Prisimenant patriotą, krepšininką, mokslininką Antaną Kudzį

Norint tiksliau apibūdinti šį žmogų, prie mokslo titulų reikėtų pridėti ir šiuos - Lietuvos laisvės kovų dalyvis, sportininkas, pedagogas, eruditas, kalbininkas, visuomenininkas. 2013 m. A.Kudzys „Respublikos" dienraščio buvo pasiūlytas „Respublikos nacionalinių vertybių rinkimų 2013" nominacijai „Žmogus amžininkas" ir užėmė garbingą antrą vietą.

Antanas Kudzys gimė Alytaus apskrities Seirijų miestelyje 1925 m. gegužės 19 d. siuvėjų Julijos Šatikauskaitės-Kudzienės ir Nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus Prano Kudzio šeimoje. 1937 m. baigė Seirijų pradinės mokyklos šešis skyrius, o 1943 m. - Alytaus gimnaziją. 1941 m. dalyvavo birželio sukilime, 1943 m. įstojo į Lietuvos Laisvės Armijos gretas.

Mokydamasis gimnazijoje susidomėjo krepšiniu, žaidė Alytaus „Dainavos" komandoje, o 1943 m. rugsėjo 8 d. dar vokiečių okupuotoje Lietuvoje dalyvavo iki šiol dabartinių istorikų nutylimose krepšinio rungtynėse Alytuje, kur, pažymint Tautos dieną, buvo surengtos krepšinio varžybos tarp Lietuvos Laisvės Armijos ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos komandų (tiesa, vokiečiams suklaidinti šie pavadinimai oficialiai nebuvo skelbiami), kuriose žaidė būsimi partizanai Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Zenonas Pocius ir kiti žinomi vėlesnio pasipriešinimo sovietams dalyviai.

Su pagyrimu baigęs Alytaus gimnaziją A.Kudzys mokytojavo Noragėliuose ir Seirijuose, buvo vienas iš Seirijų progimnazijos steigėjų, dalyvavo Seirijų savisaugos būryje, kuris saugojo miestelį nuo sovietinių raudonųjų partizanų, vadovaujamų Zimano, siautėjimų. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, rėmė partizanus, tarp kurių buvo ir jo klasės draugai, buvę kolegos mokytojai Juozas Gegužis-Diemedis, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Mykolas Babrauskas-Audrūnas ir kiti.

1945 m. A.Kudzys įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakultetą, kurį su pagyrimu baigė 1950 m. Studijuodamas dalyvavo partizano Jono Poškaus-Rolando vadovaujamoje pogrindinėje studentų organizacijoje, žaidė VDU Akademinio sporto klubo krepšinio komandoje.

Nuo 1948 m. kartu su žinomais to meto krepšininkais S.Butautu, S.Stonkumi, J.Lagunavičiumi, V.Sercevičiumi, K.Petkevičiumi, A.Lauritėnu ir kitais žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, o 1951-1955 m. - Kauno „Žalgiryje", su kuriuo laimėjo ne vieną TSRS krepšinio turnyrą.

Net ir pasirinkęs mokslininko kelią A.Kudzys neužmetė sporto, aktyviai dalyvavo Kauno sporto gyvenime, kurį laiką treniravo jaunimą. 1953 m. jam buvo suteiktas TSRS krepšinio sporto meistro titulas, o 1969 m. Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris" garbės nario vardas.

Baigus mokslus, kaip gabus studentas, A.Kudzys buvo paliktas asistentu VDU Statybinės mechanikos katedroje, tačiau išdirbęs tik kelis mėnesius, kaip nelojalus sovietų valdžiai, buvo iš universiteto išmestas, nes atsisakė dirbti rinkimų į TSRS Aukščiausiąją tarybą rinkiminėje apylinkėje, be to, jį sekė įtarimai dalyvavus pogrindinėje studentų organizacijoje. Tuomet įsidarbino projektavimo institute „Žemprojektas", kaip gabus darbuotojas pakilo iki vyriausiojo konstruktoriaus, kelis kartus nesėkmingai bandė įstoti į aspirantūrą (dabar doktorantūra), tačiau tai nepavykdavo dėl netinkamos biografijos.

Vis dėlto, po Stalino mirties sušvelnėjus politinei situacijai, užsispyrimas nugalėjo ir 1955 m. A.Kudziui buvo leista dirbti dėstytoju-valandininku VDU, tuo metu pakeitusiam pavadinimą į Kauno Politechnikos institutą, ir studijuoti aspirantūroje. 1959 m. A.Kudzys apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją ir po metų persikėlė dirbti į Kauno Politechnikos instituto Vilniaus filialą.

Vilniuje A.Kudzys specializavosi gelžbetoninių konstrukcijų srityje, sukūrė šios srities mokyklą, parašė ir apgynė technikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją.

Nuo mažens auklėjamas patriotiškumo dvasia A.Kudzys, net pažeisdamas nusistovėjusią tvarką, į aspirantus (doktorantus) priėmė ir Sibire gimusius ar tremtinių vaikus.

