Ryškiausias Lietuvos dviratininkų pergales matęs treneris: dviračių sportas visada liks širdyje

„Žinote, kai pasižiūri, tai praktiškai nuo vaikystės tą dūšią dviračių sportui kaip atidaviau, taip ten ir tebėra", - sako Antanas, kurio kelias į profesionalų sportą prasidėjo ne specializuotame būrelyje ar mokykloje, bet kieme.

„Pats pirmasis mano dviratis buvo dar net ne „Ereliukas", o toks bevardis vaikiškas dviratukas. Važinėdavom jais vaikai po kiemus. Kai jau nupirko išsvajotą „Ereliuką" tėvai jį baisiai saugojo ir neleisdavo važiuoti, kol šlapia. Tai aš iš nekantrumo ant kelio darydavau drenažus - kad tik greičiau išdžiūtų balos ir galėčiau šokti ant dviračio", - šypsosi pašnekovas.

Į treniruotes Antanas vis dėlto nuėjo - paskatintas klasioko: „Suolo draugas pasigyrė, kad pradėjo lankyti dviračių treniruotes, ir jeigu gerai sportuosim, leis dviračius parsivežti namo. Aš tuo metu taupiausi pinigus turistiniam dviračiui, tad, aišku, kad tokia perspektyva labai susigundžiau. Atėjau, treneris priėmė, ir taip viskas užsisuko."

Vienas ryškiausių Antano prisimenamų ankstyvosios karjeros epizodų - atrankos varžybos Telšiuose: „Tas vienas pirmųjų varžybų net ir po tiek dešimtmečių prisimenu kaip šiandien: myniau taip stipriai, kad kelis kartus krito grandinė, tad finišavau antras ir tąkart atrankos nepraėjau. Bet jau tada supratau, koks svarbus yra nuoseklus darbas. O svarbiausia, kokia svarbi yra mano tėvelių išmokyta pamoka: jei kažką darai, tai daryk gerai. To principo laikiausi visą gyvenimą ir laikausi iki šiol, ką bedaryčiau."

Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius dviračių sporte, A.Taučius sako, kad didelę įtaką jam padarė pirmasis treneris Kazimieras Norvaišas: „Dažnai tekdavo varžytis su vyresniais, tad starto linijoje būdavau mažesnis už kitus, varžovai atrodydavo galingi ir neįveikiami. Bet treneris tik numodavo į juos ranka ir sakydavo: „Tu, Antanai, žiūrėk, kaip bus po finišo: pamatysi, visi jie liks už tavęs. Taip dažniausiai ir būdavo! Tas pirmojo trenerio išugdytas pasitikėjimas savimi labai daug davė."

Šis laikotarpis Antaną atvedė į Lietuvos ir SSRS rinktines, į šalies čempiono titulus, o ilgainiui sportininko vaidmenį pakeitė kitos atsakomybės.

Baigęs sportininko karjerą, A.Taučius savo žiniomis dalijosi su augančiais sportininkais - buvo Lietuvos jaunių rinktinės treneris, vėliau ėmėsi organizacinių ir vadybinių pareigų. „Sportininkas siekia rezultato sau, o treneris - kad auklėtiniai būtų aukštumoje. Dar kitos atsakomybės tenka pradėjus dirbti su ūkiniais, organizaciniais klausimais, atsiranda ypač platus požiūris ir labai praverčia kiekvienos grandies išmanymas, patirtas iš vidaus", - pasakoja A.Taučius.

Prisimindamas savo darbą Olimpiniame sporto centre, o vėliau ir Lietuvos dviračių sporto federacijoje, Antanas sako, kad nemaža dalis daugelį metų vykdytos veiklos, ypač nepriklausomos Lietuvos kūrimosi ir stiprėjimo metais, rėmėsi ne tik ir ne tiek finansais, kiek žmonių, kuriems rūpi, entuziazmu: „Iš šono žiūrintiems gal ir atrodydavo, kad šis sportas - tik spindintys medaliai ir apdovanojimai. Tačiau iki nugalėtojų pakylos yra sudedama be galo daug darbo. Pinigų visada trūkdavo, tad reikėdavo galvoti, kaip sutaupyti. Sportininkus apgyvendindavome kempinguose, kad patys galėtų gamintis maistą. Sutaupytas lėšas skirdavome kitoms reikmėms. Teisėjai sakydavo: „Bent užvalgyti duokit, ir mes atvažiuosime, neatlygintinai pateisėjausime." Daug kas vyko iš entuziazmo."

Žvelgdamas į šiandienos dviračių sportą, Antanas teigia, kad nors per dešimtmečius jis nuolat evoliucionavo, tačiau pastaruoju metu pokyčiai dar ryškesni ir spartesni: „Kinta technologijos, įranga, finansinės galimybės, bet ne tik - keičiasi ir patys žmonės. Viena vertus, anksčiau sporto mokyklos duodavo viską - dviratį, aprangą, keliones. Dabar gi, daugiau prisideda tėvai, rėmėjai, klubai. O ir vaikai kitokie: jau pypliai ateina gerai žinodami, kas tas karboninis dviratis, žiūrėk, prastesnio imti nė bandymams nenori."

Pastebi A.Taučius ir dviračių sporto šakų dinamiškus pokyčius, kurių nemažą dalį lemia viso sporto persiorientavimas į žiūrovus: „Tarkime, plento varžybas nėra taip paprasta gyvai transliuoti, suteikti žiūrovams daugiau įsitraukimo. Darysite dviračių lenktynes miestuose - susilauksite didelio nepatenkintų miestiečių pasipriešinimo dėl uždarytų gatvių. Tuo tarpu tokiose šakose kaip BMX, ypač „freestyle" disciplinoje, sportininkai žiūrovų matomi nuolat, ten ir azarto daugiau, ir emocijos aštresnės. Akivaizdu, kad iš esmės labai daug kas dabar sporte daroma taip, kad būtų įdomu žiūrovui."

Per Antano darbo metus Lietuvos dviratininkai pasiekė istorinių pergalių ir nepamirštamų rezultatų: nuo legendomis tapusių Dianos Žiliūtės ar Editos Pučinskaitės iki Ignato Konovalovo, nuo pirmųjų Simonos Krupeckaitės medalių iki Europos treko čempionato, organizuoto 2012 m. Panevėžyje.

Pats Antanas ypač ryškiai prisimena Ramūną Navardauską ir jo iškovotą bronzą pasaulio čempionate: „Nepamiršiu, kaip Ramūnas vėliau pasakojo, kad pusę lenktynių jautėsi taip sunkiai, jog galvojo baigti važiavimą. Bet sulig kiekvienu tolimesniu įveiktu kilometru važiuoti tapo vis lengviau ir sekėsi vis geriau - kol galop jis iškovojo istorinį medalį. Tai buvo fantastika. Tas sportininkas nuo jaunių rodė gerus rezultatus, tačiau tokiam pasiekimui reikėjo ir geros komandos, ir gero postūmio - tai nepamirštamos akimirkos."

Paklaustas, ką veiks dabar, kai nusprendė palikti Lietuvos dviračių sporto federaciją, Antanas patikina, kad visiškai nuo dviračių sporto atsiriboti neketina ir liks teisėjauti: „Kol galėsiu - tol padėsiu. Dviračių sportas visada liks širdyje."

Kalbėdamas apie kartų kaitą federacijoje, A.Taučius sako ją paliekantis ramia širdimi: „Įsitikinau, kad jaunimas susitvarko puikiai. Reikia duoti kelią - neabejoju, kad jie atneš naujų vėjų."