Šokėja M.Butautytė: Šokėjams trūksta energijos

Skaičiuojant paskutines metų dienas, sceną išvys šokio spektaklis „Romeo ir Džiuljeta“ - pirmas tokio tipo darbas jaunos ir perspektyvios choreografės Modestos Butautytės karjeroje. „Vakaro žinios“ teiravosi, ką žiūrovai išvys scenoje sujungiant skirtingo šokio tipus, bei ką šokis iš viso reiškia meno pasaulyje.

- „Romeo ir Džiuljeta“ daug kartų statytas įvairiose scenose. Vien šią žiemą Lietuvoje bus pristatyti trys šio kūrinio pastatymai. Kuo išsiskirs jūsų darbas?

- Jis labai skirsis nuo kitų, nes šiame šokio spektaklyje yra visi šokio elementai. Į vieną šokį bus sujungtas ir gatvės šokis, ir baletas, ir modernusis šokis, ir kontemporari. Šiame spektaklyje bus labai daug įvairovės. Neapsiribojame ties viena šokio kryptimi, nes bandome pateikti šokio, kaip meno, visumą.

Žinoma, tai apjungti gana sunku ir sudėtinga padaryti, kad viskas plauktų viena vaga, nes skirtingi šokiai labai skiriasi. Mes bandome, kad spektaklis būtų tarsi karamelė ir kad per daug neišsiskirtų nei vienas, nei kitas šokio stiliai.

- Kaip kilo idėja apjungti skirtingus šokio stilius?

- Laikotarpis, kuriame dabar gyvename, yra šiuolaikinių žmonių laikas. Tie, kurie yra neuniversalūs, jie apsiriboja viena kryptimi ir gali daug pasiekti konkrečioje srityje. O meno, kartu ir šokio pasaulyje šiuo metu viskas labai pasikeitė. Vienas šokėjas dabar turi būti labai universalus ir turi daug žinoti. Kuo daugiau žinių turi, tuo esi universalesnis, o kuo esi universalesnis, tuo geriau tau sekasi šioje meno srityje.

- Ar „Romeo ir Džiuljeta“ yra išbandymas jums, kaip choreografei?

- Man tai yra didžiulis išbandymas. Tai pirmasis mano darbas, kurį pristatysiu spektaklio forma. Esu baigusi menų mokyklą, tad prie spektaklio tekdavo tik prisiliesti. Tačiau viskas kitaip, kai tą darbą matai iš užkulisių ir pamatai tik tiek, kiek esi pastabus. Todėl man šis naujas darbas yra labai įdomus, nes čia esu ne tik choreografė, bet ir režisierė.

- Kaip bandysite judesiu perduoti žodžius ir pavaizduoti pjesės esmę, juk pjesėje yra svarbiausia žodžiai?

- Šiame spektaklyje svarbiausias žodis yra meilė. Man kartais net sunkiau tokius dalykus kaip meilė ar žmonių išgyvenimai apibūdinti žodžiais nei išreikšti judesiu ir šokiu. Aš visa tai darau nuo 11 metų ir man tokia išraiška atrodo gerokai patikimesnė, platesnė galimybė išreikšti jausmus nei pasakyti tai žodžiais. Žodžiai yra per daug riboti išsakyti tai, kas yra šiek tiek aukščiau žemės.

- Kuruojate projektą „Gatvės - į kultūrą, kultūra - į gatves“, kokia šio projekto idėja?

- Šis projektas buvo parašytas Vilniaus rotušės atstovų vardu, tačiau taip susiklostė, kad vietoj mano planuotų kelių šokių pastatymo, apsiėmiau vienintelė visus darbus ir taip tapau režisierė choreografė. Projekto idėja yra suvienyti šokius, parodyti tai, ko dar nebuvo Lietuvoje. Mūsų šalies žmonės nelabai suvokia, koks iš tiesų yra gatvės šokis. Dažnai tai žmonėms asocijuojasi su purvu, žeme ar kažkuo panašiu. O užsienyje jau seniai viskas labai stipriai pasikeitė. Kasmetiniuose Paryžiaus seminaruose matau, kaip viskas keičiasi ir vyksta, Lietuvoje viskas ateina lėčiau. Čia profesionalūs šokėjai šoka, nes jie žino, ką daro, o daugelis kitų gyventojų nė nenutuokia, kas tai yra. Noriu apšviesti ir supažindinti žmones su gatvės šokiu ir gal net pakeisti jų nuomonę apie tai. Tai iš tiesų yra labai sudėtingas šokis, o ne savo sugalvotų judesių kratinys.

- Laužysite stereotipus?

- Viena iš pagrindinių idėjų tokia ir yra. Taip pat sujungti kelias meno šakas taip, kad viskas derėtų vienoje scenoje. Tai galimybė stebėti, kaip skirtingi šokiai tampa vienu.

- Tokie projektai padeda pasisemti naujų patirčių ir idėjų?

- Man tai padėjo pasiruošti „Romeo ir Džiuljetos“ statymui. Kai pradėjau dirbti prie šio spektaklio, prirašiau tiek daug lapų, kad net pradėjau galvoti apie knygos išleidimą. Čia yra labai daug pamokų, kurias išmokti linkiu daugeliui. Dirbdama pasidariau dar pastabesnė, kai turi tiksliai suskaičiuoti, kada vienas žmogus turi išeiti, kiek laiko jam užtenka persirengti, kada atskleisti kokius jausmus scenoje ir daug kitų dalykų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojau. Tai yra kadrai, kuriuos reikia tikslingai sudėlioti. Kartais sako, kad menininkas yra ne profesija, o diagnozė. Man šis spektaklis dar kartą įrodė, kad tai yra labai stipri profesija, reikalaujanti matematikos, loginio mąstymo ir labai daug jausmų.

- Ko trūksta Lietuvos šokio gyvenime?

- Trūksta šokėjams energijos. Judesius jie visi atlieka taip pat, kaip ir užsienio žmonės, tačiau yra energija: lietuviai vienaip atlieka, tarsi save taupo, o užsieniečiai taip, lyg tai būtų jų paskutinis šokis.

- Ar mūsų šalyje jauni talentai turi pakankamai galimybių?

- Dažnai girdžiu šį klausimą ir visad apsidžiaugiu galėdama į jį atsakyti. Jauni žmonės dažnai sako, kad jei neturi pinigų ar pažįstamų, nieko negali. Mano nuomone, tai yra visiška nesąmonė. Aš pati atvykau 11 metų ir pradėjau savarankišką gyvenimą. Neturėjau artimųjų, už save kovojau, išleidau knygą, įkūriau savo šokių studiją, baigiau mokslus, šokau ir man niekada niekas nepadėjo. Viską pasiekiau pati ir visada stovėjau ant savo kojų. Manau, kad viskas priklauso nuo tavęs. Jei labai stipriai kažko nori, darai, sieki ir gauni tai. Dabar dirbdama su vaikais matau šiandieninį jaunimo požiūrį. Septynmečiai vaikai sako, jog jie nori būti ne pirmi, o antri. Jie sako, kad būti pirmam yra daug atsakomybės.