3 nuotr.Girdėjau, fotografijos metras Antanas Sutkus turi kitą moterį. Dailininkę. Mačiau ją. Mačiau knygas, kurių dailininkė yra ji, - norisi jas liesti ir jų gvieštis. Ryškios knygos.
Ir ji - ryški moteris. Tokios gimsta ne grindims mazgoti. Ir ne bulvėms skusti. O kai brūkšteli pieštuku per lūpas, kai sudrausmina garbanotus savo plaukus, kai stojasi greta vyriško ir oraus A.Sutkaus, kai šypteli didelėmis akimis, atrodo kaip rasotas žiedas smokingo fone. Tokios moterys gimusios ne nuotraukoms retušuoti. Jos tiesiog gimusios pašviesinti vyrų kasdienybę. Juolab kai tas vyras yra A.Sutkus, Lietuvos fotografijos sinonimas ir simbolis. Tokio vyro parankėje turėtų būti garsu, saugu ir prabangu.|
Toji dailininkė, kuri Lietuvoje gal nėra tokia žinoma, kaip patsai A.Sutkus, ir kuri, be abejonės, retušuoja jo nuotraukas, darydama tai su skoniu, meile ir taip pat gerai, kaip ir statydama namus ar juos įrengdama, tvarkydama archyvą ar apipavidalindama knygas, žinoma, yra teisėta jo žmona. Jai dėl to pasisekė, bet ir nepasisekė: galima įtarti, jog dėl prisiimtos vyro pavardės dailininkei Rimai Sutkienei dėmesio kritikos horizontuose beveik nėra. Net internetas, suglemžiantis bet kokią informaciją, jos atžvilgiu kaip niekada šykštus. Gal pagal mūsišką tradiciją šeimai turėtų būt gana vieno žymaus?..
Viskam reikia “kabliuko”
Girdėjau, kaip spausdinant R.Sutkienės apipavidalintas “Vilniaus elegijas” darbininkai ėjo žiūrėti knygos su nepaprastu viršeliu, ir jai pačiai gera girdėti, kaip užsienio svečiai, sklaidydami dailininkės rengtas knygas, nusistebi jos vaizduote. O kaip ji išgyveno, kad jubiliejinis A.Sutkaus albumas “Retrospektyva” būtų išleistas žodis žodin pagal jos sumanymą, kad priešlapiams butų naudojamas tikras juodas popierius, kuris yra brangesnis, o ne dažytas ofsetinis, kaip daroma paprastai, kad tik viršelio ir priešlapių spalvos susilietų... Kiekvienas leidinys, kurio imasi, Rimai yra sunkus uždavinys (paprastą su laminatu daryti jai kančia), tik kartais gana surasti vieną nežinomąjį, kad kiti išsirikiuotų vorele, kartais...
- Jėzus Marija, - sako A.Sutkus. - Kai dirba, nesimaišyk po kojomis... kokias dvi savaites būna nenuspėjama...
- Būnu pikta, spardau sofas, - juokdamasi pritaria Rima, - geriausiai man padeda tyla, geriausia man tada išvažiuoti kur į užsienį, į kokį nors kurortą su kompiuteriu ir su niekuo nekalbėti. Kai rengiau spaudai fotografo Alfonso Būdvyčio knygą, ilgai nesuradau idėjos. Įsimečiau kompiuterį, rūbai tąsyk mažai terūpėjo ir, atsimenu, Jėzau, kaip mane viskas nervino. Nueinu pusryčių - tuštuma, nueinu prie jūros, na, nėra idėjos; vaikštinėju, savaitė, jau antra, ir už nieko mintis nesikabina, net bangas ėmiau spardyti iš persiutimo. Ir paskui netikėtai man kaip ekrane ėmė ir nusipaišė šriftas. To pakako. Iškart atsisėdau ir padariau. Man būtinai reikia kokio nors “kabliuko”. Labai mėgstu, kad knygą norėtųsi pačiupinėti...
