M.Kozakovas: žmogus su charakteriu

„Jis - su charakteriu“, - visi visada sakydavo apie Michailą Kozakovą. Jis pats iš esmės su tuo sutikdavo ir dar pridurdavo: „Mane vienas kritikas pavadino charakteriniu herojumi. Tai tiesa. Nieko daugiau pridurti nereikia“.

Jis išties buvo sudėtingo charakterio „charakterinis herojus“. Nuo pat gyvenimo pradžios elgdavosi ne taip, kaip norėjo vyresnieji, vadovybė, draugai, net artimieji, o tik taip, kaip įsivaizdavo esant reikalinga. Už tai ir gaudavo „mušti“ ir iš vyresniųjų kolegų, ir iš vadovybės, iš draugų ir net artimųjų.

Puikiais įvertinimais baigęs Maskvos Dailės teatro (MCHAT) studiją Michailas Kozakovas buvo pakviestas dirbti Dailės teatre. O jis... atsisakė. M.Kozakovas manė, kad yra per jaunas, per energingas ir visiškai nesenamadiškas, kad dirbtų akademiniame teatre. 1956 m. jis atėjo į Majakovskio teatro trupę, ten iškart gavo Hamleto vaidmenį. Žinoma, MCHAT senbuviai, užgniaužę nuoskaudą, jo vaidybą sumaišė su žemėmis. Kažkas net pavadino M.Kozakovą „Hamletą vaidinančia beždžione“. Bet buvo ir geranoriškos kritikos, ji ir įkvėpdavo M.Kozakovą, kai jis, raukdamas kaktą, visus metus nuo scenos klausdavo „Būti ar nebūti? Štai kur klausimas“. Bet po metų, kai teatre jam buvo pradėti siūlyti kiti vaidmenys, ne tokie ryškūs, ne tokie jam artimi, M.Kozakovas atėjo į Nikolajaus Ochlopkovo kabinetą ir padėjo ant stalo prašymą atleisti iš darbo. Tokio „smūgio peiliu į nugarą“ režisierius iš jauno aktoriaus nesitikėjo, juk būtent jis pakvietė jį vaidinti Hamletą, būtent jis gynė prieš scenos meistrus, kurie M.Kozakovą laikė išsišokėliu dėl jo atsisakymo vaidinti MCHAT. Žinoma, N.Ochlopkovas supyko, sudraskė prašymą ir išmetė jį į šiukšlių dėžę, o paskui pareiškė, kad M.Kozakovui teks dar trejus metus dirbti V.Majakovskio teatre. Išties, M.Kozakovui prisiėjo už Hamletą „atidirbti“ tuos trejus metus, bet jiems praėjus jis iškart pabėgo iš nebemylimo teatro į „Sovremenik“ pas Olegą Jefremovą. Naujame teatre, tarp jaunų ir veržlių, M.Kozakovas jautėsi it žuvis vandenyje. Bet atėjo laikas, kai aktorius leidosi įtikinamas savo draugo O.Jefremovo ir jam iš paskos perėjo į nemylimą MCHAT. Ir prasidėjo... Ir vėl pasireiškė charakteris, kuris aršiai priešinosi apkerpėjimui, sustabarėjimui ir naujovių atmetimui - kaip atrodė M.Kozakovui - šiame teatre. M.Kozakovas pats apsiėmė režisuoti spektaklį apie Aleksandrą Puškiną, o pagrindinio herojaus vaidmeniui pasirinko Rolaną Bykovą. Pamatę scenoje generalinę repeticiją, MCHAT senbuviai pasibaisėjo ir nedelsdami tai paaiškino M.Kozakovui: ir A.Puškinas jiems nepatiko, ir R.Bykovas vaidino prastai. M.Kozakovas vėl nusisuko nuo MCHAT. Ir vėl išėjo. Iš pradžių į teatrą Malaja Bronaja gatvėje, paskui persikraustė į „Lenkom“.

