K.Krysko-Skambinės aukso amžius

- Ką tau reiškia vaidmuo brangiausiame visų laikų lietuviškame miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“?

- Tai svarbus įvykis mano gyvenime. Kai sulaukiau pasiūlymo vaidinti Barborą, sutikau nedvejodama, nes jau tada tikėjau, kad tai bus labai lietuviškas, kokybiškas ir įdomus spektaklis, dabar žinau, jog tai tiesiog meno kūrinys. Žinojau, kad kūrybinė grupė – tikri scenos ir teatro profesionalai, tačiau kai išgirdau, kad miuziklą režisuos Anželika Cholina,  apstulbau. Šokti viename iš jos pastatymų – sena mano svajonė. Visada norėjau prisiliesti prie A.Cholinos kūrybos, pajausti, kaip ji dirba. Vaidmuo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“ man labai patinka ir todėl, kad jungia vaidybą, šokį bei dainą. Šokio esu labai pasiilgusi. (Šypsosi.)

- Žiūrovai pamatys porą valandų trunkantį spektaklį, kiek tavo laiko ir jėgų pareikalavo vaidmens kūrimas? Ko nematė žiūrovai?

- Vaidinti žiūrovams, koncertuoti labai gera, apima euforija, tačiau iš tiesų žiūrovai nemato kūrybos proceso, kelio į tikslą, kuris atlikėjui yra bene įdomiausias. Kiekvienas didelis renginys pareikalauja labai daug pastangų ir laiko. Kartais likdavau ir nepamiegojusi, ir nepapietavusi, tačiau visi sunkumai bei nuovargis nublankdavo prieš tai, koks didelis malonumas man – repeticijos. Nuo pat rugsėjo, kai atėjau į pirmąsias repeticijas, stengiausi kiek galima daugiau savęs atiduoti šiam miuziklui.

-  Taip manai, ar kuriama herojė, legendinė Barbora, ir tu esate panašios?

- Perskaičiau nemažai istorinės literatūros apie Barborą, tų laikų gyvenimą. Žinau, kad ji buvo gan apvalių formų, kaip tų laikų moteris, ji buvo ganėtinai aukšta – 1,60 m, mokėjo kelias užsienio kalbas, žaisdavo šachmatais,  kaip ir aš mėgo šokti. Nors Barbora buvo nuolanki, ji buvo psichologiškai labai stipri, drąsi ir beatodairiškai kovojo už savo laimę bei meilę Žygimantui. Manau, jog ir aš esu stipri, net jei kartais taip neatrodo. Stengiuosi pamiršti visus sunkumus ir eiti į priekį, kovoti už savo laimę.

- O kaip atsidūrei teatro scenoje?

- Anksčiau su tuometiniu draugu Egmontu Bžesku turėjome šokio teatrą. Statėme šokio spektaklius, vykdavome į festivalius užsienyje. Labai džiaugiuosi, kad mano kelias nuvedė ir į didžiąją teatro sceną. Pirmasis miuziklas, kuriame vaidinau - „Prisikėlęs“. Vaidmenį man pasiūlė vienuolė Liucija, kaip ir aš gyvenanti Palemone  (red.past. Kauno dalyje). Tai religinio pobūdžio siužetas, jame vaidinau Magdeleną. Vėliau sekė iki šiol rodomas „Don Bosko“ ir kiti. Esu be galo dėkinga Kęstučiui Jakštui, kuris manimi patikėjo ir po miuziklo „Romeo ir Džuljeta“ pakvietė vaidinti Mersedesą spektaklyje „Grafas Montekristas“. Jo tikėjimas manimi ir man suteikė daugiau pasitikėjimo, labiau atsivėriau ir matau, kad galiu padaryti dar daugiau, patobulėti, atrasti savyje naujų gebėjimų.

- Kaip manai, ar televizijos projektai, kuriuose puikiai pasirodei, prisidėjo prie to, kad  vis dažniau tave atranda teatro profesionalai?