Bet A.Sutkui gal norėtųsi, kad ji apskritai liktų vien naminė moteris, jo puošmena?...
- Ne ne ne, - ginasi Rima. - Mūsų ryšys galbūt yra kitoks, nei galima įsivaizduoti. Aš niekad nebuvau jam gražus žiedas.
- Žiedas gražus, kai žydi, - neiškenčia A.Sutkus, - o mes kadaise su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku aptarėme, kad darbas irgi yra maldos forma. Mes esame tandemas...
- Žmonėms atrodo, kad Sutkus yra toks šaunus, toks žinomas, ir jau vien to pakanka, kad juo susižavėtum, bet kai susipažinome, pirminis jausmas buvo, kad man su juo ramu...
- Ne visada... - primena A.Sutkus.
- Žinoma, paskui jis buvo blogesnis, prikult kartais norėjosi, bet pagrindinis jausmas - man su juo ramu. Nežinau, nei kiek aš už jį jaunesnė, nei kiek jis už mane vyresnis, nei tos išvaizdos, nei metai nebuvo skaičiuoti ar sverti, netyčia taip išėjo. Nieko nepadarysi. Jeigu mes ir vienmečiai būtume susitikę, mes vis tiek būtume kartu. Aš įsivaizdavau, kaip gražu: Sutkus fotografas, žmona - dailininkė, dirbame iš tikrųjų rankoves pasiraitoję, Antanas gali paliudyti, aš ne baltarankė...
Juolab kad ir suvedė juodu ne nuotykis kelionėje ar kurorte, bet kasdienis darbas, tiksliau, knyga, kurią A.Sutkus mėgo, skaitė, ieškojo ir pirko visą gyvenimą (“tam daug pinigų išmėtai, beveik kaip gėrimui, būdavo”), ir į jos kūrėjus žvelgė su profesionalui būdinga pagarba - sakė, nedrįstų pats susimaketuoti net vizitinės kortelės.
Vyrui patogu, o jai?
Rima (tuomet Kiubaraitė) dirbo “Periodikos” laikraščių ir žurnalų susivienijime vyriausiąja dailininke, kai jai pasiūlė padirbėti su būsimu A.Sutkaus nuotraukų albumu “Lietuva”, kuriam tekstą buvo išguldęs Justinas Marcinkevičius. Ji mielai sutiko. Tai buvo nedidelio formato knyga, deja, išėjusi su poligrafijos broku ir su kompromisais. Fotografijų autorius sakosi turėjęs palikti dvi dešimtis idėjinių akcentų, kai kitais kartais pakakdavo dviejų trijų - Lenino paminklo ir raudonos vėliavos. Nepaisant nei broko, nei akcentų, šita knygelė jųdviejų gyvenime išskirtinė.
Kai susituokė 1993 metais, A.Sutkus dar nebuvo Fotomenininkų sąjungos pirmininkas. Juo tapo 1996-aisiais, o dar po poros metų atsikvietė ir žmoną (atlyginimai Sąjungoje mažai ką galėjo sugundyti). Rima buvo lobis ir tuo atžvilgiu, kad puikiai mokėjo anglų kalbą. Galėjo padėti puoselėjant ir mezgant kultūrinius saitus su Europa. Organizacijos vadovui buvo patogu, bet ar buvo patogu dailininkei, ar šios pareigos nebuvo jai kūrybinis stabdys?
- Žinoma, buvo, - sutinka A.Sutkus.
- Ne, - paprieštarauja R.Sutkienė, - man tai buvo didelė mokykla. Darbas buvo susijęs su mano specialybe tiesiogiai ir prasmingai, nes leido pradėti nuo mažų fotoleidinukų, leido pažinti naujas spaudos galimybes, ir pamažėle tarytum savaime pereiti prie didelės apimties solidžių leidinių. Be to, Antanas fotografijoje turi nepaprastą akį ir apie Lietuvos fotografiją labai daug iš jo sužinojau.