Blaškydamasis po teatrus, M.Kozakovas aktyviai dirbo kine, filmavosi ir pats filmavo. 1982 m. jis subūrė grupę ir pradėjo filmuoti vieną iš geriausių savo filmų „Pokrovo vartai“. Bet filmavimo pradžia ilgai užtruko. Režisierius niekaip negalėjo rasti savo Kostiko - išbandė visus Maskvos scenos gražuolius, bet nė vienas netiko. Pagaliau asistentai į aikštelę atvedė Olegą Menšikovą. Pamatę subtilų vyruką, filmavimo grupės nariai tik atsiduso: „Šitas tai jau tikrai netiks!“ Bet vos ištarus „Kamera! Motoras!“, subtilus vaikinas pasikeitė. Jis ėmė kibirkščiuoti ir, kaip sakoma, uždegė publiką. Darbas užvirė. Kai filmas buvo baigtas, jį, kaip priimta, peržiūrėjo cenzoriai. Ir, aišku, liko nepatenkinti - beveik viskas filme buvo negerai. Filmas keleriems metams nugulė lentynoje ir į ekranus grįžo tik prasidėjus pertvarkai. O pats Michailas Kozakovas pertvarkos metais jau pradėjo galvoti išvažiuoti iš šalies.

Jis buvo daugiavaikis tėvas, jam reikėjo galvoti apie šeimą. Ir jis galvojo, nepaisant to, kad namuose, savo užnugaryje, šeimoje, asmeniniame gyvenime M.Kozakovas taip pat visada buvo „su charakteriu“ ir taip pat darė, kas jam atrodė reikalinga. Jis buvo vedęs penkis kartus. Pirmoji santuoka - studentiška, su dailininke Greta Tar. Joje virė rimtos aistros, daugiausia dėl Michailo romanų. Žmona su tokiu lovelasu ištvėrė 10 metų, o paskui pasiėmė dukrą ir sūnų ir išėjo. Antrą kartą M.Kozakovas vedė, kaip sakydavo pats, atsitiktinai. Susipažino su gruzine dailininke Medėja Berelašvili, lyg ir įsimylėjo ir net susituokė cerkvėje, bet greitai ėmė žmonos nekęsti. Bet dukrai, gimusiai šioje santuokoje, visada padėdavo. Paskui buvo vertėja Regina: jos daliai teko audringiausi aktoriaus ir režisieriaus Michailo Kozakovo romanai. Ji, pavyzdinga žmona, laukdavo jo namuose, o visa Maskva, pasirodžius ekranuose M.Kozakovo filmui „Bevardė žvaigždė“, gaudė apie Michailo Kozakovo ir Anastasijos Vertinskajos romaną. Galop neištvėrė ir trečioji žmona - pabėgo į Ameriką. Ketvirtą kartą Michailas Kozakovas vedė aktorę Aną Jampolskają. Šeimoje atsiradus dukrai Zojai ir sūnui Michailui, M.Kozakovas įsitikino, kad rado savo tikrąją laimę ir apie tai pasakojo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Bet sugriuvo Sovietų Sąjunga ir pamažu, plyta po plytos, ėmė byrėti šeimos laimė. Darbo praktiškai nebuvo, aktoriaus vaikams tiesiogine žodžio prasme nebuvo ko valgyti.

1991 m. šeima nutarė išvykti į Izraelį. Ten M.Kozakovas įkūrė savo teatrą, bandė statyti spektaklius. Draugai, apsilankę svečiuose pas M.Kozakovą, grįžę į Rusiją apstulbę pasakodavo, kad rusų klasika ten vaidinama ivrito kalba. Jis suprato, kad tai, švelniai tariant, keista, bet nieko negalėjo padaryti - reikėjo surinkti žiūrovų. Tuo metu jis dažnai prisimindavo, kaip pats kadaise niekino MCHAT. 1996 m. M.Kozakovas neištvėręs grįžo į Rusiją. Vienas. O „tikroji“ šeima liko Izraelyje, žmona nesutiko grįžti į Rusiją. Jis bandė dirbti, filmavosi, scenoje skaitė poeziją, nepaisydamas jau solidaus amžiaus toliau mezgė romanus ir netrukus vėl pribloškė publiką, vesdamas 29 metų Nadeždą. Ši santuoka, kaip kalbėjo aktoriaus draugai, jį pribaigė. Amžiaus skirtumas darė savo, santykiai nesiklostė, kūrybinėje srityje viskas taip pat ėjosi nesklandžiai. Netrukus M.Kozakovui buvo diagnozuota sunki liga. Čia jis vėl pademonstravo charakterį: susirinko daiktus, nusipirko bilietą į lėktuvą ir išskrido į Izraelį, pas savo tikrąją šeimą, vaikus. Ir iki paskutinės dienos tikėjosi, kad sutramdęs charakterį, grįžęs į šeimą, stebuklingai išgelbės savo gyvenimą...

Parengta pagal priedą „TV publika“