- Manau, prisidėjo. Muzikinis projektas „Auksinis balsas“ buvo savotiškas spyris į užpakalį. Kai man pasiūlė dalyvauti, mano sūnui buvo pusė metų. Jau norėjosi veiklos, tačiau sužinojusi, jog projekte dalyvauja tik profesionalai, sudvejojau, ar tikrai jam tinku. Viduje visada žinojau, kad galiu padaryti gerai, tačiau trūko pasitikėjimo. „Auksinis balsas“ buvo puiki patirtis, atradau ir parodžiau save skirtinguose žanruose, taip pat ir miuziklo. K.Jakštas minėjo, kad žiūrėjo šią laidą, galbūt ir jis pamatęs mane skirtinguose žanruose išvydo kažką, kas sužavėjo ir dėl ko pakvietė mane vaidinti.

- Tave aplanko vis didesnis pripažinimas. Ar tikrai vaikystėje nuėjusi į muzikos mokyklą išgirdai, jog neturi klausos?

-Taip ir buvo. Nuo mažų dienų norėjau savo kelią sieti su muzika. Sužinojus, kad neturiu klausos, beliko svajoti. Nuo muzikos nenutolau, mokiausi šokti, baigiau choreografijos studijas. Bet vis tiek žinojau, kad kažkada dainuosiu, ir mintys materializavosi. Mano gyvenime daug kas nutinka netikėtai, atsidūrus tinkamu metu reikiamoje vietoje. Man daug kas įdomu ir daug ką norisi išbandyti, tad gavusi pasiūlymų prisidėti prie įvairių projektų dažnai sutinku ir taip atrandu naujus savo gebėjimus. Vienas pavyzdžių filmukų garsinimas. Man pasiūlė įgarsinti animacinio filmo personažą, manimi patikėjo, o aš nepabijojau atrodyti kvailai ir pabandžiau. Manau, man neblogai sekasi, o mano balsu prabilo „Rio“, „Ant bangos“, „Madagaskaro“, kitų filmukų ir netrukus vyksiančio šou ant ledo personažai.

- O kaip tavo veikla su grupe „69 danguje“ ir solo karjera?

- Mums, atlikėjams, dabar pats darbymetis. Veiklos kaip ir visuomet prieš šventes netrūksta: mano darbotvarkėje daugybė koncertų su grupe, solinių pasirodymų, filmavimų...

-  Šventes taip pat leisi scenoje?

- Kaip ir kiti atlikėjai, jau nusiteikiau, kad per šventes dirbsiu. Žinoma, Kūčias ir pirmą Kalėdų dieną praleisiu su šeima. Tikriausiai šiemet pas mus ateis tikras Kalėdų Senelis ir atneš sūnui Majui dovanas. (Juokiasi.) Su vyru norime padaryti gražią šventę mažajam. Man šventės - pabuvimas su šeima, bendravimas. Nenuliūsčiau po egle radusi poilsinę kelionę prie jūros, kur daug saulės, nes būtent poilsio labiausiai norėsis po darbų maratono.

- Su vyru esate labai aktyvūs, talentingi ir kūrybingi. Kaip pasidalijate buities darbus, sūnaus priežiūrą taip, kad netrukdytumėte vienas kito savirealizacijai?

- Jei šalia manęs būtų žmogus, visiškai nesusijęs su  meno ir šou pasauliu, tikriausiai manęs nesuprastų ir kiltų labai daug ginčių bei problemų. Tačiau Saulius labai supratingas. Jis suvokia, kad dabar turiu daugiau laiko skirti darbui, ir sukandęs dantis kenčia. (Juokiasi.) Abu žinome, kad šventės pasibaigs ir galėsime kartu pailsėti, vienas kitam ir sūneliui skirti daugiau laiko. Dažniausiai rudens pradžioje būna tie periodai, kai aš sukandusi dantis kantriai laukiu, nes veiklos turi vyras. Tačiau mokame pasidalyti rūpesčius ir vienas kitą palaikyti. Visgi norisi pabūti kartu ir visą laisvą laiką, kad ir kiek mažai jo būtų, stengiamės skirti šeimai.

- Ar tave labai pakeitė šeimyninis gyvenimas?

