Neaprėpiamas Eldaras Riazanovas

Vargu ar rusų kine galima rasti daugiau cituojamų ir populiaresnių filmų už šio kino meistro sukurtus šedevrus - „Karnavalo naktis“, „Saugokis automobilio“, „Likimo ironija“, „Tarnybinis romanas“, „Garažas“, „Dviese stotyje“, „Žiaurus romansas“. Sunkiai rastume žiūrovą, abejingą šių kino juostų herojų likimams. E.Riazanovo komedijos - tai paprastos ir suprantamos, skoningos ir delikačios istorijos, liudijančios režisieriaus meilę žmogui su visais jo trūkumais ir teigiamybėmis. E.Riazanovas visada manė, kad „humoras - tai visraktis, atrakinantis visas duris“.

Prieš vieną jo jubiliejų pasirodė knyga „Neaprėpiamas Riazanovas“ - tikriausiai autorius turėjo omeny jo gabaritus, iš kurių pats meistras mėgdavo pasišaipyti, bet tai yra tiesa: aprėpti viską, ką nuveikė E.Riazanovas, išties yra sunku. Būtent jis su kitais dviem komedijos titanais, Leonidu Gaidajumi ir Georgijumi Danelija, sukūrė rusų komedijos aukso fondą, būtent E.Riazanovo filmais žiūrovai malšina komedijos troškulį šiandien, kai tikrąją komediją pakeičia surogatai. Jį pakartoti buvo bandoma dukart: jo filmų perdirbiniai, svetimų rankų „papildyti ir patobulinti“, žiūrovus nuvylė. Perpasakoti siužetą savo žodžiais galima, o sukurti žmogaus talento perdirbinį - neįmanoma.

Eldaras Riazanovas gimė 1927 metų lapkričio 18 dieną Samaroje. Jo tėvai dirbo sovietų prekybos atstovybėje Teherane, taigi jo vaikystė prabėgo būtent ten. Berniukui buvo duotas persiškas vardas Eldaras, kuris išvertus reiškia „valdantis pasaulį“. „Egzotiškas vardas drauge su pavarde, dvelkiančia dūmine pirkia, man labai padėjo karjeros pradžioje: žmonės iškart mane įsidėmėdavo“, - sakė režisierius. Vėliau šeima persikėlė į Maskvą. Vienas iš pagrindinių jo džiaugsmų vaikystėje buvo skaitymas. E.Riazanovas išmoko skaityti būdamas trejų metų ir nuo tada negalėjo atsiplėšti nuo stebuklingo literatūros pasaulio. Aštuntoje klasėje jis jau buvo tvirtai įsitikinęs, kad taps rašytoju. Jis sumanė eksternu baigti mokyklą ir išvykti į didžiąją kelionę, kaip jo dievaitis Martinas Idenas. Vienuolika sunkių egzaminų - ir trokštamas atestatas atsidūrė jo rankose.

Didžiosios kelionės buvo atsisakyta tą akimirką, kai Eldaras sutiko bendraklasį, susiruošusį stoti į Valstybinį kinematografijos institutą. E.Riazanovas taip pat pasiėmė dokumentus, sąsiuvinį su eilėraščiais ir išvyko užkariauti priėmimo komisijos. Į vieną vietą pretendavo 25 abiturientai. E.Riazanovas buvo priimtas į pirmąjį kursą savotiškam bandomajam laikotarpiui: jei pirmajame semestre jo pažymiai būtų buvę blogi, jis būtų iškart pašalintas. Kurso vadovas G.Kozincevas taip pat ne itin tikėjo jauniausio savo studento talentu, bet vis dėlto 1950 m. E.Riazanovas baigė institutą su pagyrimu ir pagaliau įgyvendino savo svajonę apie didžiąją kelionę. Jis 5 metus kūrė dokumentinius filmus įvairiausiuose didžiulės šalies kampeliuose. O paskui E.Riazanovui buvo patikėtas pirmasis vaidybinis projektas - eksperimentinis filmas „Pavasario balsai“, kurį jis drauge su S.Gurovu sukūrė kino studijoje „Mosfilm“.

