paskutinis argumentas - nebeturime žaidėjų komandos. Per olimpinių žaidynių atidarymus Lietuvą įvardindavo kaip valstybę, turinčią labai stiprią krepšinio komandą. Bet praradome ir šį argumentą. Šiuo atveju rezultatas yra kritiškai žemas. Kitas dalykas, nesu tikras, ar žengiame į duobę, ar jau esame joje. Nes kitų specialistų komentarai rodo, kad perspektyva kristi vis dar yra. Tai parodys artimiausi 2-3 metai.

Su Virgilijumi Alekna reikėtų sutikti, kad šios olimpinės žaidynės buvo išskirtinės. Pirmas dalykas, pasirengimas joms tęsėsi nenormaliai ilgus 5 metus, nes sportininkai savo pasirengimo planą dėlioja 4 metams. Vadinasi, daugelis sportininkų geriausią sportinę formą jau buvo planavę pasiekti 2020-aisiais. Tačiau kai staiga viskas nusikelia metams, labai keičiasi ir pasirengimo modelis. Be to, per šį laikotarpį dėl pandemijos sugriuvo varžybų sistemos. Daugelis sportininkų buvo gana stipriai izoliuoti. Tai buvo milžiniškas psichologinis krūvis. Ne visi jį atlaikė, dalis pasitraukė, dalis liko, bet tai kainavo ir tam tikrų moralinių resursų.

V.GEDVILAS: Yra tam tikrų priežasčių, kodėl neiškovojome medalių. Aš manau, turėtų būti surengtas kažkoks sporto forumas, kuriame dalyvautų visa sporto visuomenė ir išsakytų savo nuomonę. Jeigu neturime rezultatų, vadinasi, kažką darome ne taip. Estija ir Latvija yra kur kas mažesnės šalys, tačiau jos kažkaip sugeba iškovoti medalius, o mes ne. Manau, kad nepasiteisino pastaruoju metu sporto srityje įvykusios reformos. Pirmas dalykas, Kūno kultūros ir sporto departamentas - panaikintas, padaryta Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o ten, toje ministerijoje, manau, apie sportą kalbėti nėra su kuo. Yra keletas žmonių, tačiau sporto valdymas yra destabilizuotas. Kitas dalykas, turime susirūpinti treneriais. Treneris yra pagrindinis veikėjas, apie kurį sukasi visas sportas. Jis yra pergalių kalvis ir pagrindinis žmogus, tačiau situacija su sporto treneriais yra prasta. Jų atlygis yra labai mažas, jais nenori dirbti nauji žmonės, ką tik baigę sporto bakalauro studijas. Atėjęs į krepšinį, pačioje pradžioje daugiau kaip 600 Eur atlyginimo negausi. O jaunas žmogus nori gyventi, nori valgyti, nori turėti automobilį ir pailsėti išvažiuoti. Todėl treneriai dirba keliuose darbuose, nors iš tikrųjų treneris turėtų dirbti vieną darbą - treniruoti sportininkus ir siekti rezultato. Jam neturėtų rūpėti, ką pavalgyti ar su kuo nuvažiuoti į varžybas. Reikia peržiūrėti visą sporto sistemą.

G.JAKAVONIS: Aišku, kad Tokijo 2020 olimpiadoje Lietuvos sportininkų rezultatai - ne vienos dienos ir ne vienerių metų klaidų, padarytų pertvarkant mūsų sporto sistemą, pasekmė. Prieš keletą metų prie apskritojo stalo Lietuvos sporto autoritetai buvo išsakę kritines pastabas vykdomoms reformoms, tačiau jų niekas neišgirdo. Tuometinė sporto departamento vadovų arogancija ir nekompetencija, nenoras kalbėtis su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovais tapo įprastiniu dalyku. Nieko gero nežadėjo sporto šakų federacijų finansavimo pertvarkos, Olimpinio sportininkų rengimo centro reorganizacija, Sporto departamento prijungimas prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Kodėl, jūsų manymu, į išsakomas pastabas nereagavo nei mūsų sporto, nei visos Lietuvos valdžios, taip mėgstančios fotografuotis su medalius parvežusiais sportininkais?

