Kai kuriems vyrams Tėvo diena niekada neišaušta. Ir ne tik dėl to, kad jie dėl savo nuostatų ar dėl gamtos kliuvinių nesusilaukia palikuonių. Kai kurie ją tiesiog pražiopso. Kai kuriems ji tampa našta. Dėl dvasios tingumo, dėl girtuoklystės, dėl tamsumo. Juk iš tiesų tikroji tėvo diena būna tik kartą gyvenime, ir kiekvienam vyrui skirtingu laiku, ir tik tada, kai pasaulin ateina jo pirmagimis.
Ir nuo to momento prasideda tėvo amžius, ilga ilga suvertinių akimirkų kaip kvapnių žemuogių smilga. Akimirka, kai tėvas nešioja verkiantį vaiką, kai jis prausia jį šiltam vandeny, kai brenda kartu su juo į šaltas bangas, kai užstoja nuo grėsmingo šuns, kai pučia nubrozdintus pirštukus, kai stipria sauja sugauna bekrentantį nuo aukštos kėdės ir kai nueina pirmuosius vaiko žingsnius drauge. Iki sienos, iki mokyklos, iki gimtų namų slenksčio...
Tada tos akimirkos tampa it palikimas, brangiausias palikimas, kurį tėvas gali įduoti savo vaikui, kad jis šildytų ir neleistų palūžti gyvenimo skersvėjuos. Tada Tėvo diena tampa ne formalumu, verčiančiu skambinti savo tėvui iš pasaulio krašto su formaliu palinkėjimu, bet nuoširdaus susitikimo laike ir erdvėje data.
Gegužę pasaulį apskriejo žinia apie vieną australą, kuris dėl savo vaikų paralyžiavo eismą per tiltą Sidnėjuje. Pasiekęs aukščiausią tilto vietą nevilties apimtas vyras pakabino kelis plakatus. “Padėkite mano vaikams!” - buvo parašyta viename iš plakatų. Išsiskyręs australas norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad negali matytis su savo vaikais. Policijai sustabdžius eismą, dvi valandas tūkstančiai vairuotojų, miesto transporto keleivių ir pėsčiųjų negalėjo pervažiuoti arba pereiti per tiltą. “Galimas daiktas, kad aš keliems milijonams žmonių sugadinau rytą, bet jei man pavyko atkreipti jų dėmesį į tai, kad mano ir kitiems vaikams reikalinga pagalba, tai aš savo tikslą pasiekiau”, - pasakė vyras prieš pasiduodamas pareigūnams.
Nevilties apimto tėvo Drąsiaus Kedžio istoriją žinome iš arčiau, tik joje yra ir kraupus kraujo pėdsakas. Laimindamas vaiką tėvas visada daugiau ar mažiau aukojasi. Aukodamasis visada laimina. Kartais auka būna daugiau nei gyvenimas. Bet niekada ji nebūna be prasmės.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
