Žaidynės baigėsi, prasideda žaidynės!

Rapolas Micevičius padarė tai, ko iki tol neįstengė nė vienas kitas lietuvis - vien savo talentu ir pastangomis prasibrovė į žiemos paralimpines žaidynes.

Snieglenčių sporto atstovas šiemetėse Milano ir Kortinos žiemos žaidynėse dukart įveikė paralimpinę trasą ir LL2 negalios klasėje (vienos arba abiejų kojų negalia) kroso rungtyje užėmė 9-ąją vietą, o slalomą pakalnėmis baigė 13-tas.

„Tai buvo puikios pirmosios mano žaidynės. Mano tikslas buvo jose dalyvauti, tai ir padariau. O dabar vėl prasidės sunkus darbas", - po debiuto svarbiausiame paralimpinio sporto renginyje šyptelėjo 35 metų snieglentininkas.

Jo žygis žaidynių link buvo nepaprastas. Toks įdomus ir išskirtinis, kad režisierius Vytautas Dambrauskas ir prodiuseris Arnas Vosylius apie Rapolą sukūrė dokumentinį filmą, kurio premjera numatyta balandžio 30-ąją.

R. Micevičius tapo pirmuoju Lietuvos sportininku, į žiemos paralimpines žaidynes patekusiu dėl išskirtinių savo rezultatų. Prieš 32 metus, 1994-aisiais Lilehameryje, žaidynėse dalyvavo slidininkai Sigita Markevičienė ir Saulius Leonavičius, bet tąsyk Lietuva gavo du vardinius kvietimus.

Pirmasis iš lietuvių vien savo jėgomis kelialapį į paralimpines žiemos žaidynes iškovojęs Rapolas nenori ir neketina sustoti pusiaukelėje. Nors Milano ir Kortinos žaidynės ką tik baigėsi, jo mintyse - jau 2030 metų paralimpinės žaidynės Prancūzijos Alpėse.

Tačiau prieš tai - šiek tiek išsvajoto poilsio ne vien kūnui, bet ir smegenims.

Alkis tapo dar didesnis

R. Micevičiaus kelias į Milano ir Kortinos žaidynių trasas prasidėjo nuo viską pakeitusios traumos. Tą spalio 16-osios dieną 2021-aisiais, kai Svencelėje naujo triuko jėgos aitvaru besimokantį Rapolą parbloškė stiprus vėjo gūsis ir dėl to keliose vietose lūžo kairė koja.

Ilgus mėnesius R. Micevičius leido ligoninėse, patyrė 14 operacijų (dvi paskutinės buvo kojos amputacija ir bigės trumpinimas) ir mokėsi vaikščioti su protezu. Bet vos tik paliko ligoninę, Rapolas iškėlė sau tikslą dalyvauti Milano ir Kortinos žaidynėse.

Jis metė darbą biure Vilniuje, kur vadovavo 20 žmonių kolektyvui, ir mažiau kaip per metus tapo profesionaliu snieglentininku, šaltąjį sezoną leidžiančiu ne gimtojoje Lietuvoje, o kalnuose, kuriuose ne tik gali šliuožti snieglente, bet ir turi pajėgių treniruočių partnerių.

Rengdamasis Milano ir Kortinos žaidynėms R. Micevičius jau nuo pernai spalio paliko Lietuvą ir treniruotis nuolat keliavo paskui Italijos parasnieglentininkų rinktinę.

Tarp jo treniruočių partnerių buvo ir Emanuelis Perathoneris - snieglenčių sporto žvaigždė.

E. Perathoneris dalyvavo 2014 m. Sočio ir 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse. Ten didelių pergalių nepasiekė, tačiau 2019-aisiais JAV iškovojo pasaulio čempionato bronzą.

Treniruodamasis prieš trečiąsias savo olimpines žiemos žaidynes, E. Perathoneris gavo sunkią traumą, ilgai gydėsi, bet nepalūžo ir šiemet su trenksmu debiutavo Milano ir Kortinos paralimpinėse žiemos žaidynėse: tose pat rungtyse, kuriose dalyvavo ir Rapolas, jis abukart tapo paralimpiniu čempionu.