A.RASLANAS: Pastarųjų kelerių metų reformos, mano akimis žiūrint, turėjo du gerus tikslus. Tai suteikia daugiau galių ir savarankiškumo sporto šakų federacijoms ir padidina sporto fondų finansavimą, kas iš tikrųjų buvo auksinė idėja. Tuo reikia džiaugtis. Esant sporto šakų federacijų savarankiškumui, reikia bent 4 metų, kad būtų pereita prie daug stipresnio, mišraus sportininkų rengimo, suteikiant daugiau galių federacijoms, kurios galėtų spręsti etatinių trenerių apmokėjimo klausimus. Tai būtų buvęs tas tarpinis variantas, kuris būtų padėjęs išvengti tokio staigaus rezultatų kritimo. Kita vertus, turiu pasakyti, kad Kūno kultūros ir sporto departamento vadovybė po metų kalbėjosi su federacijomis, tačiau jų praktiškai negirdėjo, tad visos tos reformos praėjo daugiau mažiau „stumiant plūgu".

Mus, sporto specialistus, nuvylė, kad negirdima, nediskutuojama, o jeigu ir diskutuojama, daroma savaip, visiškai be aiškios perspektyvos analizės. Nebuvo mokslo, statistinės analizės, todėl reikėtų pripažinti, kad tai nepadėjo išlaikyti sporto aukštesniame lygyje. Priešprieša tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, nėra abejonės, atsiliepia kaip ir priešprieša, atsiradusi tarp Sporto departamento ir Olimpinio komiteto. Niekam nebuvo naudingas tarpusavio stumdymasis, asmeninis nesusikalbėjimas ir priešiškumas. Ar turėjo į tai sureaguoti Lietuvos valdžia? Ko gero, valdžia turėjo daug problemų. O kai taip, tada sportas paprastai lieka šone. Valdžia gal ne visuomet girdi nevyriausybininkų arba visuomeninių organizacijų atstovų balsą, o mes galime kalbėti tik per spaudą. Valdžia visą laiką gauna vienpusišką informaciją, todėl kitą kartą tik pritaria nepamatuotiems sprendimams. Ji vis dar neįvertina sporto, kaip Lietuvos įvaizdžio formavimo, funkcijos.

V.GEDVILAS: Aš savo profesinėje veikloje turėjau tokią patirtį. 1997-aisiais išvažiavau į Europos čempionatą, niekas nelydėjo, niekam mes nerūpėjome ir ten savarankiškai siekėme rezultato. Tačiau kai parvažiavome, jūs teisingai sakote, visi fotografavosi. Pradedant ministru pirmininku ir baigiant prezidentu. Bet čia natūralu. Kai pasieki rezultatą, dėmesys nėra blogai. Bet dėmesio reikia ne tik tada, kai yra iškovojami medaliai, o visą pasirengimo ciklą. Reikia žiūrėti, ko sportininkams trūksta, kokios jų problemos. Kad ir kaip greitai norėjome surengti konferenciją su Seimo nariu Algirdu Butkevičiumi, ji buvo nukelta vėlesniam laikui. Aš manau, kad rugsėjį sportininkus jau galėsime išklausyti. Bet reikia išklausyti ne tik vadovų, bet ir sporto centro vadovo, sporto mokyklos direktoriaus, paprasto trenerio, kuris dirba regione, nuomonę. Aš dabar dalyvauju krepšinio federacijos prezidento rinkimuose, man teko apvažiuoti visą Lietuvą, todėl susitikau su sportininkais, su sporto centrų direktoriais. Reikia pasidomėti, kokia yra kategorijų apmokėjimo sistema. Vienos sporto mokyklos priklauso švietimo sistemai, kitos - buvusiam Sporto departamentui, todėl apmokėjimo sistema yra skirtinga, o treneriui neįmanoma įvykdyti kategorijos. Sportui skiriami pinigai, manau, yra prastai administruojami. Turi dirbti žmonės, išmanantys sporto sistemos veiklą, o ne diletantai. Reikia rimtai peržiūrėti visą sistemą ir imtis kardinalių veiksmų, kad ministerijoje dirbtų profesionalai, žmonės, suprantantys sportą. Sporto įstatyme yra daug spragų, daug kas nereglamentuota, daug kas neapibrėžta. Reikia peržiūrėti Sporto rėmimo fondą, nes jokios paramos negali gauti profesionalūs klubai, kurie yra mūsų sportininkų ruošimo pagrindas, o juos remia tik savivaldybės.

G.GRYBAUSKAS: Lietuvoje nuo pat 1991 m. mes kopijavome skandinavų sporto sistemą - t.y. klubinę sporto klubų sistemą. Tam, kad įsteigtum federaciją, reikėjo turėti bent 5 ar 6 sporto klubus. Dabar, po 30 metų, turime pasakyti, jog klubinė sistema pilnai veikia vos keliose federacijose, o didžioji dauguma federacijų su savo nariais turi ne tik sporto klubus, bet ir biudžetines sporto mokyklas, savivaldybių sporto centrus. Pirmiausia šioje vietoje trūksta aiškios krypties, kas rengia pamainą, kas yra atsakingas už pamainos rengimą, ką reikia finansuoti ilgalaikėje perspektyvoje. Reikia skatinti sporto klubų steigimąsi, sudaryti sąlygas steigtis sporto klubams, motyvuoti jaunus trenerius.