Didžiulę įtaką E.Riazanovo kūrybinio braižo formavimuisi turėjo Sergejus Einzenšteinas, kuris vienas pirmųjų įžvelgė neeilinį jo talentą ir davė daug gerų patarimų. Dar vienu E.Riazanovo profesiniu „krikštatėviu“ tapo „Mosfilm“ direktorius, garsus sovietų komedijų kūrėjas Ivanas Pyrjevas. Būtent jis 1955 metais pradedančiajam režisieriui tiesiog „įbruko“ „Karnavalo nakties“ scenarijų. Jaunas režisierius darė daug klaidų, gadino kilometrus kino juostos ir nesilaikė grafiko, bet „Mosfilm“ direktorius kaip išmanydamas jį gynė.

Kiti 30 metų Eldarui Riazanovui buvo labai sėkmingi. „Duokite skundų knygą“, „Saugokis automobilio“, „Seniai plėšikai“, „Likimo ironija, arba Po pirties“, „Tarnybinis romanas“, „Garažas“, „Dviese stotyje“, „Žiaurus romansas“ - kiekvieną šių filmų galima žiūrėti ir žiūrėti. Žinoma, ne viskas visada sekėsi sklandžiai. Pavyzdžiui, leidimą filmuoti „Husarų baladę“ tiesiog plėšte išplėšė I.Pyrjevas, o Inokentijų Smoktunovskį teko ilgai įkalbinėti vaidinti Jurijų Detočkiną („Saugokis automobilio“). Nelengva buvo ir su „Likimo ironija“. E.Riazanovas ilgai ieškojo pagrindinio vaidmens atlikėjos. Visus aukščiausius režisieriaus reikalavimus atitiko tik lenkų aktorė Barbara Brylska, kuri, laimė, tuo metu kitur nesifilmavo. Bet svarbiausia - pati istorija apie girto Ženios Lukašino žygius: vodevilio lygio teatro pjesę E.Riazanovas pavertė nuostabia lyriška nesenstančia istorija. Už šį filmą režisierius, scenaristas, kompozitorius ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo apdovanoti Valstybine premija.

Visi be išimties aktoriai, dirbę su E.Riazanovu, pripažįsta jo didžiulį talentą ir neregėtą reiklumą, kurį pateisino jo darbų kokybiškumas. Dauguma režisierių kviečia filmuotis žvaigždes, o E.Riazanovas jas sukurdavo. E.Riazanovo filmuose išgarsėjo ir geriausius savo vaidmenis sukūrė Liudmila Gurčenko, Alisa Freindlich, Lija Achedžakova, Larisa Golubkina, Anatolijus Papanovas, Sergejus Jurskis, Valentinas Gaftas, Jevgenijus Leonovas, Olegas Basilašvilis... Eldaras Riazanovas sakė, kad kiekvienas jo filmas - tai išpažintis, ir labai sielvartavo dėl filmų, kurie publikai buvo mažiau žinomi už jo hitus. Naujajame amžiuje režisierius nenustojo dirbti: rašė memuarus ir eilėraščius, knygas („Liūdnas komedijos veidas“, „Sėkmės zigzagas“, „Tie nerimti, nerimti filmai“, „Juokingos nelinksmos istorijos“), o filmavo vis mažiau. 2006 m. pasirodė jo filmas „Andersenas. Gyvenimas be meilės“ - garsiojo pasakininko biografija, papasakota neįtikėtinai taktiškai ir jaudinamai.

E.Riazanovas daugelį metų vedė populiarias televizijos laidas - „Kino panorama“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Eldaro Riazanovo Paryžiaus paslaptys“. „Visas mano gyvenimas praėjo televizijos žiūrovų akyse, aš senau, plikau, o vienintelis nesikeičiantis dalykas buvo mano svoris“. Per tuos metus jis nuėjo kelią nuo didžiojo guodėjo iki įžvalgaus satyriko, kone pranašo, kurio ne pernelyg optimistinės prognozės, deja, visada išsipildydavo. Jo mintys ir filmai metams bėgant tampa tik aktualesni: jis jautriau už daugumą jautė bręstančias tendencijas, žiūrovams daug ką atskleidė, o jo pasaulėžiūros pamatai nesvyravo drauge su besikeičiančiais laikais: žiūrėdami jo filmus, senus ir naujesnius, mes su jais lyginame ir naujuosius laikus. Juokas, kurį sukelia jo filmai, verčia mąstyti - be tokio juoko visuomenė serga.

Parengta pagal priedą „TV publika“