1967 m. KPI Mokslo taryba A.Kudziui suteikė profesoriaus vardą ir jis tapo pirmuoju KPI Vilniaus filialo (vėliau VISI ir VGTU) profesoriumi. Dirbdamas KPI Vilniaus filiale A.Kudzys buvo vienu iš pagrindinių iniciatorių filialo bazėje sukurti savarankišką statybinio profilio aukštąją mokyklą, kas ir įvyko 1969 m., kai buvo iškilmingai įsteigtas Vilniaus Inžinerinis statybos institutas (VISI).

1965-1992 m. A.Kudzys buvo Statybinių konstrukcijų, vėliau Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėju. 1982 m. profesorius buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu, o 1992 m. ir tikruoju nariu-akademiku. 1992-1995 m. akademikas buvo Valstybės konsultantas projektavimo ir statybos klausimais penkiose LR Vyriausybėse. Dėstė studentams, vadovavo doktorantams. Per savo darbo metus 1967-2011 m. akademiko vadovaujami 35 doktorantai apgynė daktaro disertacijas ir net 7 iš jų tapo profesoriais.

Profesorius A.Kudzys buvo Tarptautinės įtemptojo gelžbetonio federacijos Lietuvos filialo pirmininkas , Europos Betono komiteto (SEB), Amerikos betono instituto (ABI),Tarptautinės tiltų ir statinių asociacijos (IABSE) bei daugybės kitų tarptautinių organizacijų narys. 1967 m. buvo 4 mėn. komandiruotas į tuometinės Makedonijos sostinę Skopję konsultuoti vietinius statybininkus, atstatant po didelio žemės drebėjimo sugriautą miestą. 1988 m.

A.Kudziui buvo suteiktas Budapešto (Vengrija) Technikos universiteto Garbės daktaro titulas.

Nors ir laikomas nelojaliu sovietinei santvarkai A.Kudzys buvo vertinamas kaip žymus mokslininkas, gelžbetonio mokyklos Lietuvoje kūrėjas. 1965 m. LTSR Aukščiausios tarybos Prezidiumas A.Kudziui suteikė Lietuvos nusipelniusio statybininko, o 1975 m. Lietuvos nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo garbės vardus.

A.Kudzys yra parašęs 6 monografijas, vienas ar su bendraautoriais išleido 7 vadovėlius, tarp jų - 2 rusų kalba, skirtus visos tuometinės Sovietų Sąjungos statybinio profilio aukštųjų mokyklų studentams.

A.Kudzys yra pagarsėjęs ir kaip kalbų žinovas. Jis laisvai kalbėjo, skaitė ir rašė anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, galėjo susikalbėti lenkiškai, serbiškai ir makedoniškai. 1992 m. kartu su prof. A.Rosinu ir prof.
J.Kivilša susistemino ir išleido „Rusų-lietuvių kalbų statybos terminų žodyną" (23 000 terminų), 1994 m. padedant prof.
A.Rosinui ir žmonai Birutei Kudzienei „Anglų-lietuvių kalbų statybos terminų žodyną" (21 000 terminų), o 2002 m. su A.Rosino ir B.Kudzienės pagalba išleido net 20 metų rengtą penkių kalbų (lietuvių-anglų-vokiečių-prancūzų-rusų) „Statybos terminų žodyną" (23 000 terminų), kuris apima ir kitas mechanikos sritis ir yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie LR Seimo patvirtintas praktiniam naudojimui.

Akademikas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Prasidėjus Atgimimui dalyvavo VISI Sąjūdžio veikloje. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu akademikui buvo suteiktas Lazdijų rajono Garbės piliečio vardas. 2011 m. Kembridžo Tarptautinių biografijų centras įrašė akademiką į 2000 žymių XXI a. intelektualų sąrašą.

A.Kudzys su žmona Birute kartu pragyveno 60 metų. Antanas ir Birutė išaugino 2 sūnus - Vytautą ir Algirdą - ir džiaugėsi sulaukę 4 anūkių Aistės, Justės, Gertrūdos ir Erikos. Akademikas išėjo Anapilin 2015 m. spalio 31 d. Įamžinant pirmojo VGTU profesoriaus atminimą 2018 m. vienai iš didžiųjų universiteto auditorijų suteiktas akademiko Antano Kudzio vardas, o 2016 m. jo gimtojoje Seirijų A.Žmuidzinavičiaus gimnazijoje įsteigtos A.Kudzio stipendijos pažangiems abiturientams.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas 100-ųjų gimimo metinių proga pagerbė savo garsųjį mokslininką ir pedagogą Antaną Kudzį - surengė jam skirtą paminėjimą, išleido knygą „A.Kudzys. Pasirinkau mokslininko kelią", VGTU bibliotekos patalpose surengė parodą.