Dabar sporto šakų federacijos yra spąstuose. Ant jų tyliai verčiama kaltė dėl sporto rezultatų. Tačiau, nuolat keičiantis valdžioms, jos sugeba prisitaikyti, priverstos prašyti ir dėkoti už kiekvieną numestą eurą. Realiai niekas nevertina jų sunkaus darbo. Dauguma sporto klubų nėra stiprūs, jie taip pat yra nuolatinio prašytojo vaidmenyje, jų balsas apskritai nėra girdimas, nors sporto klubai yra pamatinė kiekvienos sporto šakos dalis. Viskas palikta savieigai, valstybė į tai nežiūri sistemiškai ir kompleksiškai, tik nuolat kaišiojamos skylės. Aš manau, kad paskutinės olimpinės žaidynės dar nėra duobė. Paryžius jau už trejų metų. Nenoriu būti blogu pranašu, bet Paryžiuje gali būti dar blogiau. Blogiau todėl, kad federacijos yra nuolat apgaudinėjamos. Nekalbu apie baisią situaciją fizinio aktyvumo sektoriuje, čia apskritai nėra ilgalaikio požiūrio, visas fizinis aktyvumas mūsų valstybėje yra numestas į patvorį kaip suplyšęs ir niekam nereikalingas kamuolys. Požiūris į fizinį aktyvumą dabar yra toks, kad tai yra projektinio, t.y. laikino reiškinio, projektėliai - jokios programos, jokių rodiklių, siekių ir t.t.

Sportas yra švietimo sistemoje, taigi finansuojami darželiai, mokyklos, švietimo centrai. Visos tos biudžetinės įstaigos - nuo darbo jėgos iki infrastruktūros - pilnai išlaikomos iš biudžeto. Todėl šiose įstaigose kalbėti apie fizinio aktyvumo plėtojimą negalima, nes skiriamos sporto lėšos yra ugdymo arba užimtumo turinio, o ne plėtojimo problemoms spręsti. Juk jei darželis „Du gaideliai" gavo 200 tūkst. eurų iš Sporto rėmimo fondo - jame už tas lėšas vaikų tikrai nepadaugės, o fondas yra skirtas fizinio aktyvumo plėtrai, bet ne švietimo sistemos įstaigoms finansuoti. Niekur neteko girdėti kad, pvz., Kultūros rėmimo fondas finansuotų darželius ar mokyklas, nors kiekvienoje iš jų yra dramos būrelis, arba iš Spaudos rėmimo fondo mokyklos gautų lėšų leidiniams. Abiem atvejais švietimo įstaigos negali gauti paramos iš šių fondų. Aš tikrai nuoširdžiai nesuprantu, kaip 2020 m. buvo galima skirti 3 mln. eurų švietimo įstaigų projektams iš Sporto rėmimo fondo, - tai yra viena iš daugelio sporto sudėtinių problemų.

G.JAKAVONIS: Kai visas valstybės valdžios institucijas užvaldo liberali ideologija, kai svarbu tik pinigai, įvaizdis ir nėra jokios atsakomybės, - ištinka krizė. Sportas - ne išimtis. Yra toks LTOK leidžiamas žurnalas „Olimpinė panorama", kuriame didžiąją nuotraukų dalį sudaro pačios prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės nuotraukos. Tik neatrodo, kad ji jaučiasi atsakinga už mūsų sportininkų nesėkmingą pasirodymą Tokijuje. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad mūsų sportininkai vėl džiugintų savo rezultatais?

