Tris laidas BTV eteryje vedanti ilgametė televizijos laidų vedėja Asta STAŠAITYTĖ-MASALSKIENĖ šį sekmadienį Lietuvos žmones kvietė pagalvoti ne tik apie savo, bet ir sergančių vaikų gerovę. Pirmą kartą Lietuvoje organizuojamos "Raudonos nosies dienos" akcijos metu buvo renkamos lėšos organizacijai "Klounai be sienų". Jos nariai lanko sergančius vaikus Lietuvos ligoninėse. Kaip sako pati A.Stašaitytė-Masalskienė, ji su didžiule pagarba žvelgia į žmones, aukojančius savo laiką ir dėmesį mažiesiems ligoniukams.
- Gerumo akcijų per televizijas Lietuvoje - į valias. Kuo ši akcija skirsis nuo tų, kurios jau rengiamos?
- Visų pirma ji skiriasi savo drąsia (bent jau Lietuvai netikėta) forma - linksma, raudona gerojo klouno nosis neprimena karčios ašaros, verkšlenimo ir gailesčio. Man labai imponuoja kvietimas šypsotis net tada, kai labai sunku. Šioje iniciatyvoje yra tiek pat gerumo, užuojautos ir pareigos, kiek ir kitose labdaros ar gerumo akcijose, tik forma - kita.
Aš asmeniškai šioje akcijoje noriu palaikyti aktorius, kurie jau antrus metus kiekvieną savaitę neatlygintinai lanko sergančius vaikus. Per porą metų susidarytų maždaug 100 dienų. Jei visi tie jauni žmonės 100 dienų būtų investavę į savo namo remontą, banką ar kojinių mezgimą, turėtų apčiuopiamų savo asmeninės gerovės rezultatų... Jie tas valandas, dienas skyrė vaikų šypsenoms.
Abu mūsų sūnūs kūdikystėje labai neramiai miegojo, tiesą sakant, truputį pamiegodavo tik nešiojami glėbyje. Kai naktį skaičiuodavau automobilių žiburius ant Subačiaus kalno, (kad tik kaip nors neužmigčiau ir nenugriūčiau), prisigalvodavau visokiausių dalykų... Pavyzdžiui, o kas nešioja paliktus kūdikius, juk slaugių tikrai nėra tiek daug. Kas budi prie sergančių vaikų, kurių tėvai dabar puotauja... Naktis - labai jautrus ir skaudus metas. Tada, pamenu, svajojau, kad mano berniukams pradėjus miegoti naktimis, kartą per savaitę įsiprašysiu į globos namus budėti naktimis prie kūdikių ar sergančių. To nepadariau. Užaugo vaikai ir įsuko mane mėgstamų darbų, buities rūpesčių verpetas. Todėl gerbiu ir palaikau žmones, kurie aukoja asmeninį laiką kitiems. Ir daro tai ne chaotiškai, pagal nuotaiką ar galimybes. Klounai lanko vaikus sistemingai ir nuolat.
- Yra žmonių, kurie vienas akcijas palaiko, kitas - smerkia. Kaip manote, ar apskritai pagalbą kitiems galima skirstyti į tinkamą ir netinkamą?
- Pagalba kitiems, siekiant savanaudiškų tikslų, nėra kilni. Tai - verslas. O visas kitas gražias idėjas palaikau - nuo vaikų piešinių ant asfalto, močiutės pervedimo per gatvę iki gėrio idėjų, plintančių po visą pasaulį. Beje, "Raudonos nosies diena" yra plačiai pasaulyje žinoma idėja. Smagu prie jos prisijungti.
- Ar su šeima dažnai aukojate labdaringoms akcijoms, organizacijoms?
- Mūsų šeima visada turi dėžę kodiniu pavadinimu "vaikų namams". Ją pildo visi šeimos nariai. Stiklainis su skylute dangtelyje pildomas monetomis. Už jo turinį atsakingi vaikai. Tie mūsų apsukrieji padaužos tai riestainį "Kaziuke" pardavė, tai gėlių iš miesto klombos prilupę praeiviams įsiūlė... Po tokių įvykių aiškiname, kad ne jie gėles sodino, ne jie riestainius kepė, todėl visas surinktas lėšas patariame atiduoti tiems, kam labiau reikia. Nevengiame dalyvauti ir įvairių organizacijų inicijuotose akcijose.
- Kaip savo vaikus mokote užjausti, padėti nuskriaustajam?
- Įvairiausiais kasdieniais būdais. Nėra geresnio auklėjimo už tinkamą pavyzdį. Patys nesame tobulybės, bet stengiamės būti geri artimiesiems ir bent jau tolerantiški, pakantūs svetimiems.
- Kaip manote, ar tokios akcijos neatlieka tam tikros ir visuomeninės misijos - nebūti abejingiems pagalbos, dėmesio, meilės ir šilumos stokojantiems žmonėms?
