Giedrius Arbačiauskas: prezidento vaidmuo mane išmokė pilietiškumo

- Mano neoficiali kadencija irgi jau baigėsi. Nesu labai įsikabinęs į šį personažą. Neliko ir nuosėdų - juk nieko labai nepridergiau vaidindamas prezidentą. O dabar, kai šio vaidmens nebebus, tiesiog verčiu naują gyvenimo puslapį. Pasibaigus vienam užsiėmimui ar darbui į jo vietą visada ateina kitas.

- Gal jau turite pasiūlymų?

- Ne, kol kas nieko konkretaus nėra. Dabar laikas pailsėti, baigti pradėtus darbus. Turiu įvairių užsiėmimų. Turbūt tas mane ir gelbsti, kad dirbu įvairiuose žanruose. Tai neleidžia suvienodėti, "užsizulint". Ir pačiam įdomu. Nėra kūrybinės rutinos. Be to, jei krizė ateina į vieną veiklos sritį, pagalbos ranką ištiesia kita. Vis tiek susirandi kokią nors nišą.

- Kaip pavyko tautos nerinktam tapti prezidentu?

- Labai paprastai. Tuomet jau dirbau “Dviratyje”. Vaidinau kelis personažus. Pirmas jų buvo Gintaras Šurkus.

Kartą man paskambino ir sako: bandysim Valdą Adamkų parodijuoti. Pirmus kartus lydėjo jaudulys. Atsimenu, pirmas filmavimas buvo Antakalnyje, turgelyje. Ėjosi gan sunkiai. Taip visuomet būna, kai kuri naują personažą. Be to, atsakomybė - juk iki tol prezidento, kurį labai gerbiau ir dabar gerbiu, niekas nevaidino. Siekiau tai padaryti atsakingai. Norėjau, kad žmonės žiūrėdami juoktųsi iš manęs, o ne iš prezidento.

- Su prezidentu buvote susitikę?

- Vieną vienintelį kartą LNK televizijoje. Tai buvo labai netikėtas susitikimas. Jau buvau nugrimuotas ir laukiau išėjimo į sceną, o jis kaip tik tuo metu atvažiavo su apsauga. Užėjo, pasižiūrėjo į mane, matyt, labai nustebo. Aš irgi pajutau šiokią tokią akimirkos įtampą. Sakau: “Na, jei jums reikės antrininko, galėsite kreiptis.” O jis, kaip žmogus, turintis gerą humoro jausmą, sako: “Gerai, vieną dieną aš dirbu Daukanto aikštėj, kitą dieną gali dirbti tu.”

- Ar ilgai stebėjote V.Adamkų, kol pavyko įkūnyti jo personažą?

- Nepasakyčiau. Kartais užtenka pasižiūrėti į žmogaus fotografiją, kad pagautum niuansus. Juk jis viešas asmuo. Jį dažnai rodydavo. Prezidento kalba, laikysena - specifinės, juk jis daug metų gyveno ne Lietuvoje. Ir šiaip jo savybės ryškios, gana pastebimos. Kartais būna sunku pagauti personažą, turi jį ilgai stebėti, o Adamkus nebuvo iš tų sunkiųjų. Paskui jį nesekiodavau ir net galimybės su juo susitikti neturėjau.

Penkerius metus “Dviračio šou” turėjo savo prezidentūrą Verkių rūmuose. Ten filmuotis važiuodavau kaip į namus.

- Kiek prasmingas jums buvo šis vaidmuo?

- Viduramžiais prie kiekvieno karaliaus būdavo juokdarys. Taip karaliai išvengdavo, kad žmonės iš jų juoktųsi. Save ir tapatinau su tuo juokdariu, iš kurio žmonės juokiasi.

- Sunku buvo vaidinti šalies vadovą?

- Buvo lengva. Vaidindamas jaučiau improvizacijos polėkį. Man labai patiko. Matyt, ir žiūrovas tai jautė. Į jo charizmą niekuomet nesigilinau. Leidau sau elgtis laisvai. Pasitikėjau savo kūrybingumu.

- Priekaištų iš prezidento aplinkos sulaukdavote?

- Ne, man niekada niekas nepriekaištavo. Buvo įvairių kalbų, kad kai kam iš prezidento aplinkos nepatinka tai, ką darau. Kartais pats pamąstydavau, ar viskas korektiška, ką darau. Juk groteskas - toks žanras, kai kartais nori nenori ką nors lepteli. Pagalvodavau, gal ir nereikėjo to ar ano daryti. Bet kas, jei ne aktorius, dirbantis tokį darbą, atskleis vieną ar kitą negerovę?

- Jautėte pareigą viešinti negeroves?

- Jeigu turiu tokią galimybę, vadinasi, tai ir yra mano pareiga. Nesakau, kad esu koks revoliucionierius, rėkiantis nuo statinės, bet turiu pateikti ir savo poziciją. Tačiau labai dažnai įvairiose politinėse situacijose net nesigaudydavau. Užtekdavo to, kad tekstus rašydavo žmonės, kurie ją puikiai išmano.

- Ar V.Adamkaus personažas jus ko nors išmokė?

- Taip, jis man padėjo išgyventi. Kalbant apie buitį, tai man buvo didelė finansinė paspirtis. Juk V.Adamkų vaidindavau bent kartą per savaitę. Prezidento vaidmuo mane išmokė kai kuriose gyvenimo situacijose elgtis garbingiau, pasakyti nepatogią tiesą, važiuojant troleibusu pasižymėti talonėlį, laikytis įstatymų. Išmokė pilietiškumo.