R. Micevičiui žaidynės susiklostė ne taip, kaip jis pats svajojo. Nors sulaukė gausybės sveikinimų ir pagyrų dėl vykusio debiuto, ambicingas jaunas lietuvis dar nė nenuskambėjus Milano ir Kortinos paralimpinių žaidynių uždarymo paskutiniam akordui, mintyse jau dėliojo ateinančių ketverių metų planą.

„Jaučiuosi dar labiau alkanas nei laukdamas pirmųjų savo žaidynių, - prisipažino snieglentininkas. - Žiūrėsim, kaip kūnas ir kojos laikys, kaip gyvenimas susidėlios, bet noriu dar bent vienose žaidynėse dalyvauti. Ar lūkesčiai pirmosiose išsipildė? Žinojau, kad žaidynėse bus didžiausia scena ir tikėjausi sudėtingiausių trasų, bet trasa buvo gana nuobodi, nes per pirmas treniruočių dienas nemažai snieglentininkų susižeidė, tad ją padarė tokią saugią lyg tai būtų eilinės varžybos. Iš trasos tikėjausi daugiau."

Nemoka nieko neveikti

Paralimpiniai metai R. Micevičiui nebuvo kuo nors išskirtiniai - dar prieš tai jis įprato daug laiko leisti svetur, kalnuose, tad išmoko nesukti galvos dėl to, ko negali pakeisti ir nesigraužti didžiausias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas leisdamas toli nuo namų.

Po žaidynių Rapolas gerai išsimiegojo, nes rengdamasis svarbiausioms varžyboms net laiką poilsiui kartais turėdavo riboti, ir pagaliau tikrai skaniai pavalgė.

„Pasiilgau tikro naminio maisto, nes rengdamasis žaidynėms dažniausiai buvau priverstas valgyti kavinėse, - neslėpė snieglentininkas. - Dabar tik noriu sveiko maisto ir sunkesnių treniruočių sporto salėje, nes prieš žaidynes turėjau susitelkti į sprogstamosios jėgos didinimą."

Iš Milano ir Kortinos žaidynių su drauge Brigita Janiulyte ir karališkuoju pudeliu D'Artanjanu į Lietuvą jie grįžo automobiliu. Susitvarkę reikalus savo aitvaravimo mokykloje Svencelėje, balandžio viduryje Rapolas ir Brigita pagaliau iškeliaus tikrų atostogų į šypsenų šalimi vadinamą Tailandą.

Trijų savaičių kelionės planą dėliojo B. Janiulytė, kaip ir Rapolas nestygstanti vietoje ir norinti kuo daugiau pamatyti ir pajausti.

Tailande pora nusprendė skirti laiko ir niekada nemiegančiam Bankokui, ir kalnuotu kraštovaizdžiu, šventyklomis bei išskirtine virtuve garsėjančiai šalies šiaurei, ir džiunglėms, ir Tailando įlankos saloms, kuriose, vylėsi, turės galimybę pasimėgauti paviršiniu nardymu.

„Didelių planų nekuriame, nes norime pasimėgauti šia kelione. Grįšime į filmo premjerą, o paskui prasidės darbas aitvaravimo mokykloje. Tiesą sakant, aš nežinau, ką reiškia normaliai ilsėtis, nes vis turiu reikalų ir negaliu nustygti vietoje. Svarbiausia, kad turėčiau aiškią dienotvarkę", - šyptelėjo R. Micevičius, artimiausius kelis mėnesius ketinantis pailsėti bent nuo snieglentės.

Artėjant žiemai jį vėl pašauks kalnai, kuriuose Rapolas darsyk sieks paralimpinės svajonės.

Save įspraudė į rėmus

Pirmoji iš Lietuvos sportininkų kelialapį į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes iškovojusi šaulė Raimeda Bučinskytė savo dienotvarkę iki žaidynių žinojo kone minučių tikslumu.

