D.Svarovskis - iliuzijų meistras

Padirbinius pavertė mados tendencija

Vienas faktas yra neginčytinas: kad ir kaip vadintum D.Svarovskio verslą, jis sugebėjo savo kompaniją paversti svarbiausia pasaulyje kristalų gamintoja. Žinoma, jis nebuvo pirmas istorijoje žmogus, kuriam į galvą šovė mintis padirbinėti brangiuosius akmenis. Nuo seno tai buvo nelegalus pelningas verslas. Garsus XVIII a. juvelyras, užsidirbdavęs klastotėmis, buvo Žoržas Frederikas Strasas (George Frederic Strass). Vėliau dirbtiniai akmenukai jo garbei buvo pavadinti strazais, o savo laiku jis buvo laikomas avantiūristu. D.Svarovskis buvo pirmasis, kuriam padirbinius pavyko paversti mados tendencija. Pagrindinė priežastis, dėl kurios D.Svarovskio negalima vadinti apgaviku, - jis niekada neslėpė padirbinėjimo fakto ir neklaidino žmonių. Dirbtinių briliantų kūrimą jis vadino imitacija. D.Svarovskis ne tik privertė damas nešioti dirbtines brangenybes, bet ir įtikino jas, kad tai yra madinga ir prestižiška.

Miestelis tapo krištolo imperija ir turistų Meka

D.Svarovskio veikla buvo nulemta nuo gimimo: jis gimė 1862 m. Šiaurės Bohemijoje, kuri nuo XVIII a. garsėjo Bohemijos stiklo gamyba. Pagrindinis verslas čia buvo stiklo dirbtuvės, jas turėjo ir Danielio tėvas, jose buvo gaminama bižuterija mažmeninei prekybai. Danielis neketino perimti tėvo verslo - jis svajojo apie smuikininko ateitį ir rimtai muzikavo. Bet dėl nežinomų priežasčių muzikos pamokas metė ir išvyko į Paryžių mokytis inžinerijos. Jo būsimai sėkmei lemtingas buvo susižavėjimas elektrotechnika ir elektros prietaisų konstravimu. 1883 m. jis apsilankė pirmojoje elektros prietaisų parodoje Vienoje, kur jam į galvą atėjo mintis panaudoti elektros srovę stiklui šlifuoti. Naujam instrumentui sukurti prireikė apie 10 metų, ir 1892 m. D.Svarovskis gavo elektrinės šlifavimo mašinos patentą; ja buvo galima greitai ir kokybiškai apdirbti krištolą ir greitai dirbtinių briliantų gamyba tapo masinė. D.Svarovskis negrįžo į Bohemiją, konkurencija tenykštėje stiklo gamyboje ir taip buvo didžiulė. Jis įsikūrė Austrijoje, Vatenso miestelyje. Nusipirkęs pusiau sugriautą gamyklą, Danielis čia įsteigė krištolo gaminių fabriką. Niekas nenujautė, kad mažas miestukas po daugelio metų taps krištolo imperija ir turistų Meka.

Gamybos formulė - griežtai saugoma paslaptis

Gamyba sparčiai plėtėsi. 1900 m. Danielis pasididino patalpas, priėmė dar 200 darbininkų ir įmonę pavadino "Swarovski" - šiuo pavadinimu ji yra žinoma iki šiol. Pagrindinis meistro išradimas - net ne krištolo šlifavimo technika, o ypatinga mišinių, naudojamų jam gaminti, sudėtis. Būtent todėl D.Svarovskio kristalai pasižymi nepaprastu skaidrumu ir blizgesiu. Ši formulė iki šiol yra griežčiausiai saugoma paslaptis.

D.Svarovskis tapo bižuterijos ir masinės dirbtinių briliantų gamybos epochos pradininku. XX a. pradžioje madingos damos jau nesigėdijo puoštis "padirbiniais". Be to, Koko Šanel (Coco Chanel) ir Elza Skiapareli (Elsa Schiaparelli) naudojo bižuteriją savo kolekcijose. Koko Šanel tvirtino: "Imitacija - garbingiausia meilikavimo forma. Papuošalų turi būti daug, bet jeigu jie tikri, tai atsiduoda pagyrūniškumu ir prastu skoniu." Nuo tada bižuteriją buvo nustota laikyti blogo tono ženklu net karališkuosiuose rūmuose. Atsirado "elitinės bižuterijos" sąvoka, o D.Svarovskis tapo jos pagrindiniu gamintoju.

Inžinieriaus talentas Danieliui padėjo pergyventi du karus ir nebankrutuoti. Pirmojo pasaulinio karo metais juvelyrinių gaminių paklausai sumažėjus, D.Svarovskis pradėjo gaminti instrumentus ir abrazyvines medžiagas galandimo ir šlifavimo staklėms. Krištolo imperijos įkūrėjas mirė 1956-aisiais, sulaukęs 94 metų, o jo verslą tęsia vaikai ir anūkai. Buvo pradėta gaminti spalvotus kristalus, sietynų karulius, suvenyrines krištolo figūrėles ir net puošti automobilius.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“