2 nuotr.Daug kas įsivaizduoja, kad geišos užsiima tokia pačia veikla kaip ir „naktinės plaštakės“. Tačiau tokia nuomonė yra ne tik klaidinga, bet ir įžeidžia šio senovinio meno meistres. Žodis „geiša“ yra verčiamas „meno žmogus“. Japonų supratimu, geiša turėtų būti ideali moteris, vaišinga šeimininkė, mokanti dainuoti, šokti, palaikyti įdomų pokalbį.
Iki XVIII a. geišos galėjo būti tik vyrai, nes moterims nebuvo leidžiama dalyvauti visuomenės gyvenime. Vyrai geišos kitus linksmino šokiais arba žaidimais ir vaišindavo gėrimais. Nuo 1700 metų Japonijoje atsirado geišų moterų. Po truputį jos pradėjo rimtai konkuruoti su prostitutėmis, nes siūlydavo daug daugiau įvairių paslaugų. Po kurio laiko vyriausybė įvedė griežtą ir aiškų reglamentą, taikomą geišų seksualiniam gyvenimui, jų aprangai ir darbo sąlygoms.
Kuo labiau geišos populiarėjo, tuo dažniau kaimų gyventojai parduodavo savo dukteris mokytis šios profesijos. Mergaitės privalėjo 6 metus gyventi geišų mokykloje, vadinamoje okija, buvo mokomos šokių, muzikos, arbatos gėrimo ceremonijos gudrybių. Ne visos mergaitės atlaikydavo griežtą grafiką ir tapdavo geišomis. Antrojo pasaulinio karo metais geišų amatas buvo uždraustas. Tik XX a. 6-ame dešimtmetyje jis po truputį atsigavo. Garsiausia ir brangiausia geiša tapo Mineko Ivasaki (Mineko Iwasaki).
Mineko Ivasaki - ne tik gimtojoje Japonijoje, bet ir toli už jos sienų žinoma moteris. Jos gyvenimo istorija tapo Arturo Goldeno (Arthur Golden) romano „Geišos memuarai“ siužeto ir to paties pavadinimo filmo pagrindu. Pati Mineko niekada nesiekė išpopuliarėti - taip jau susiklostė. Kokią kainą jai teko sumokėti už savo neįtikėtiną gyvenimą?
Melaginga knyga
10-ojo deš. pradžioje japonė sutiko duoti interviu amerikiečiui rašytojui Arturui Goldenui. Vyras rimtai domėjosi istorija, Tekančios saulės šalies papročiais ir sumanė parašyti knygą apie geišas. Joje jis norėjo išsklaidyti mitus apie šios profesijos atstoves, todėl M.Ivasaki ir sutiko atsakyti į klausimus. Knyga buvo išleista 1997 m. ir iškart tapo pasauliniu bestseleriu. Prieš rašant knygą M.Ivasaki sutiko duoti autoriui interviu su sąlyga, kad jos vardas nebus niekur minimas. Bet A.Goldenas jos vardą įrašė padėkų puslapyje. Kai „Geišos memuarai“ buvo išversti į japonų kalbą, Mineko sulaukė grasinimų už tai, kad sulaužė tylėjimo taisyklę. Ir ne tik tai: perskaičius knygą ją ištiko šokas. Joje Mineko ir kitos geišos buvo vaizduojamos kaip įprastos „sekso darbininkės“, o ne tradicinio japonų meno atstovės, grožį skleidžiančios moterys. Mineko prisipažino, kad tokia niekšybė jai sukėlė neviltį: „Perskaičiusi knygą rimtai susimąsčiau apie savižudybę“. M.Ivasaki pareikalavo, kad A.Goldenas ištaisytų visas klaidas ir išleistų knygą iš naujo. Jis to nepadarė, todėl toliau jie bendravo teisme. „Ji ir nebuvo prototipas - tai apibendrintas paveikslas. Nesuprantu, ko ji taip įpyko“, - teisinosi rašytojas. Geiša bylą laimėjo ir už moralinę žalą iš autoriaus prisiteisė solidžią sumą, o vėliau parašė autobiografiją ir papasakojo, kaip tapo brangiausia Japonijos geiša. Tikroji geišos istorija sulaukė ne mažesnio pasisekimo kaip A.Goldeno knyga.