Siekdama kelialapio R. Bučinskytė metė visas pašalines veiklas, apribojo asmeninį gyvenimą, ėmė griežtai kontroliuoti mitybą, atsisakydama net tokių malonumų kaip gabalėlis torto, ir visa savo esybe paniro į šaudymą.

Penkis kartus per savaitę mažiausiai po tris valandas per dieną Raimeda šaudykloje dar ir dar kartą gludino smulkmenas. Ji net pusę metų gyveno kone be žmonių, susitelkdama į svarbiausią tikslą.

Atostogos, išvykos, draugai, šventės buvo išbraukti iš jos kalendoriaus. R. Bučinskytė net nežiūrėdavo žinių, kad į galvą neprasiskverbtų pašalinės mintys, o knygos neįstengdavo skaityti, nes mintimis dar būdavo šaudykloje.

„Po kelių mėnesių tokio gyvenimo beveik be žmonių nuvykau į Europos paračempionatą Roterdame ir mane ištiko šokas. Tame čempionate dalyvavo 10 sporto šakų atstovai, visi drauge susitikdavome valgyti. Kai pirmąsyk savo vežimėliu įvažiavau į tą didelę erdvę, kur šurmuliuoja daugybė žmonių, kur daug garso, groja muzika, pasijutau tarsi tas užspeistas zuikis: akys didelės, net valgyti nebenoriu. Norėjosi tik apsisukti ir ieškoti vietos pasislėpti. Net įvažiavau į tualetą ir gal 10 minučių jame sėdėjau, kad susivokčiau vienumoje. Man atrodė, kad padariau didelę klaidą, nes buvau kone saviizoliacijoje, o dabar negebu būti tarp žmonių ir susikaupti. Net suabejojau savimi - naktį varčiausi lovoje, negalėdama atsikratyti minčių ir užmigti. Tačiau po dienos išvažiavau pasivažinėti aplink tvenkinį ir įtikinau save, kad esu tarsi burbule ir tas šurmulys manęs neliečia: žaidžiu savo žaidimą - ne su visais tais žmonėmis, o su savimi, ir privalau padaryti tai, ką privalau", - yra pasakojusi dėl judėjimo negalios vežimėliu judanti šaulė.

Roterdame ji išties padarė tai, ko norėjo ir privalėjo - šaudydama iš 10 metrų pneumatiniu pistoletu finale surinko 227,6 taško, tapo Europos vicečempione bei 2023 metų rugpjūtį pirmoji iš lietuvių iškovojo kelialapį į paralimpinį Paryžių.

Tas kelialapis ir medalis Raimedai buvo patvirtinimas, kad ji eina teisingu keliu, tad ir likusius 10 mėnesių iki žaidynių ji dirbo taip pat juodai, atsiribodama nuo žmonių ir net menkų malonumų.

Užvėrė šaudyklos duris

Vis dėlto pirmosios žaidynės Raimedai nesusiklostė - šaulė diskvalifikuota dėl ginklo neatitikimo standartams. Atrankoje lietuvė užėmė 15-ąją vietą, bet rezultatas buvo anuliuotas.

„Tai buvo pirmas kartas, kai dėl ginklo buvau diskvalifikuota, bet ir mūsų, ir kitų sporto šakų varžybose diskvalifikacija yra įprastas dalykas. Prieš žaidynes neturėjau lūkesčių, nemąsčiau apie rezultatą - vykau daryti to, ką esu įpratusi daryti šaudykloje. Net nežinojau, kas bus mano varžovės, nes bet koks duomenų rinkimas man tikrai nepadės šaudyti geriau. Man buvo svarbu tik gerai atlikti savo darbą, sukaupti patirties ir žinių, tad nesijaučiu nusivylusi, kad įvyko taip, kaip įvyko ir galiausiai buvau diskvalifikuota. Prieš einant šaudyti turi praeiti ginklo kontrolę, kur ginklai tikrinami pagal keturis parametrus. Tada viskas buvo gerai. Bet tuomet buvo tikrinamas šaltas ginklas. Per varžybas oras įšilo - pasiekė 29 laipsnius karščio, be to, buvo taip drėgna, kad net akiniai slydo nuo nosies. Po pasirodymo burtų keliu atrinktos šaulės vėl turėjo atiduoti ginklus patikrai pagal skirtingus parametrus. Įšilusio pistoleto spyruoklės, matyt, tapo laisvesnės, tad nuleistukas pasispaudė per laisvai, nors neiššovęs turėtų išlaikyti 500 gramų svorį. Beje, buvau nustačiusi ginklą taip, kad nuleistukas atlaikytų 530 gramų svorį, bet, paaiškėjo, kad ir tiek neužtenka", - pasakojo R. Bučinskytė.

