J.Leonavičiūtės žaidimai su likimu

- Esi profesionali sporto trenerė viename sostinės sporto klube. Ar pastebėjai, kad po Naujųjų norinčių sportuoti padaugėjo?

- Trenere dirbu maždaug metus ir, lygindama su kitais mėnesiais, pastebėjau, kad po švenčių norinčių sportuoti tikrai gerokai padaugėjo. Iki vasaros dar penki mėnesiai, tad reguliariai 3-4 kartus per savaitę sportuojant ir tinkamai maitinantis galima akivaizdžiai padailinti kūno linijas, numesti svorio, sutvirtinti raumenis ir atostogų sezoną pasitikti džiaugiantis atletiškesniu kūnu.

- Ne kartą sakei, kad sportas yra naudingas sveikatai, savijautai ir suteikia geros nuotaikos. Vis dėlto, jei žmogus nemėgsta ar tiesiog tingi sportuoti, kokias veiklas jam rekomenduotum?

- Jei žmogus nemėgsta, nenori sportuoti, niekas jo ir neprivers. Jokios motyvacinės kalbos, geriausi treneriai ar skirtingos sporto šakos jo nesugundys ir nuomonės nepakeis. Dažniausiai net ir tie, kurie sporto nemėgsta, į sporto salę ateina tada, kai nori atsikratyti viršsvorio ar pajaučia, kad ima šlubuoti sveikata. Pastebiu, kad daug jaunų žmonių turi nugaros problemų, dėl  darbo sėdint kankina skausmai, krypsta stuburas, glemba kūnas. Tokios ir panašios priežastys dažniausiai paskatina nugalėti tingėjimą. Turiu klienčių, kurios prieš treniruotes skundžiasi, kad sportuoti joms nepatinka, tingisi, tačiau po treniruotės jas aplanko savotiškas pasitenkinimo jausmas, kad nugalėjo save, kad puikiai pasidarbavo, kad geriau jaučiasi. Iš tiesų, sportas puikus būdas kovoti su stresu, atitrūkimas nuo darbų, kasdienės rutinos, blogų emocijų ir minčių. Neretai žmonės teisinasi, kad sportuoti neina dėl laiko stygiaus. Neva jo ir taip vos pakanka darbui ir šeimai. Tačiau retas susimąsto, kad sveikata reikia pasirūpinti laiku, kitaip visus uždirbtus pinigus teks išleisti gydymui, reabilitacijai... Todėl pirmiausia žmogus turi suprasti, kad atėjo laikas kažką keisti, o tada pasirinkti tinkamiausią veiklą.

- Minėjai, kad sveikatos problemos ar viršsvoris neretai paskatina sportuoti, galbūt kitiems tai būdas kovoti su asmeninėmis problemomis...

- Iš tiesų, asmeninės problemos, pavyzdžiui, skyrybos ar pokyčiai gyvenime, taip pat paskatina įsigyti sporto klubo abonementą. Treniruotės padeda išsivaduoti iš neigiamų emocijų, slogių minčių, sunkių potyrių ir prideda laimės bei džiaugsmo. Kaip ir minėjau, sportas ne tik geros išvaizdos, bet ir puikios savijautos šaltinis.

- Esi sakiusi, kad norint turėti atletišką kūną vien sporto nepakanka...

- Norint padailinti kūno linijas, tinkama mityba sudaro 70 procentų sėkmės.. Kas iš to, kad valandą per parą intensyviai mankštiniesi, o likusias 23 valandas valgai, ką nori?

- Papasakok apie savo mitybą. Kaip vakar atrodė tavo valgiaraštis?

- Pusryčiams suvalgiau 3 kiaušinius su špinatais ir saldžiomis bulvėmis. Priešpiečiams valgiau vaisių ir graikinio jogurto, pietums dažniausiai renkuosi mėsos, vištienos ar žuvies patiekalus su daržovėmis ir grikiais ar ryžiais. Tiesa, dabar pradedu laikytis sportinės dietos, tad angliavandenių stengiuosi valgyti mažiau.  Tai kiek sunkesnis etapas psichologiškai, nes tenka atsisakyti savo silpnybės - saldumynų... Neretai juokiuosi, kad daug sportuoju todėl, kad galėčiau daug ir skaniai valgyti, tačiau ruošiantis varžyboms tenka laikytis griežtesnės dietos.