Kelialapis į gyvenimą
Masako Tanaka - būtent toks yra jos tikrasis vardas - gimė 1949 m. nusigyvenusio aristokrato Sinedzo Tanakos iš Minamotų klano šeimoje. Mergaitė buvo jauniausia iš 11 vaikų ir - nesunku suprasti - jos šeima gyveno skurdžiai. Būdama penkerių ji paliko tėvų namus ir apsigyveno Kiote, vadinamojoje okijoje - namuose, kuriuose gyvena ir senovinio amato mokosi geišos. Masako tėvai puikiai suprato, kad tik taip ji turės šansų normaliai gyventi. Į okiją pateko ir kelios jos seserys, tačiau namų šeimininkė madam Oima išskyrė būtent ją. Netrukus moteris, pritarus tikriesiems tėvams, oficialiai įsidukrino mergaitę ir paskyrė ją savo įpėdine. Pasikeitė ne tik padėtis, bet ir vardas - Masako Tanaka tapo Mineko Ivasaki. Kai Mineko sukako 6 metai, ji pradėjo mokytis tradicinių japonų šokių, groti muzikos instrumentais, taip pat kaligrafijos, etiketo taisyklių ir arbatos gėrimo ceremonijos subtilybių. Iš viso to vaikui malonumą teikė tik choreografijos pamokos.
Ne gyvenimas, o pasaka?
Penkiolikametė gabi mokinė tapo „maiko“ (viena iš profesionalios geišos mokymosi pakopų). M.Ivasaki pradėjo gauti kvietimų susitikti su klientais, suprantama, lydima vyresnių kolegių, kurios ją mokė elgtis visuomenėje. Mokytis merginai nebuvo sunku, todėl 21 metų ji oficialiai tapo geiša, ir ne paprasta, o brangiausia šalyje. Mineko Ivasaki, kaip sakoma, buvo graibstyte graibstoma. Ji buvo kviečiama į uždaras valstybinio masto iškilmes svarbiems svečiams pagerbti. Kadaise legendinei geišai teko linksminti JAV prezidentą Džeraldą Fordą (Gerald Ford), režisierių Eliją Kazaną (Elia Kazan), D.Britanijos karališkosios šeimos narius. Apie susitikimus su tituluotais asmenimis M.Ivasaki papasakojo savo knygoje „Tikrieji geišos memuarai“.
Elžbieta II Mineko padarė veikiau neigiamą įspūdį. Kodėl? Mergina pasipiktino tuo, kad monarchė net neprisilietė prie patiekalų, kurie buvo pagaminti specialiai jai. „Aš, pavyzdžiui, visada stengiuosi nors paragauti, suprasdama, kad šeimininkai stengėsi dėl manęs. Tokioje situacijoje atsisakyti yra labai nemandagu, net šiurkštu“, - guodėsi geiša. Jaunasis princas Čarlzas (Charles) merginą taip pat nuvylė. Anglijos sosto įpėdinis atvirai flirtavo su žavinga japone, o paskui paprašė vėduoklės ir ant jos paliko autografą. Kas būtų pagalvojęs, kad toks nekaltas poelgis pasirodys esąs lemtinga klaida? „Aš jam pasakiau, kad ta vėduoklė man nebereikalinga.Tegu pasiima sau. Jeigu būčiau ją pasilikusi, būčiau pasielgusi negražiai kitų vyrų atžvilgiu, kurie taip pat norėjo mano dėmesio“, - atviravo M.Ivasaki.
Geiša turėjo daugybę gerbėjų, bet ir nedraugų atsirado ne mažiau. Pavydžios kolegės jai į kimono prismaigstydavo adatų, o atstumti garbintojai patykoję mušdavo lazdomis, kai kurie net bandė išprievartauti. Santykių su kitomis geišomis problemos buvo išspręstos labai paprastai: Mineko ėmė vestis jas su savimi į renginius ir pažindinti su pasiturinčiais klientais.