Kaupdamasi varžyboms ji atsisakė bet kokių saldumynų, nes kartą jau buvo patyrusi, kad organizmas ima priešintis, jei šaulė nors kiek nuklysta nuo griežtos dietos. Raimeda davė sau pažadą, kad žaidynėms pasibaigus, kai jau galės sau tai leisti, pasimėgaus ledais, pyragėliu ir gazuotu limonadu.

Bet pyragėlis taip ir liko nesuvalgytas, nes po limonado ir ledų sportininkės organizmas ir taip gavo per daug cukraus.

O netrukus Raimeda grįžo prie įprastos dietos, nors savo valgymo įpročių ji dieta net nevadina. Veikiau tai - gyvenimo būdas.

„Sveika mityba jau tapo mano įpročiu, nors kartais ir tenka sau tai priminti. Bet žinau, kad kartą nuklydusi, paskui bent 10 dienų turėsiu kankintis, kol susigrąžinsiu gerą savijautą. O man patinka gerai jaustis, gerai išsimiegoti. Kai prabundi gerai išsimiegojęs, tai ir energijos daug turi, ir galva gerai dirba. Nesinori, kad būtų kitaip, todėl privalau save prižiūrėti", - įsitikinusi 51 metų šaulė.

Tačiau vienas dalykas jos dienotvarkėje po Paryžiaus žaidynių keliems mėnesiams pasikeitė - Raimeda ne vienai savaitei užvėrė šaudyklos duris.

Nors jos galvoje dūzgė spiečius minčių, vėl ir vėl grąžindavusių į paralimpinę šaudyklą Šatoru mieste 200 kilometrų nuo Paryžiaus.

„Kai skauda dantį, skausmo negali pamiršti, kad ir kaip to norėtum. Taip ir su mano pasirodymu žaidynėse - jei skauda širdį, negali jos užrakinti stalčiuje, nes visą laiką galvoji apie tai, kur suklydai ir ką ne taip padarei. Nuolat apie tai mąsčiau, tik į pačią šaudyklą nėjau treniruotis", - sakė R. Bučinskytė.

Vis dėlto, nors pistoleto kurį laiką ir neėmė į rankas, po žaidynių Raimeda ir toliau nuolat sportavo - kasdien padarydavo bent mankštą rankoms ar liemeniui, skirdavo laiko kardiotreniruotėms.

„Fizinis krūvis man toks įprastas kaip valytis dantis ar plaukus šukuotis. Tik šaudyti kurį laiką nenorėjau, nes skaudėjo. Bet aš mėgstu tai, ką darau, todėl, kai jau po kelių mėnesių grįžau į šaudyklą, išties buvau pasiilgusi to jausmo, kai paleidi šūvį, kai matai kulkos pervertą taikinio centrą", - pasakojo R. Bučinskytė.

Apie 2028 metų Los Andželo paralimpines žaidynes ji dar pernelyg nemąsto, nors, juokiasi, būtų bloga karė, jei nenorėtų prasibrauti ir į jas.

„Kasmet mes turime varžybų, į kurias telkiamės, nors, be abejo, užklysta mintys ir apie žaidynes, nes jau dabar turi apie jas galvoti, jei nori patekti - rengtis, kurti strategiją, kaip pasiekti geriausią sportinę formą per varžybas, kuriose bus dalijami kelialapiai. Pirmieji bus išdalyti jau rugsėjį pasaulio parašaudymo čempionate Pietų Korėjoje, bet ten laimėti kelialapį bus labai sudėtinga, nes visi sportininkai bus susitelkę į tai, kad jį gautų. Norint patekti į žaidynes, matyt, teks peršokti dar daugybę barjerų", - teigė R. Bučinskytė.