- Kiek laiko per savaitę praleidi sporto salėje?

- Sunku suskaičiuoti. Intensyviai treniruojuosi po valandą 3-4 kartus per savaitę. Tačiau kone pusdienį kasdien vedu treniruotes...

- Tavo spintą užkariauja sportinė apranga?

- Sportinės aprangos turiu nemažai, tačiau taip pat turiu ir figūrą išryškinančių suknelių ar aukštakulnių. Laisvalaikiu vis dažniau renkuosi patogų, sportinį stilių. Su suknele ar aukštakulniais, žingsniuodama prekybos centre ar tvarkydama kasdienius reikalus, jaučiuosi keistai. Matyt, tai įpročio reikalas. Tačiau, kai yra proga, su malonumu išsitraukiu suknelę, aukštakulnius ir džiaugiuosi galėdama pasipuošti.

- Žiniasklaidoje esi tituluojama kaip tobulos figūros savininkė. Kiek laiko ir pastangų reikia, kad galėtum džiaugtis tokia figūra? Be valios ir savikontrolės vargu ar galima pasiekti norimų rezultatų...

- Man pasisekė, gavau gerus genus - nesu linkusi tukti. Įkvepia ir mano tėtis – jam daugiau nei 70 metų, tačiau jis nemažai sportuoja. Kaip pats juokauja, jei ne fizinė veikla ir pratimai, jis būtų sustagarėjęs kaip dauguma jo bendraamžių. Tačiau, kaip ir minėjau, didžiausią dalį sėkmės lemia sportas ir tinkama mityba. Kai manęs paklausia, kaip turėti tokią figūrą kaip manoji, aš atsakau, kad reikia bent poros metų nuolatinių treniruočių. Pagimdžiusi sūnų aš užsibrėžiau tikslą – atrodyti geriau nei prieš gimdymą. Ir savo pasiekiau, tačiau reikėjo ne tik geležinės valios, bet ir didelio noro.

- Kaip neprarasti motyvacijos?

- Geriausia motyvacija – rezultatai, nesvarbu, maži ar dideli. Kai pamatai, kaip keičiasi kūnas, kaip ima ryškėti raumenukai, ūpas pakyla. Turi tobulėti kasdien, o kai pasieki norimą formą, reikia nemažai pastangų ją išlaikyti. Apskritai, visada reikia tobulėti ir neužsibūti vienoje vietoje. Juk perskaitęs 100 knygų nesustoji, skaitai toliau, domiesi naujomis sritimis, pleti akiratį. Apkeliavęs pusę pasaulio, keliauti nesustoji – juk pasaulyje yra daugybė nuostabiausių kampelių, kurių dar nematei... Šiandien esu patenkinta savo figūra ir sportine forma, tačiau, kad tokią turėčiau, reikėjo ne vienerių metų darbo ir pastangų. Nenoriu sugriauti visko, ką pasiekiau. Mane motyvuoja ne tik mano pačios noras ar valia, bet ir aplinkinių palaikymas, pagyrimai. Man malonu, kai socialinių tinklų sekėjai man rašo, kad juos įkvepiu, kad mano pavyzdys juos paskatina... Tobulėti niekada nevėlu.  

- Savo socialinių tinklų paskyrose neretai pasidalini nuotraukomis, kuriose atlieki itin sudėtingus pratimus ir demonstruoji savo fizines galimybes. Mėgsti išsikelti iššūkių?

- Visuomet norisi, ką nors padaryti šiek tiek kitaip, sudėtingiau. Todėl, pavyzdžiui, stovėjimui ant rankų ieškau įdomesnio pagrindo – svarmenų, pusiausvyros rutulių ir panašiai. Ir tai darau ne todėl, kad noriu kitiems pasirodyti, bet todėl, kad pačiai smagu matyti mažus pasiekimus, pajausti, kad gyvenu, žingsnis po žingsnio tobulėju, kitaip turbūt pavargčiau nuo rutinos.