Dailės akademijoje Rima baigė grafiką (specializacija - knyga), profesoriui Alfonsui Kučui susirgus, jos diplominio darbo vadovu tapo studentų itin mėgstamas dailininkas Rimtautas Gibavičius. Diplominis darbas buvo rankų darbo knyga. Vos ją išvydę, “Periodikos” vadovai Rimą iškart priėmė vyr.dailininke. Jaunai specialistei buvo leista ir pačiai apipavidalinti knygas bei kviestis jaunus dailininkus. Buvo sukurta vyriausioji redakcija, ji pirmoji Tarybų Sąjungoje pradėjo leisti knygas už autorių lėšas. Tik poligrafijos požiūriu laikai buvo itin sunkūs ir nepalankūs, nebūta kompiuterių ir niekam nekėlė nuostabos dailininkas, pirštais klijuodavęs šriftus...
Kai A.Sutkus išeina į studiją už sienos, pamatai, kiek dailininkės fantazijos atspindžių likę ant sienų, palangių, lubų ir laiptų. Visur juntama jos ranka, kartais tyčia į aukštuomenės atsainumu alsuojantį interjerą kyštelėjanti kičo ženklą. Rima sako erdvius namus susitvarkanti pati, tik kartais, kai supuola daug rūpesčių, kviečianti talkon pagalbininkę, nors iš tikrųjų mano, kad mazgoti grindis ir skusti bulves - ne jos darbas. Ji nemėgsta taisyti valgio, bet jai tas sekasi, nors, jaučia, kad ir šis darbas jai neskirtas prigimties. Šios minties ji negali nei pagrįsti, nei kaip nors paaiškinti, tik nusijuokusi pasakoja nuolat sapnuojanti vis tuos pačius rūmus, prisipažįsta itin gerai pasijutusi Pažaislio vienuolyno oficinoje...
Naktų kosminė tyla
Grožio salone, neskaitant kirpimo, turbūt apskritai nėra nė buvusi. Aprangą renkasi laisvo stiliaus ir nemėgsta klasikos, dievina dizainerę Vivjeną Vestvud (Vivienne Westwood). Buvodama Paryžiuje su A.Sutkumi, įsigijo jos ryškius oranžinius batus. Nežino, ar išdrįs kada jais apsiauti, bet žiūrėti į juos jai malonu. Jai patinka gyventi ir Naujamiestyje, kur gatvės kartais nugarma pakriaušėmis, kur naktimis užklumpa kosminė tyla ir kur anapus kelio yra medžio šakos (ji gali net parodyti), kur pavasarį nutūps lakštingala. Ir vėlei duosis kaip širdis.
Jai patinka šitoje vietoje, šiuose namuose, kuriuose tebėra tėvo kambarys, kur jis užgeso prieš pačias Velykas, nespėjęs pasidžiaugti nei parankiais laiptais, nei vonios plytelėmis, kad jam, išgyvenusiam du infarktus, būtų neslidu. Kai mirė, buvo viena. Vyras su paroda buvo išvykęs į Peterburgą, ir kol keitėsi bilietus, kol grįžo, viską susiorganizavo pati.
- Aš nesutrinku tokiose situacijose, nei verkiu, nei ką, tik man reikia patylėt. Žmonių man nereikia. Tada, kaip prisimenu, visą dieną ant sofos prasėdėjau. Kai Antaną išoperavo 2005 metais, tada nežinojome, kas jam yra, įlipu į liftą, jame - jį operavęs gydytojas ir sako man neguodžiančią diagnozę. Aišku, ir kojas, ir rankas atėmė, bet nenugriuvau. Susiėmiau: ir retušavau, ir viena namie buvau, ir namą toliau stačiau. Viskas apsivertė jau nuo tada, kai mirė mama. Tada supratau, kad esu viena... Ir nuo tol iš niekur nieko nebelaukiu.
Vieną moterį turi Antanas Sutkus.
Keli faktai
Knygų dailininke Rima Sutkienė yra dirbusi 70-yje įvairios apimties leidinių:
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita'