Svarbios kiekvienos varžybos

Plaukikas 27 metų Edgaras Matakas jau dalyvavo trejose paralimpinėse žaidynėse, tad kelias jų link jam puikiai pažįstamas.

2016-aisiais, būdamas 17-os, E. Matakas pirmąsyk plaukė Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.

Ošiant daugiatūkstantinei miniai Rio olimpiniame stadione per atidarymo ceremoniją jis nešė Lietuvos trispalvę, kurią gavo iš tuometės šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.

Trijose rungtyse plaukęs paralimpinių žaidynių debiutantas kovojo ne tik su varžovais, bet ir su jauduliu - iki tol jam neteko stovėti ant starto bokštelio gaudžiant 18 tūkstančių žiūrovų.

100 metrų laisvuoju stiliumi lietuvis užėmė 10-ąją vietą, o varžybų protokoluose buvo itin gerai įvertintas dėl reakcijos greičio atsispiriant nuo bokštelio.

50 m laisvuoju stiliumi rungtyje moksleivis pagerino ir asmeninį, ir Lietuvos rekordą (27,86 sek.) ir buvo 11-as, o 400 m laisvuoju stiliumi finale finišavo 8-as.

2020 metų Tokijo žaidynės dėl COVID-19 pandemijos metams atidėtos, tad paralimpinis ciklas užtruko ilgiau nei įprastai.

Dėl mirtino ir gyvybes šienavusio koronaviruso Tokijuje buvo daug ribojimų, sportininkai nuolat turėjo atlikti COVID-19 testus, į stadionus, arenas ir baseinus nebuvo leidžiami žiūrovai, todėl tribūnos buvo beveik tuščios.

Tačiau ne minios ir sirgaliai lemia rezultatus, o juodas darbas iki varžybų ir šiek tiek sėkmės. Sėkmė Tokijuje buvo Edgaro pusėje. Juolab kad jis neturėjo kito pasirinkimo - tik laimėti medalį, nes tai buvo pažadėjęs savo seseriai.

„Ji bus mano viltis", - prieš Rio de Žaneiro žaidynes paėmęs naujagimę ant rankų pasakė E. Matakas ir taip išrinko seseriai vardą. Viltė spyrė brolį duoti pažadą, kad iš Tokijo jis parveš paralimpinį medalį ir Edgaras sesers nenuvylė.

50 metrų laisvuoju stiliumi S11 (visiškai nematančių sportininkų) klasės finale E. Matakas stengėsi iš visų jėgų ir finišą pasiekė trečias, iškovodamas Tokijo paralimpinį medalį - sau, seseriai ir Lietuvai.

Tokijo žaidynėse E. Matakas dar plaukė SB11 klasės 100 metrų krūtine finale, pasiekė asmeninį rekordą (1 min. 16,27 sek.) ir užėmė penktąją vietą.

2024 metų žaidynėse iki bronzinio medalio Edgarui vėl nedaug trūko, bet 100 metrų krūtine jis įveikė ketvirtas, o 50 m laisvuoju stiliumi - šeštas.

„Paryžiuje ne viskas pavyko, bet 100 metrų krūtine finale pasiekiau asmeninį rekordą (1 min. 14,93 sek.), o per varžybas tai - visada svarbiausias tikslas. Medalio iškovoti nepavyko, bet toks jau sportas: apdovanojimus gauna tik trys geriausiai pasirodę sportininkai. Sporte ne antraeilį vaidmenį vaidina sėkmė, kai į vieną sekundę sutelpa visi aštuoni finalo dalyviai, tik nuo sėkmės priklauso, kuris jų užims aukštesnę vietą. Jei ir nepasiseka iškovoti medalio, svarbu nenuleisti rankų. Jei laimėtum visada, nebūtum toks alkanas pergalių, o aš vis dar jų trokštu", - po žaidynių prisipažino plaukikas.