- Rodos, iššūkiai ir adrenalinas tavo gyvenimo varikliai. Dalyvauji ekstremaliose automobilių lenktynėse, savo jėgas išbandei aštrių potyrių kupiname naktiniame bėgime „Bebro kelias“, prieš keletą mėnesių šokai parašiutu iš 4 km aukščio. Nejaugi visai praradai baimės jausmą?

- Kiekvienas turime savo baimių, man norisi peržengti savųjų ribas. Žinoma, stogų kraštais vaikščioti tikrai nesirengiu, nes suprantu, kad tai labai pavojinga, o aš per daug vertinu gyvenimą ir turiu mylimų žmonių, kuriems esu reikalinga. Tačiau kai pasitikiu savo jėgomis ir pasveriu riziką, ryžtuosi ekstremalesniems potyriams. Tai man padeda pajausti gyvenimo skonį. Anksčiau galbūt eidavau į klubą ir šėldavau visą naktį, dabar mano siekiai pasikeitė, traukia adrenalinas.

- Kažkada galbūt juokais sakei, kad tavo svajonė – įkopti į Everestą. Aukščiausios viršūnės kol kas nebandei užkariauti, tačiau vasarą bandei užkopti į aukščiausią Vakarų Europos kalną - Monblaną...

- Tai buvo žaidimas su likimu. Į kalną kopiau su grupele žmonių, kuriuos mačiau pirmą kartą savo gyvenime, ir vadovu – alpinistu. Būtent jo sprendimu savo žygį baigėme. Jis patikino, kad per 30 darbo metų jis nekopė tokiomis sudėtingomis oro sąlygomis ir rizikuoti nenorėjo, tad įveikėme tik dalį numatyto maršruto. 

- Kopimas į kalną, kai į nugarą nuolat kvėpuoja pavojus, turbūt tapo patirtimi, privertusia pagalvoti apie gyvenimo prioritetus...

- Tai turbūt dar viena priežastis, kodėl man patinka aštrūs pojūčiai.  Žinoma, su amžiumi mano požiūris keičiasi, tampu ramesnė, pradedu vertinti paprastus dalykus. Asmenybę ir požiūrį labai pakeičia ir panašios patirtys. Turbūt kiekvienas išgyvename psichologiškai sunkių laikotarpių, lanko juodos mintys, rankos svyra, o gyvenimas pradeda atrodyti nemielas, tačiau išbandžiusi ką nors ekstremalaus, apie tas pesimistiškas mintis pradedu galvoti kitaip. Pamenu, kopiant į Monblaną, man pradėjo skaudėti nugarą, seko jėgos, darėsi beprotiškai šalta, o kylant sniegą keitė ledas... Su kiekvienu žingsniu situacija darėsi vis sudėtingesnė ir pavojingesnė. Sugrįžus į kalno papėdėje esančią stovyklavietę, mus pasitiko ramybė, saulė, žolė... Man atrodė, kad visi mano pojūčiai sustiprėjo – pradėjau jausti kiekvieną vėjo gūsį, žolė atrodė gražesnė, gamta įspūdingesnė. Džiaugiausi galėdama įkvėpti šilto oro ir pasimėgauti saule. Tokiomis akimirkomis supranti, koks nuostabus yra gyvenimas, pradedi jį vertinti ir visos kažkada lankiusios juodos mintys atrodo kvailokos. Rizika, pavojus, adrenalinas mane verčia jaustis gyvą ir džiaugtis kiekviena diena žemėje.

- Atrodo, kad nebijai bandyti naujų dalykų – nesvarbu, ar tai ekstremalios pramogos, ar pokyčiai gyvenime. Kaip manai, kam ryžtis sunkiau – šuoliui parašiutu ar keisti gyvenimo būdą?

