Gerardas Butleris: geraširdis širdžių ėdikas

G.Butleris sudaro išskirtinai stipraus žmogaus įspūdį. Jo ūgis - 190 cm, kūnas raumeningas, veido bruožai taisyklingi, žvilgsnis atviras. Ne veltui būtent jis buvo išrinktas Spartos karaliaus Leonido vaidmeniui Zako Snaiderio (Zack Snyder) režisuotame filme "300" - įspūdingame istoriniame epe, sukurtame pagal žinomą Frenko Milerio (Franko Miller) komiksų novelę (jo tęsinį "300: imperijos gimimas" kovinių filmų mėgėjai galėjo išvysti šiais metais).

Tačiau stiprybė ne visada buvo išskirtinis šio žmogaus bruožas. Vaikystėje patyręs psichologinę traumą, kai, būdamas vos 1,5 metukų, išgyveno tėvų skyrybas, paauglystėje Gerardas maištavo, ragavo narkotikų, jaunystėje - siautėjo tol, kol prarado darbą. Buvo uždarytas į areštinę. Daug rūkė, turėjo problemų dėl alkoholio... Prisipažįsta netgi pagalvodavęs apie mirtį kaip išsigelbėjimą. Jau tapęs aktoriumi gydėsi garsiajame Kalifornijos reabilitacijos centre "Betty Ford". Laimei, rado jėgų atsisakyti žalingų įpročių ir teigia, jog dešimtį pastarųjų metų jaučiasi laimingas kaip niekad.

Citatos

Škotijoje aš esu eilinis žmogus, vienas iš vidutinių statistinių vyriškosios lyties škotų. Man keista, kad Amerikoje mano treniruotą kūną žmonės traktuoja kaip kažką ypatinga, kaip išskirtinę mano savybę.

Nenoriu atrodyti cinikas, bet bet mes visi išeiname į gyvenimo rinką su savo preke. Tokia karti gyvenimo tiesa, bet iš pradžių toji prekė, kurią galėjau pasiūlyti kino industrijai, tebuvo mano vyriškumas. Taip nutiko savaime, man sąmoningai nedalyvaujant.

Man vyriškumas reiškia tvirtą apsisprendimą būti sąžiningam su gyvenimu, su kitais. Gal tai škotiškas bruožas. Škotai tvirtai stovi abiem kojomis ant žemės, žiūri tiesiai tau į akis. Jeigu juokiasi - tai juokiasi nuoširdžiai, jeigu liūdi - gali ir pravirkti, nes liūdi iš širdies. Jokių užkulisinių minčių. Jokio akmens užanty.

Nesigėdyti savo silpnybių, neslėpti savo problemų - manau, tai stiprybės požymis. Kaip jau yra, taip.

Aš netikiu tradiciniais vyro ir moters įvaizdžiais: kad vyras - medžiotojas, moteris - silpna. Vyriškumas gali būti būdingas ir moterims. Sakyčiau, moterims ypač būdingas vyriškumas.

Kai ką nors pasakau apie savo lytinę orientaciją, mano žodžiai visada būna iškraipomi. Kartais girdžiu, kad esu gėjus. Bet aš nesu gėjus. Aš net pats nežinau, kas esu.

Būdamas paauglys nuolat galvodavau apie mirtį. Mirties baimė man sukeldavo panikos priepuolius. Jaunystėje gerdavau iki sąmonės netekimo. Alkoholiui jaučiau mirtiną troškulį. Tai buvo tarsi apsėdimas. Būdamas 24 metų maniau, kad tik mirtis mane išlaisvins.

Tapau priklausomas nuo nuskausminamųjų po dviejų traumų: vieną gavau per juostos "300" filmavimą, antrą - per "Bangų užkariautojus" (originalus pavadinimas "Chasing Mavericks". - Red. past.). Na, ir dar senas škotiškas prisirišimas prie seno škotiško viskio...

Jeigu tu nusprendei kovoti su liguista priklausomybe, vadinasi, pripažinai, kad esi priklausomas. Kartais vienintelis būdas priversti save ką nors pripažinti - tai pripažinti viešai.

Man atrodo, kad esu padarytas iš kraštutinumų: čia būnu kietas kaip gelžbetonis, čia tirpstu kaip šokoladukas...

Man buvo pusantrų metukų, kai tėvai išsiskyrė. Tėvas, kaip sužinojau vėliau, buvo be galo žavingas, džiugus, dosnus ir absoliučiai neatsakingas žmogus.

Dar kartą tėvą išvydau jau sulaukęs šešiolikos metų. Grįžau iš mokyklos, mama sako: kavinėje netoli namų tavęs laukia tėvas. Aš jį pažinau, nes šalia jo sėdėjo mano sesuo.

Paklausiau tėvo, kur jis buvo visus tuos metus, ir tris valandas po to verkiau. Tada pajutau, kad skausmas mumyse konservuojasi. Neišsakytas, neišreikštas skausmas, nuoskaudos gali tūnoti žmoguje metų metus. Geriau, jeigu jis išsilieja ašaromis.

Aš instinktyviai priėjau išvadą, kad jausmams reikia leisti išeiti. Taip sveikiau ir sąžiningiau.