Tačiau po Paryžiaus jis neskubėjo vėl kibti į darbus. E. Matakas jautėsi pavargęs, nes, rengdamasis žaidynėms, beveik neturėjo atostogų ir atsisakė daugelio malonumų.

O po žaidynių jo laukė dar vienas, ne mažiau svarbus, įvykis - vestuvės: po daugiau kaip dvejų metų draugystės Edgaras vedė kineziterapeutę Gerdą, kuri po santuokos pasirinko Gudliauskaitės-Matakės pavardę.

„Kauno sinagogoje žengdamas prie altoriaus jaudinausi net labiau nei per žaidynes, nes vestuvės man buvo neištyrinėti vandenys, tad gumulas gniaužė gerklę ir atrodė, kad tuoj apsiverksiu. Gerdai pasipiršau ant vandenyno kranto Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje ir daugiau kaip metus planavome vestuves. Vis svarstėme, kada susituokti, kol nusprendėme tai padaryti iškart po žaidynių. Prieš man išvykstant į Paryžių, vestuvėms jau buvome beveik viską parengę, o paskutines detales sudėliojo Gerda", - pasakojo E. Matakas.

Nors vestuvės po Paryžiaus žaidynių - viena svarbiausių dienų Edgaro gyvenime, pirmosios dvejos žaidynės jam irgi įsimintinos dėl svarbių asmeninio gyvenimo įvykių.

„Po 2016-ųjų žaidynių reikėjo baigti mokyklą, prieš Tokijo žaidynes privalėjau baigti universitetą, o tai - irgi nepaprastai svarbu", - šyptelėjo plaukikas.

E. Matakas tiki, kad dalyvaus ir 2028 metų Los Andželo žaidynėse, nes neabejoja, kad jo vieta ten. Tačiau pakeliui į Los Andželą Edgaras nepamiršta ir kitų tikslų: „Man nėra labai didelio skirtumo, ar paralimpinės žaidynės, ar Europos čempionatas. Mano dėmesys ir atsidavimas - lygiai toks pat. Kiekvienas čempionatas yra be galo svarbus, o aš visada labai noriu tinkamai atstovauti savo šaliai", - pabrėžė plaukikas.

Tuštuma - dar prieš žaidynes

2019 m. balandį Londono maratone Aušra Garunkšnytė tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia kelialapį į 2020-ųjų Tokijo paralimpines žaidynes, kai T12 (regėjimo negalia) klasėje užėmė ketvirtąją vietą.

Tačiau dėl stresinio kirkšnies lūžio bėgikė negalėjo išvykti į išsvajotas žaidynes, tad užtruko, kol išsikapstė ne tik iš fizinės, bet ir iš emocinės duobės.

O paskui ėmė siekti naujo tikslo ir dar vieno paralimpinio kelialapio. Bet prieš Paryžių viskas buvo kitaip, nes po Tokijo pasikeitė atrankos į žaidynes sistema. Tiksliau - jos visai neliko, mat Tarptautinis paralimpinis komitetas (IPC) nesurengė nė vienų atrankos varžybų, kuriose A. Garunkšnytė būtų galėjusi iškovoti kelialapį.

Nors Aušra rengėsi žaidynėms, ji tik prieš pat jas sužinojo, kad išties galės vykti į Paryžių, kai, gavusi vardinį kvietimą, buvo pakviesta dalyvauti paralimpiniame maratone.

„Visą paralimpinį ciklą gyvenau nežinioje, nes neturėjau supratimo, kaip iškovoti kelialapį ir net nežinau, kodėl jį gavau", - šyptelėjo 34 metų sportininkė, tapusi pirmąja lietuve, įveikusia paralimpinio maratono trasą.

Paryžiuje T12 negalios klasėje A. Garunkšnytė su vedliu Linu Mikalainiu maratono trasą įveikė
per 3 val. 18 min. 41 sek. ir finišavo šešta. Aušrai tai buvo atpildas už sunkų darbą ir nesėkmes, kurių buvo patyrusi bėgdama Paryžiaus link.