- Žiūrint, kokie tie pokyčiai gyvenime. Niekada nesitenkinu tuo, kas man neteikia džiaugsmo, slegia. Tarkime, jei turėčiau vyrą, su kuriuo man būtų nemiela, kuris mane skaudintų ar varžytų mano laisvę, tikrai su juo nepasilikčiau. Nemanau, kad reikia aukotis ar save žlugdyti. Gyvenimas tik vienas, todėl reikia gyventi taip, kad būtum laimingas. Nekalbu apie materialius dalykus, kalbu apie vidinę ramybę – didžiausią kiekvieno iš mūsų turtą. Tik harmonijoje esantis žmogus gali gerai dirbti, skirti laiko artimiesiems. Todėl nejaučiu baimės, kai reikia ryžtis pokyčiams gyvenime. Galiu pasidžiaugti, kad mano troškimai ir norai pildosi. Su kiekviena dieną žingsnis po žingsnio to ir siekiu.

- Vis dėlto, baigei teisę, dirbai modeliu, televizijoje, dabar esi trenerė... Ar jau gali pasakyti, kad atradai savo pašaukimą?

- Niekada nemėgau tiesaus kelio, man  įdomesni aplinkeliai ir nepraminti takeliai. Nesakau, kad neatsiras naujos veiklos ar nepakeisiu profesinės srities. Visada buvau atvira gyvenimui ir jo teikiamoms galimybėms, norėjau išbandyti naujus dalykus. Vis dėlto mano gyvenimas keitėsi savaime. Dirbdama advokato padėjėja supratau, kad toks darbas ne man. Nuo vaikystės buvau judri, tad nenorėjau dienų leisti prie rašomojo stalo. Į televiziją atėjau neplanuotai, nes populiarumas ar žinomumas niekada nebuvo mano tikslas. Tiesiog  prodiuserė mane įtikino dalyvauti viename projekte, o po jo sulaukiau kitų pasiūlymų. Taip televizija tapo mano darbu, nors ji visada buvo tik viena iš mano veiklų. Kadangi filmuodamasi turėjau nemažai laisvo laiko, baigiau mokslus Europos kūno rengybos mokykloje ir pradėjau dirbti trenere. Man smagu, kad mano sportinė veikla taip pat išsiplėtė – ne tik vedu treniruotes ar dalyvauju varžybose, bet ir vedu sporto renginius. Galbūt ateityje iš to dar kas nors išaugs...

- Šiandien populiarumas neretai matuojamas ir sekėjų skaičiumi. Tavo feisbuko profilį seka apie 35 tūkst sekėjų, dar tiek pat „Instagram“. Ką tau reiškia šie skaičiai?

- Niekada neturėjau tikslo turėti daug sekėjų. Į savo paskyras keliu tik tai, kas man atrodo įdomu, svarbu, dalinuosi su mano profesija susijusiomis įžvalgomis. Pastebėjau, kad mano sekėjai – maždaug dvidešimties – trisdešimt penkerių metų amžiaus. Nesistengiu įtikti, tačiau smagu, kad kažkam esu įdomi, kažką įkvepiu. Nuomonę vertinu, bet norinčius neigiamomis emocijomis užteršti mano asmeninę paskyrą, siekiančius kažką pažeminti ar įžeisti lengva ranka užblokuoju. Tokie žmonės susikaupusias neigiamas emocijas turėtų išlieti sporto salėje, o ne internetinėje erdvėje...

DOSJĖ

Gimimo data: 1982 liepos 2d. (Vilnius)

Išsilavinimas: turi teisės bakalauro ir trenerio diplomus

Ryškiausi pasiekimai:

2016 m. Moterų „Fit Model“ varžybose užėmė 3-ąją vietą

2016 m. Kultūrizmo ir fitneso varžybose „Lietuvos taurė“ užėmė 3-ąją vietą

2016 m.Baltijos šalių fitneso čempionate „Baltijos taurė“ iškovojo 3 vietą

2016 m. „Moterų ralio“ varžybose užėmė 3-ąją vietą

2017 m. ekstremaliame naktiniame bėgime „Bebro kelias“ užėmė 1-ąją vietą moterų kategorijoje, ir buvo 6 tarp visų dalyvių.

2017 m. vasarą bandė pasiekti Monblano viršūnę, o rudenį ryžosi šuoliu parašiutu iš 4 km aukščio.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“