Savinaikos kelyje
Mineko kelerius metus triūsė praktiškai be pertraukų. Darbo diena prasidėdavo pusę 8 ryto, o baigdavosi pirmą nakties. Miegui likdavo kokios trys valandos, ir dar pamėginkite miegoti padėję galvą ant kietos medinės atramos, kad iš šukuosenos neišsipeštų nė vienas plaukelis! Likusį laiką tekdavo skirti savęs priežiūrai, kas geišai yra labai svarbu, ir pasiruošimui renginiams. Mergina visai neturėjo laisvadienių: jei nedalyvaudavo susitikimuose ar arbatos ceremonijose, mokydavosi ko nors naujo. Visaverčio poilsio ir asmeninio gyvenimo aukojimas darbui atsipirko solidžiu finansiniu atlygiu. Per metus M.Ivasaki uždirbdavo po 500 tūkst. dolerių - tais laikais tai buvo milžiniški pinigai.
Tokį režimą mergina ištvėrė 8 metus, o paskui suprato, kad reikia gelbėtis. Nervai pakriko, sveikata ėmė šlubuoti, tarsi jai būtų ne 20 su trupučiu, o 80. Viskas prasidėjo nuo emocinio išsekimo, o baigėsi rimtomis inkstų ligomis. Lygiagrečiai vyko įtempta vidinė kova: mergina manė, kad geišų mokykla gerokai atgyveno ir tikėjosi permainų, bet jų taip ir neįvyko. Taigi Mineko „perdegė“ ir būdama 29-erių išėjo į pensiją.
Moteriška laimė
Asmeniniam gyvenimui M.Ivasaki praktiškai neliko laiko. Ji pirmą sykį rimtai įsimylėjo būdama 21-ų. Jos išrinktuoju tapo vienas iš klientų - japonų aktorius Sintaro Kacu, kuris buvo kone dvigubai už ją vyresnis ir dar vedęs. Mineko ilgai vengė jo meilinimosi, bet vis dėlto pasidavė. Susitikimai buvo slapti ir reti. Mylimasis, kurį geiša meiliai vadino Tošio, žadėjo išsiskirti su žmona ir visiems pristatydavo Mineko kaip savo sužadėtinę. „Buvau beprotiškai jį įsimylėjusi. Ta aistra pakeitė mane pačią, aš net ėmiau geriau šokti“, - rašė japonė savo knygoje. 1976 m. įsimylėjėliai išsiskyrė. Sintaro taip ir nepasiryžo palikti žmoną, mergina pavargo laukti. Beje, nekaltybės Mineko niekam nepardavinėjo, kaip teigiama knygoje „Geišos memuarai“. Kaip prisipažino pati, pirmosios seksualinės patirties M.Ivasaki įgijo su mylimu vyru - tuo pačiu garsiu aktoriumi, ir už tai negavo nė jenos.
Moters laimę mūsų herojė rado iš antro bandymo. Metusi darbą, ji susipažino su dailininku restauratoriumi Dzinjitiro Sato. 1982 m. pora atšoko vestuves, o dar po metų jiems gimė dukra Kosukė, kurią tėvai vadina tiesiog Koko. Įdomu, kad po vedybų vyras nutarė priimti žmonos pavardę. Šiandien sutuoktiniai gyvena Kioto priemiestyje ir stengiasi nepatraukti dėmesio. Mineko, kaip ir jos vyras, tapo dailininke - ji tapo paveikslus, kai kada padeda drobes restauruoti. Sato viešai apie žmoną kalba retai, bet taikliai. „Aš esu laimingiausias vyras Žemėje. Man labai pasisekė“, - japoniškai santūriai atsiliepia jis. Jį galima suprasti: juk būtent jam yra lemta likusias gyvenimo dienas praleisti su moterimi, apie kurią svajojo ne tik Japonijos, bet ir viso pasaulio vyrai.
