„Carito“ vadovė D.Bukeikaitė: televizija padeda pasiekti vieniems kitus

- Pastaruoju metu girdime, kad vis daugiau žmonių atsisako televizijos. Tačiau nevyriausybinėms organizacijoms televizija yra būdas pasiekti žmones, paskatinti padėti vieni kitiems?

- Televizija, internetas ir visos informacinių technologių galimybės yra būdas žmonėms komunikuoti tarpusavyje, rasti reikalingą informaciją, išgirsti skirtingų nuomonių įvairiais klausimais. Taip, šiais laikais yra daug informacinio triukšmo, todėl kyla iššūkis kritiškai vertinti ir atsirinkti tikrai reikalingą informaciją.

Organizacijoms televizija yra efektyvus būdas pasiekti žmones, pasidalinti žiniomis apie savo veiklas, naujienas. Pavyzdžiui, kasmet organizuojame šventinių žvakučių iniciatyvą „Gerumas mus vienija", kai metų pabaigoje kviečiame žmones aukoti įvairioms „Carito" veikloms ir taip prisidėti prie pagalbos vaikams, seneliams, vienišiems žmonėms. Įvairiose laidose apie tai pasakojame ir tai labai padidina žmonių pasiekiamumą.

Taip pat stengiamės daugiau kalbėti apie kitą mūsų iniciatyvą, kurios ypač laukia žmonės - metų pabaigoje, bendradarbiaudami su Lietuvos advokatūra, turime galimybę pasiūlyti žmonėms nemokamas teisines konsultacijas. Jeigu informaciją apie tai pakabintume kur nors miestų aikštėse, žinia tikrai taip nepasklistų, kaip pavyksta tai padaryti per televiziją, radiją ir kitus kanalus.

- Dirbate su daug senyvo amžiaus žmonių. Televizija vienišiems seneliams kartais tampa vieninteliu žinių šaltiniu ar net atstoja bendravimą.

- Taip yra labai dažnai. Prieš kokius trejus metus mums paskambino vieniša močiutė, gyvenanti mažame kaimelyje prie Dusetų. Sugedo jos senas televizorius, kuris jai buvo vieninteliu langu į pasaulį. Aplinkui ji nerado, kas galėtų padovanoti televizorių, tad kreipėsi į mus. Ir, koks sutapimas, netrukus mes sulaukėme žmonių skambučio, kurie kraustėsi ir vienas televizorius jiems liko nereikalingas.

Nuvežėme jai tokio dydžio televizorių, kokio ji nebuvo mačiusi. Teko net ieškoti, kur jį pastatyti. Kokia buvo dėkinga ta moteris, kad galės pažiūrėti „Panoramą", „Duokim garo", šventines programas. O po kelių mėnesių ji paskambinusi pasidalijo džiaugsmu, kad kaimynai pas ją renkasi kartu žiūrėti mėgstamų laidų.

Štai „Carito" parapijos senelių namuose gyventojai taip pat mielai kartu žiūri šventines laidas per Kūčias, stebi Šventų Mišių transliacijas, kai negali dalyvauti gyvai. Karantino metu televizoriaus ekranas buvo vienintele galimybe pamatyti vieniems kitų veidus iš arti ir be kaukių. O pamatę reklamą per televiziją, sužino, kad surinkę trumpą numerį paprastai gali prisidėti prie pagalbos kitiems.

- Ar Lietuvos žmonės empatiški, noriai padeda kitiems?

- Remiantis ilgamete „Carito" patirtimi, galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvos žmonės yra empatiški, rūpinasi vieni kitais, atveria savo širdis ir namų duris net kitų šalių piliečiams. Tačiau tenka pripažinti, kad mūsų visuomenė vis dar rūšiuoja žmones. Pavyzdžiui, kai manoma, kad vieni žmonės labiau verti pagalbos nei kiti.

Pavyzdžiui, kviečiame žmonės aukoti lėšas ir kai dalis tų lėšų bus skiriama priklausomybių ligomis sergantiems ar teistiems asmenims, dalis visuomenės susilaiko nuo paramos. O jeigu kviečiame aukoti vaikams ir seneliams, žmonės noriai aukoja. Žinoma, kad žmogus turi pasirinkimo teisę, kur ir kam aukoti.

Bet aš džiaugiuosi, kad vis labiau mūsų bendruomenėse, kaimynystėje ir socialinėse erdvėse savipagalbos kultūra tvirtėja ir įsilieja į bendrą mūsų visuomenės audinį. Mes vis drąsiau galvojame, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra vertinami ir reikalingi. Aš asmeniškai didžiuojuosi kiekvienu Lietuvos žmogumi, kuris yra neabejingas ir sugeba žvilgsnį nuo savęs nukreipti į kitą. Nesvarbu, ar nuolat, ar kartą per metus.