- Kas dabar, kai prezidento kadencija baigėsi?

- Nepasakyčiau, kad man labai gaila to personažo. Gal kurį laiką gali būti sunkiau išgyventi. Bet tik tiek.

- Ar dėl kokio nors siužeto sau priekaištaujate?

- Vieną kartą filmavausi neblaivus. Tiksliau - filmuotis atėjau po vakarėlio. Nors jau seniai negeriu alkoholio, tą kartą taip nutiko. Tuomet galvojau: “Blogai, netalentingai vaidini.” Už tai turėčiau atsiprašyti. Gal žiūrovų, o ne Adamkaus. Priekaištavau sau, nes negalėjau nei tinkamai atsiskleisti, nei improvizuoti.

Taip yra su kiekvienu vaidmeniu. Jei po vakarėlio eini vaidinti ar dainuoti, galvoji ne apie tai, ką darai scenoje, o kaip greičiau pabaigti.

- Aktoriaus profesija - jaunystės svajonė ar likimo dovana?

- Jau mokykloje turėjau du norus. Kaip ir daugelis paauglių, labai norėjau groti su grupe. Ir dar norėjau vaidinti teatre. Buvau vaidybos šiek tiek ragavęs Trakų mokyklos agitbrigadoje, vėliau mėgėjų teatre. Nors šiaip nebuvau teatralas. Augau Trakuose. Teatruose lankiausi nedažnai. Nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. Tik įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją susipažinau su teatru. Tuomet supratau, kad tai nėra toks lengvas ir spalvotas muilo burbulas.

Visuomet ieškojau būdų, kaip save kūrybiškai išreikšti: dainavau, dalyvavau įvairiuose skaitovų konkursuose. Mėgavausi žmonių dėmesiu. Patiko nuo scenos kalbėti gražius, prasmingus žodžius, kurie suvirpina širdį, sielą. Tuo norėjau pasidalyti su kitais. Tai daryti noriu ir iki šiol.

Aišku, daug dalykų išgryninama. Praeina jaunatviškas noras, kad tave pastebėtų, o paskui, kad ir pažintų. Dabar to nebeliko. Stengiuosi savo darbuose ieškoti prasmės.

- Be darbo “Dviračio šou”, esate dainavęs ir vaidinęs miuzikluose “Tadas Blinda”, “Velnio nuotaka”, “Batuotas katinas”...

- Labai mėgstu miuziklo žanrą. Jis jungia tai, ką labai mėgstu: vaidybą ir dainavimą. Mane įkvepia didelė auditorija. Be to, muzikos garsinimas - tai muzikinis draivas, kuriame daug spalvų, ryškesnės emocijos.

- Kas jums labiau tinka, prezidento vaidmuo ar paties kuriamas personažas, tarkim, miuzikle?

- Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Nuo režisieriaus, miuziklo muzikos. Žinoma, man labiau patiktų dažniau dalyvauti miuzikluose, spektakliuose. Tačiau kiekviename žanre stengiuosi surasti, kas man įdomu. Kai dažnai vaidini tą patį spektaklį, personažą, jis gali tapti rutina. Stengiuosi, kad taip nenutiktų. Juk tie perliukai trept trept kojele dažnai būna improvizacija. Prezidento personažas man nebuvo atsibodęs. Jį vaidinti buvo lengva ir malonu. Stengiausi, kad jis nebūtų šiurkštus, o kiek įmanoma - atviras ir nuoširdus. Jeigu žmogus turi daryti sprendimą, bet jo nepadaro, nuoširdžiai ir atvirai, su humoru stengiesi tą parodyti. Čia bet kuriam politiniam veikėjui tinka, ar aš vaidinčiau Daukšį, ar Šurkų, ar Adamkų.

- Esate žinomas ir kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas, bardas...

- Šiemet dalyvavau “Akacijų alėjoje”. (Bardų festivalis - red. past.) Kaip tik po naktinio filmavimo važiavau ir dainavau. Man labai patinka dainuojamosios poezijos žanras. Tai nėra popsas, tai būdas išdainuoti poeziją. Tekstai, kuriuos pats parašai, jaudina. Apie tai nori pasikalbėti su žmonėmis. Ši kalba - alternatyva visiškai kitai kalbai, kuri yra, sakyčiau, lengvas žmonių durninimas. Apie nieką, apie lengvus blizgučius, spalvotus popierius, erotiką ir šokoladines mergytes...

- Ką veikiate dabar?

- Dabar labai susidomėjau kinu. Filmuojuosi lietuviškoje kino juostoje. Nuo parodijavimo noriu pailsėti. Labai noriu atostogų. Bent mėnesį laiko. Neabejoju, rudenį vėl kas nors atsiras. Norėčiau, kad tai būtų nenuobodu ir kad žmonėms susidarytų malonus įspūdis. Ir vaidindamas Adamkų kartais galvodavau: “Kodėl? Kaip? Ar tai turi prasmę?” Bet žmonės man sakydavo, kad įsijungia televizorių ir laukia mano personažo. Pasijuokiam, atsipalaiduojam. Tuomet supranti, kad jei jiems tai pakelia nuotaiką, jei ištraukia iš depresyvių minčių, dėl to dirbti tokį darbą verta.

- Kaip atsipalaiduojate, ilsitės?

- Turiu hobį. Ilsiuosi su teptuku rankoje. Patinka piešti. Vilniuje Mokytojų namuose ir kitur rengiame parodas. Piešiu gamtos peizažus.

Parengta pagal  "Vakaro žinių" priedą Geras!"