- Aš manau, kad televizija pridaro tiek žalos sveikos visuomenės raidai, kad tokios ar panašios akcijos yra privalomos. Jos primena, kad televizija irgi gali būti tauri, ten dirbantys žmonės nėra lėlės, jie siekia gražaus, taikaus ir sveiko pasaulio. Be to, matomų ar populiarių veidų pavyzdys skatina žiūrovus pagalvoti ne tik apie save. Jei neparems konkrečios akcijos, esu tikra, kad vėliau padarys bent kelis mažus gražius darbelius dėl kitų.
- Šioje akcijoje į bėdas buvo žvelgiama netradiciškai - su šypsena. Ar dažnai jus pačią humoras gelbsti iš sudėtingų gyvenimo situacijų?
- Neseniai teko pabudėti prie sergančio vaiko ligoninėje. Dieną - gydytojų vizitacija, procedūros, tyrimai, vakare ligoniukas tampa jautresnis, reikia daugiau dėmesio, skaitinių. Vadinasi, slauganti mama turi porą valandų per dieną, kurias gali praleisti būtiniausioms reikmėms. Taip jau išėjo, kad tas pora apylaisvių valandų praleisdavau montažinėje, nes reikėdavo atlikti būtinus darbelius, kad mūsų laidos kokybiškos pasiektų eterį. Ateinu, būdavo, į biurą ir pranešu: kam nelabai kvepiu ir nelabai pasipuošusi atrodau, tų atsiprašau - jau tris dienas gyvenu "niekur". Tas mano "niekur" reikšdavo daugiau dvasinę būseną, nerimą dėl sūnaus būklės, bet visi kolegos juokdavosi, užuot verkšlenę, ir aš tuo metu būdavau jiems labai dėkinga, jie nors porą valandų padėdavo man pabūti kitoje aplinkoje, tikrajame, o ne nerimastingame laikiname mano gyvenime. Kalbant ne apie ligas, apie visas kitas sudėtingas situacijas, visada stengiuosi pažiūrėti į reikalą iš šalies, tarytum ne aš ten dalyvauju. Tai labai padeda nusišypsoti.
- Šios akcijos simbolis yra raudona nosis, primenanti klounus. Ar vaikystėje neturėjote klounų baimės?
- Mano vaikystėje buvo klounai iš Tarybų Sąjungos cirko. Kartą nuėjome - smirdėjo, buvo gaila žvėrelių ir kažkokio klouno, kurį nuolat skriaudė kitas... Tėveliai daugiau manęs ten nevedė. Labai norėčiau atsieti šią mūsų akciją nuo sarkastiško, piktdžiugiško tarybinių klounų humoro. Svajoju, kad ligoniukus lankantys aktoriai būtų naujos klounados skleidėjai. Tai lengvas, žaismingas, skaidrus, nieko nepašiepiantis žanras.
- BTV eteryje vedate tris laidas, dabar ant jūsų pečių ir šis projektas. Kaip randate laiko šeimai, laisvalaikiui?
- Nors "Šeštadienio" ir "Sekmadienio" rytus bei "Gyvenimo spalvas" kuriu su patikima, darnia komanda, mano krūvis per savaitę tikrai nėra mažas. Todėl gavusi kvietimą dalyvauti šiame socialiniame projekte, tariausi ir su komanda, ir su šeima. Visi palaikė. Dabar lieka laikyti kumščius, kad viskas pavyktų. Beje, tiesioginės transliacijos metu nesiekiu surinkti milijono, noriu, kad žmonės anapus ekrano prisimintų, jog vaikai serga ir badauja ne tik per Kalėdas. Taigi, kaip aš viską suspėju? Nespėju. Šiandien atsisakiau kalbos kursų, apie kuriuos svajojau, šią savaitę nesužaidžiau tradicinėse boulingo varžybose, o vakar su mažiumi namų darbus ruošiau vis kartodama "aha, aha", nes skaičiau scenarijų. Žinau, sakysite: blogai, Stašaityte, sėsk, du. Bet nors sąžiningai atsakiau į jūsų klausimą.
- Ar vaikai žiūri jūsų vedamas laidas? Ar televizorius apskritai dažnas jų laisvalaikio palydovas?
- Norite teisybės? Vaikai pyksta, kad tos mano laidos išvis rodomos. Nes tuo metu nei su mama pakalbėsi, nei pats filmą pažiūrėsi. Nors kai papasakoju, kad buvo kas ypač įdomaus per filmavimą, jie laukia laidos, domisi, bet tik truputį užmeta akį, pakomentuoja ir nurūksta savais reikalais.
- Gal turite kokių nors idėjų, kokio pobūdžio TV laidoje norėtumėte matyti save ateityje?
- Turiu dvi labai gražias idėjas. Tfu tfu tfu.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