Iš Antano Kudzio prisiminimų apie Lietuvos krepšinį

„Mano manymu, yra vienas beveik nežinomas Lietuvos krepšinio istorijos etapas. Tai krepšinis karo metais. Turiu išsaugojęs tų laikų nuotraukas. Šioje 1943-iųjų metų nuotraukoje - dviejų Alytaus pogrindinių organizacijų krepšinio komandos. Baltais marškinėliais mes - Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) komanda, o juodais marškinėliais - Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) krepšininkai.

Įžvalgūs žmonės tuo metu jautė artėjančią antrąją bolševikų okupaciją ir jai imta ruoštis jau vokiečių laikais. Tačiau net tada neužmiršome krepšinio. 1943 ir 1944 metais mūsų komandos susitikdavo krepšinio aikštelėje dukart per metus dviejų švenčių proga - birželio 22-ąją, minint 1941 m. birželio sukilimo pradžią, ir rugsėjo 8-ąją, Tautos šventės dieną, kuri buvo švenčiama prieškariu nuo 1930 m. O Vasario 16-osios vokiečiai švęsti neleido. Jie ir sukilimo dalyvių deklaruojamą nepriklausomybę labai ignoravo. Tautą pripažino, o valstybės - ne.

Šioje minėtoje nuotraukoje pirmoje eilėje iš kairės stovi Žvinakis, Zenonas Pranckevičius, Algirdas Voščikas, būsimasis garsus Kauno dramos teatro aktorius. (Kartu su juo, su Adolfu Ramanausku - būsimuoju Dzūkijos partizanų vadu Vanagu ir kitais vyrais 1943 m. kovą dalyvavome įkuriant Lietuvos Laisvės Armijos Alytaus skyrių ir visi prisiekėme jos idealams prieš Kryžių). Toliau ketvirtas stovi Zenonas Pocius - 1946-aisiais Ryliškiuose Alovės stribų nužudytas. Jis buvo mokytojas Ryliškiuose dieną, o naktį - partizanas. Šalia jo stovi Lionginas Baliukevičius - būsimas garsusis Dainavos apygardos partizanų vadas Dzūkas, Mykolas Kuprevičius - Alytaus vaistininko sūnus. Paskutinis stoviu aš.

Priklaupęs pirmas iš kairės Kazlauskas, po karo baigė Kūno kultūros institutą, buvo ilgametis instituto Gimnastikos katedros vedėjas. Šalia Miškinis, jis irgi buvo prisiekęs prieš kryžių LLA idealams. O šalia pritūpęs jo vyresnysis brolis. Jų abiejų tėvas, poeto Antano Miškinio pusbrolis, labai didelis patriotas, vokiečių laikais buvo Alytaus gimnazijos inspektorius.

Aktyvūs buvo ne tik Dzūkijos rezistencinių organizacijų kūrėjai ir vadovai, bet ir Žemaitijoje Lietuvos Laisvės Armijos skyrių sukūrę krepšininkai Vytautas ir Steponas Grybauskai, žaidę už Telšių „Džiugą". Gaila, kad tokių faktų nepripažįsta mūsų Genocido tyrimo centras. Aš jiems atnešiau, rodau dokumentus ir nuotraukas, bet jiems, matote, tai labai nereikšmingi dalykai.

Ir tada mūsų krepšinio lygis jau buvo visai neblogas. Jau 1944-ųjų birželį mes, dviejų pogrindinių organizacijų krepšininkai, šitie patys, kurie yra minėtoje nuotraukoje, susijungę į vieną komandą ir pasivadinę Alytaus „Dainava", dalyvavome „Dešimtuko" turnyre Kaune. Tai buvo Lietuvos pirmenybės, bet vokiečiai taip vadinti neleido. Nors iš esmės tai buvo pirmenybės, kuriose savo karjerą tęsė kai kurie buvę Europos čempionai ir kiti žymūs krepšininkai.

Tada vokiečiai neleido vadinti Lietuvos pirmenybėmis, o šiandien šito krepšinio istorijos fakto ir vėl nenorima pripažinti. Kodėl apie tai niekur nerašoma? Kodėl šiandien Lietuva turi nežinoti tokių dalykų, kodėl norima, kad jie būtų užmiršti?

Pasakykite man kitą tokią pasaulio valstybę, kurioje vieni jos okupantai jau pasirengę bėgti, kitų sugrįžtančių okupantų armotų sviedinių sprogimai jau girdisi, o ji šaukte šaukia: „Dar yra valstybė ir ji net rengia savo pirmenybes!" Nėra pasauly kitos valstybės, kur šalia jau būtų armotos, kristų sviediniai, o būtų organizuojamos Lietuvos krepšinio pirmenybės! Kur yra tokia kita valstybė? Nepasakysite. Nėra! O mūsų istorijoje šito fakto irgi, galima sakyti, nėra... Nes iš kažkokių gandų gimė „formulė": jeigu prie vokiečių žaidei krepšinį - esi... žydšaudys. Gali iš proto išsikraustyti tokius „argumentus" girdėdamas!"