G.GRYBAUSKAS: Visų pirma, reikia sisteminio, nediskriminacinio ir kompleksinio požiūrio bei sprendimų, o ne grįsti sprendimus matematiškai taip, kad man, valdininko kėdėje sėdinčiam ministerijos klerkui, būtų lengviau dirbti ir aš dar užsiauginčiau valdžią skirstydamas mokesčių mokėtojų pinigus. Antra, reikia nustoti diskriminuoti, kad vieniems nebūtų programinis finansavimas, kitiems - projektinis. Reikia duoti įrankius sporto šakų federacijoms, kad jos turėtų įtakos sporto klubų finansavimui per Sporto rėmimo fondą pagal pačių sporto šakų federacijų parengtus vidinės veiklos kriterijus. Sporto rėmimo fondas privalo likti sporto klubų, veikiančių federacijų apimtyje ir fizinio aktyvumo srityje. Ministerija nuolat kartoja, jog fondą ir jo finansavimo šaltinius liepė naikinti Konstitucinis Teismas. Tai yra netiesa. Nors KT sprendimai turi galioti visiems, tačiau jau dabar yra padaryta išimčių dėl fondų naikinimo. KT neliepė naikinti fondų, jis tik pasisakė dėl fiksuotos procentinės išraiškos formuojant jų šaltinius - vadinasi, tų procentų nereikia fiksuoti, bet šaltinius palikime. Tačiau dabar viską reikia naikinti, nes ministerijai taip patogiau, bet niekas nekalba apie grėsmes. Kai sportas ir toliau gali išlaikyti finansavimą per biudžetą ir akcizus, deja, ministerija nori viską sumesti į vieną puodą, taip nepasverdama didžiulės rizikos, kurios scenarijų mes jau išgyvenome 2008 m. - nuo tada visas sportas 10 metų gyveno tik iš Sporto rėmimo fondo. Taip pat turi būti parengta ilgalaikė Nacionalinė fizinio aktyvumo programa ir jos vykdymui skelbiamas konkursas, finansuojamas ne projektiniu (laikinu), o programiniu keliu. Programa turi paliesti fiziškai mažiau aktyvias savivaldybes, apimti dirbančiuosius, senjorus, pasiūlyti įvairias ilgalaikes užimtumo formas.

A.RASLANAS: Reikėtų dabar įvertinti tuos pokyčius, kurie galėtų įvykti. Visai neblogai savo siūlymais yra pastebėjusi Švietimo mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ji pirmu klausimu kelia susitarimą dėl sportininkų rengimo sistemos. Tai akivaizdu matant, kas davė gerus rezultatus tuos keturis olimpinius ciklus. Pagrindinis dalykas buvo susitarimas, rengimas programiniu principu. Buvo parengta programa, patvirtinta Vyriausybės, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Tai lėmė bendrą darbą kartu su savivaldybėmis. Buvo tokios 3-4 ašys: sporto šakų federacijos, savivaldybės, Olimpinis komitetas ir Sporto departamentas. Sudaryta darbo grupė, kuri rūpinosi visų sportininkų pasirengimu. Dabar to neliko. Dalis federacijų negali vykdyti programų dėl žmogiškųjų ir finansinių resursų stokos. Kada nėra pasirengimo planų, nėra kiekvieno sportininko varžybų rezultatų, tada mes galime planuoti rezultatus nuo pirmos iki dvyliktos vietos. Tačiau šiuo atveju tai nėra tikslus planavimas. Svarbiausias dalykas yra pasirengimo ir mūsų sportininkų silpnybių įvertinimas. Reikėtų pasakyti, kad to dabar federacijos padaryti negali. Negali prisiimti atsakomybės ir Olimpinis komitetas, kuris deklaruoja, kad šiuo atveju tik prisideda prie sportininkų rengimo finansavimo, tačiau nėra atsakingas už pasirengimą. Valstybė, kaip matome, irgi skiria lėšų, tačiau parengime šiuo metu nedalyvauja. Tada kyla klausimas, kam duodami pinigai, jeigu nėra jokios priežiūros ir atsakomybės, kaip juos leisti.

V.GEDVILAS: Visų pirma, reikia sportininkams sudaryti geras sąlygas, kelti sportuojančių žmonių masiškumą, nes per masiškumą ateina ir meistriškumas. Visose sporto šakose. Dabar ministrė bandė kalbėti, kad reikia 10 prioritetinių sporto šakų, o visi kiti - ką norit, tą ir darykit. Aš nesutinku su ta nuomone, mums visos sporto šakos svarbios, ypač olimpinės. Juk tai yra valstybės prestižas, valstybės žinomumas pasaulyje, kai kyla jos vėliava. Yra atlikti sociologiniai tyrimai, kad sportas - viena labiausiai šalį garsinančių veiklų. Mes negalime nusisukti, bet nesinori ir sakyti, kas čia kaltas, kad taip atsitiko. Gal po truputėlį mes visi kalti. Politikai, kad neatkreipė dėmesio, sporto vadovai galbūt irgi kažko nepadarė, ministerija taip pat. Manau, kad reikia peržiūrėti visą struktūrą, reikia grąžinti Kūno kultūros ir sporto departamentą, arba tegul jis būna prie tos pačios ministerijos, bet jame turi dirbti profesionalai. Aš Trenerių asociacijai vadovauju dvidešimt metų, bet jeigu dabar reikėtų ateiti į ministeriją pasikonsultuoti, nežinočiau, pas ką eiti.