- Viskas labai pasikeičia, kai gimsta vaikas. Pasikeičiau ir aš bei mano gyvenimas, tačiau viskas tik į gera. Labai tuo džiaugiuosi. Išmokau planuoti laiką. Rodos, iki sūnaus Majaus gimimo nieko neveikiau, o dabar išmokau suplanuoti savo dieną taip, kad net turėdama mažiau laisvo laiko spėju padaryti daugybę dalykų. Vaikas suteikė man stiprybės, pasitikėjimo savimi, jaučiuosi padariusi kažką labai didelio ir svarbaus savo gyvenime, žengusi labai didelį žingsnį. Žinoma, su metais ateina ir branda, išmokau į viską reaguoti ramiau, atsirado kitoks požiūris. Vieni dalykai pradėjo atrodyti visiškai nereikšmingi, o kitiems priešingai – skiriu daugiau dėmesio. Džiaugiuosi ir tuo, kad man 33, o ne 18. Visada norėčiau būti 33-ejų! (Juokiasi.)

- Kokių turi silpnybių?

- Anksčiau labai mėgau pamiegoti, tačiau su vaiko gimimu išmokau keltis anksti. Džiaugiuosi, nes pamačiau, kiek daug laiko atsiranda ir kiek visko galiu nuveikti. Labai mėgstu masažus, grožio procedūras, tik joms laiko vis dar sunku surasti. Šioje vietoje esu kiek egoistiška, mano įsitikinimu, reikia mokėti pasirūpinti savimi, kad galėtum pasirūpinti kitu. Dar viena mano silpnybė - saldumynai. Cukrus, pieniškas šokoladas, batonėliai, tikriausiai jų vartoju per daug. Kartais pavyksta su šia silpnybe kovoti, tačiau neilgam. (Juokiasi.)

- Mėgsti pabūti viena?

- Taip, tikrai nesu iš tų žmonių, kurie porą valandų pabuvę vieni jaučiasi pamiršti ir nereikalingi. (Šypsosi.) Į „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ repeticijas kasdien važiuodavau iš Palemono į Vilnių. Sudėjus atstumą, kurį nuvažiavau, galėčiau atsidurti kitame Europos gale, o gal ir toliau, tačiau kelionės manęs nevargina. Tai galimybė pabūti su savimi, pailsėti, pagalvoti apie nuveiktus darbus, planuoti. Po repeticijų ir koncertų man reikia valandėlės vienatvės, kad atsigaučiau, pailsėčiau.

DOSJĖ

Gimimo data: 1981 05 14

1999-2002 m. mokėsi Vilniaus konservatorijoje ir įgijo choreografės specialybę. Šoko kolektyvuose „Alija“, „Andre Dance“, „Todes“.

2000-2003 m. dalyvavo įvairiuose šalies šokio meno projektuose ir spektakliuose: „Rungtynės su žemės trauka“, „A.Gyvenimas ir mirtis“, „Tabula rasa“, „Skirtingos spalvos“, roko operoje „Jūratė ir Kastytis”.

2002 m. sukūrė choreografiją ir ją atliko operų „Karmen“ ir „Madam Butterfly“ vaizdo klipuose.

Nuo 2005 m. yra muzikos grupės „69 Danguje“ narė, su šia grupe išleido 4 kompaktines garso plokšteles ir 2005-2013 m. pelnė įvairius populiariosios muzikos metinius apdovanojimus: „JP – Geriausias debiutas“, „Radiocentro muzikiniai apdovanojimai“, „TV3 projektas „Vaikų balsas“.

2007 m. su profesionaliu šokėju Sauliumi Skambinu dalyvavo televizijos šokių projekte „Šok su žvaigžde“, o 2008 metais su S.Skambinu atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ šokių konkurse (4 vieta). Karina taip pat dainavo projektuose „Dainų daina“, „Žvaigždžių duetai 3“, LRT muzikiniame konkurse „Auksinis balsas“ pelnė 3-ią vietą (2012), 2014 m. dalyvavo LRT šou „Dvi žvaigždės“.

K.Krysko sukūrė vaidmenis spektakliuose: D.Ričio (D.Ricci) roko operoje „Prisikėlęs“ (Magdelena, 2012 m.), K.Antanėlio roko operoje „Romeo ir Džuljeta (Auklė, 2013 m.), A.Olivos ir A.Ališonio (Achille Oliva ir Alessandro Aliscioni) miuzikle „Don Bosco“ (Mergelė Marija, 2013 m.),  F.Vaildhorno (F.Wildhorn) spektaklyje „Grafas Montekristas“ (Mersedesa, 2014 m.)

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“