Mano mama - kovotoja. Kartais aš jai sakau: "Baik tu, mam, tegu jie sau..." O ji - ne. Niekam nenusileis. Ji nebijo kautis. Toks jos charakteris ir sąmoninga pozicija: sąžiningi santykiai su pasauliu.

Kai mane gėdingai išvijo iš aukštos klasės juridinės kompanijos, mama buvo vienintelis žmogus, kuriam nežinojau, kaip tai pranešti. Ne todėl, kad būčiau bijojęs jos pasmerkimo. Aš nenorėjau jos nuvilti ir nuliūdinti. Tai buvo mano pozityviosios programos gedimas. Nugalėtojo era baigėsi.

Aš gerai mokiausi mokykloje, gavau stipendiją studijuoti Glazgo universiteto Teisės fakultete. Ten irgi blizgėjau, netgi buvau fakulteto Teisės draugijos prezidentas. Ir mūsų šeimai tai buvo nepaprastai svarbu. Aš visada norėjau tapti aktoriumi, būdamas paauglys netgi vaidinau Škotijos jaunimo teatre, bet tada škotų aktorius pasaulyje tebuvo vienas - Šonas Koneris (Sean Connery), todėl aš nusprendžiau siekti to, kas realu.

Po studijų mane priėmė sena garsi juridinė firma, ir visi tikėjosi, kad sėkmingai išlaikysiu dvejų metų bandomąjį laikotarpį, ir būsiu įdarbintas, bet... manyje kažkas lūžo.

Man buvo 24 metai. Man viskas sekėsi. Ir aš lėbaudavau iki pusryčių. Mane netgi keliskart areštavo už muštynes. Likus savaitei iki advokato kvalifikacijos patvirtinimo, firma, kurioje stažavausi, mane išmetė lauk. Visiškai pelnytai.

Kai Edinburgo teatro festivalyje žiūrėjau spektaklį "Traukinių žymėjimas" ("Trainspotting") pagal škotų rašytojo Irvino Velšo (Irvine Welsh) romaną, kuris vėliau tapo Denio Boilo (Danny Boyle) filmu, pagrindinio vaidmens atlikėjas mane tiesiog užbūrė. Tada aiškiai, iki skausmo, pajutau, jog galėčiau eiti į sceną. Bet man jau buvo 25 metai.

Žinau, ką reiškia būti sutrikusiam, be priežasties agresyviam. Kai pagaliau pasakiau mamai, kad vis dėlto būsiu aktorius, pajutau, kad baisiau jau nieko nebeįvyks. Ir išvykau iš Edinburgo į Londoną.

Londone dirbau restoranų virtuvėse. Rodydavau, kaip veikia elektroniniai žaislai. Mano veiklos viršūnė buvo telepardavėjas "Parduotuvėje ant sofos".

Po dviejų mėnesių mama man parašė: "Jeigu tu laimingas, aš didžiuojuosi tavimi."

Mano galva, laimingas gali būti, jei tik gyveni štai šią akimirką, suprasdamas, kad reali tik dabartis.

Norėčiau taip gyventi jausdamas laimės srautą. Jausdamas savo egzistencijos realumą. Tai ir yra laimė.

Betės Fored (Betty Ford) centras kenčiantiems alkoholinę ir narkotinę priklausomybę stimuliuoja troškimą kuo greičiau iš ten pabėgti. Ten viskas taip rafinuota, taip estetiška, interjeras - žavingas, nuo peizažų svaigsta galva... Todėl norisi kuo greičiau išsigydyti ir iš šio lėlių pasaulio sugrįžti į realų.

Patys atviriausi, nuoširdžiausi žmonės pasaulyje gyvena skurdžiuose Johanesburgo (Pietų Afrika) rajonuose, kur namai pastatyti iš kartono.

Kai pasakoju, kad štai motociklu pervažiavau Pietų valstijas, išmokau valdyti banglentę, žaidžiau futbolą su sūnėnais... klausausi savęs ir galvoju: važiavau, mokiausi, žaidžiau... Kur aš vis bėgu?

Aš turiu talentą saugoti savo paslaptis. Mano artimi santykiai su moterimis tęsdavosi ir dvejus, ir penkerius, bet niekas, nė vienas bulvarinis leidinys apie tai nežinojo. Jie vienas po kito rašė apie Dženifer Eniston, Hilari Svonk (Hilary Swank) ir dar 50 aktorių, su kuriomis aš filmavausi arba buvau šiaip pažįstamas...

Dar prieš trejus metus, kai manęs paklausdavo: "Ar jūs - vedęs?" ir atsakydavau, jog ne, išgirsdavau: "Na, jūs dar jaunas." O dabar nebesako. Bet aš ir pats šį faktą jau priimu su nuostaba.

10 filmų, kuriuose vaidina G. Butleris

"Rytojus niekada nemiršta"

"Kapų plėšikė Lara Kroft"

"Operos fantomas"

"Išpirka"

"300"

"P. S. Myliu tave"

"Pasodinsiu savo eks"

"Žaidėjas"

"Širdžių ėdikas"

"Olimpo apgultis"

Paskutinis darbas - australų kino reižieriaus Aleksandro Projaso (Alexander Proyas) fantastinėje nuotykių juostoje "Egipto dievai". Premjera planuojama 2016 m. vasarį.