Rengdamasi žaidynėms ji nebaigė dviejų maratonų: dėl traumos buvo priversta pasitraukti iš Frankfurto maratono trasos, o pasiekti Rygos maratono finišą sukliudė psichologinės bėdos.

„Kai gavau kojos traumą, pasikeitė mano treniruočių planas - mažiau bėgau, pradėjau minti dviratį. Iš aplinkinių nuolat girdėjau, kad užuot bėgus minti dviratį yra nesąmonė, tad man ėmė trūkti pasitikėjimo savimi. Rygoje jau po 15 kilometrų jaučiausi prastai, krito bėgimo greitis, galvoje sukosi visokios bjaurios mintys, tad norėjau sustoti. Vedlys dar skatino bandyti, nors vis dėlto galiausiai turėjome priimti sprendimą nesikankinti - vis tiek neįstengiu savęs priversti bėgti. Po to nesėkmingo maratono išgyvenau krizę: nenorėjau su nieko bendrauti, net - su treneriu, tad tik paimdavau iš jo treniruočių planus ir treniravausi savarankiškai. Kai galiausiai sužinojau, kad gavau vardinį kvietimą dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, su treneriu Jonu Žakaičiu nusprendėme, jog man būtina su kuo nors pasikalbėti, tad pradėjau dirbti su sporto psichologe Lina Vaisetaite. Pagrindinė mano užduotis buvo atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonės, nes ši mane labai žlugdydavo. Mokiausi į tai nekreipti dėmesio, mokiausi eiti iš komforto zonos ir visur dalyvauti, nors norėjau tik užsisklęsti savyje. Mokiausi net medituoti, kad, pajutusi, jog ko nors bijau, nusiraminčiau ir susitelkčiau į užduotį arba į aplinką", - pasakojo A. Garunkšnytė.

Aušra neslepia: tikslas jai visada yra lyg raudonas skuduras buliui - daugiau ji nieko nemato. Tad ir rengdamasi žaidynėms ji telkėsi tik į jas, o, jei nors šiek tiek nukrypdavo, imdavo jaustis itin prastai.

Debiutinės žaidynės jai buvo vykusios, bet net joms pasibaigus A. Garunkšnytė nemokėjo ilsėtis. Kurį laiką ji išties itin stipriai nesportavo, skyrė laiko susitikti su draugais, bet jau po savaitės ėmė atakuoti trenerį žinutėmis, kad nori vėl rimtai treniruotis.

Vis dėlto toliau dirbdama su sporto psichologe Aušra pamažu pradeda mėgautis ir gyvenimu be sporto. Jei po Paryžiaus žaidynių ji net nedrįsdavo susimąstyti apie tai, kad galėtų išvykti atostogų, dabar A. Garunkšnytė jau rezga tokius planus, sezono pabaigoje planuodama rimtesnį poilsį.

Po Paryžiaus žaidynių Aušros neapėmė tuštumos jausmas, kad varžybos, apie kurias svajojo daugybę metų, kurias kartą jau buvo priversta praleisti dėl traumos, staiga baigėsi.

Tas jausmas, nors pačiai A. Garunkšnytei tai buvo netikėta, ją apėmė dar prieš žaidynes - likus kelioms dienoms iki kelionės į Paryžių.

„Pati nesupratau, kas su manimi vyko, bet apniko liūdesys - atrodė, kad viskas jau baigėsi. Sporto psichologė mane nuramino, kad taip jaustis yra normalu, nes didžiausią darbą jau esu padariusi siekdama kelialapio į žaidynes, liko tik pasiekti finišą. O kai Paryžiuje jį pasiekiau, kone iškart ėmiau kurti planus dėl Los Andželo žaidynių", - sakė A. Garunkšnytė.

Ji ir vėl nežino, kam ir dėl kokių nuopelnų bus dalijami kelialapiai į paralimpinį Los Andželo maratoną, bet neabejoja, jog padarys viską, kas nuo jos priklauso, kad tik jame bėgtų.