Atominė blondinė Š.Teron

- Žinote, Šarliz, vis dėlto jūs tikrai kiečiausia iš visų. Na, kas dar iš moterų herojų sugebėtų stebint apstulbusiai publikai įtikinamai nudobti visą būrį treniruotų „blogų berniukų“, kaip jūs padarėte keliose „Atominės blondinės“ scenose...

- Tapusi dviejų vaikų mama, sutinku dirbti vieninteliu atveju - kai nuo pirmojo scenarijaus puslapio man yra velniškai įdomu. Kai ateinu į aikštelę, o pilve viskas tirta ir susitraukinėja, kaip apėmus panikai. O kitaip kam mesti vaikus, neišsimiegoti, kamuoti savo kūną nesibaigiančiomis treniruotėmis ir stengtis įgyti specialiųjų pajėgų kovotojo įgūdžių? Kaip šiame filme. Aš neketinau ir nebūčiau vaidinusi mergužėlės, kuri įvilioja vyrus į spąstus ir išgauna jų paslaptis nerealiai flirtuodama. Aš iškart ėmiau apie savo vaidmenį galvoti lygiai taip pat, kaip panašius personažus vertina aktoriai vyrai, kai jiems siūloma išmėginti jėgas žiauriuose veiksmo filmuose. Aš - kieta. Ir viskas. O moterys apskritai yra kietesnės už vyrus, tai juk akivaizdu, todėl ir blogiukių vaidmenys joms geriau pavyksta. Mes sudėtingesnės, subtilesnės, žinome daugiau būdų ir priemonių, praversiančių bet kokiame pavojingiausiame ir niekšiškiausiame darbe. O ką, nesutinkate? (Juokiasi.)

- „Atominės blondinės“ režisierius Deividas Ličas (David Leitch) karjeros pradžioje dirbo kaskadininku. Nebuvo baisu susidėti su tokiu ekstremaliu režisieriumi?

- Taip, Deividas dirbo Bredo Pito (Brad Pitt) ir Meto Deimono (Matt Damon) dubleriu-kaskadininku. Mane treniravo jis asmeniškai ir dar aštuoni specialistai. Režisierius nusprendė, kad viską darysiu pati iki paskutinio smūgio. Juk sakiau, labai nestandartinis projektas, todėl jame ir atsidūriau. Ir, kaip Džeimsas Bondas, realiai buvau ir pati sužeista, vaikščiojau užtinusia pamušta akimi, visas veidas buvo kruvinai apibraižytas, išmušti du dantys. Ir visa tai įvyko pirmąjį pasirengimo mėnesį. Tai ne tas pats, kai tave iš ryto nugrimuoja - piešia įbrėžimus ir mėlynes. Atvirai pasakysiu, kai kada sukirbėdavo mintis: „Gal man išties kažkas negerai, kad taip įklimpau?“ Ak, ne veltui nuo vaikystės negalėdavau atsiplėšti nuo „Kieto riešutėlio“. Tikriausiai vis dėlto su manimi kažkas negerai...

- Galbūt iš jūsų išties išeitų profesionali šnipė...

- Nemanau. Aš, aišku, bandyčiau kovoti. Bet žudyti - tam reikia būti ypatingos psichikos. Negalima gyventi kaip mano herojė ir likti visiškai sveiku, adekvačiu žmogumi ir laisvalaikiu svajoti apie gyvenimo malonumus. Ji - persekiojamoji. O aš nenoriu, kad mane persekiotų, vaikščiotų man iš paskos. Nenoriu, kaip ji, gyventi nuolatinėje baimėje.

- Dabar jūsų tikrai geriau nepykdyti. Jūs nuolat vaidinate herojes piktadares ir tikriausiai nori nenori persiimate jų dvasia. Ravena „Snieguolėje“, Saifer pasauliniame hite, paskutinėje „Greiti ir įsiutę“ serijoje, dabar - super-šnipė „Atominėje blondinėje“...

- Žinote, man visada buvo įdomu stebėti keistą, pasibjaurėjimą keliantį elgesį. Man tikrai įdomu suprasti, kodėl žmonės gali taip klaikiai elgtis. Kas sukelia tokius iškrypimus - gamta ar žmogaus daliai tekusios kančios? Perskaičiau krūvą knygų šia tema. Bet taip ir nesugebėjau atsakyti į šį klausimą. Todėl suvaidinti tokį personažą, pabūti jo kailyje - labai įdomi patirtis. Nieko neprarandi, bet yra galimybė kažką suprasti, patyrinėti kitokią psichologiją...

- Kalbama, kad didžia dalimi dėl jūsų paskutinė „Greitų ir įsiutusių“ dalis uždirbo tiek pinigų, nes būtent jūs suvaidinote blogiukę, kovojančią su Dominiko - Vino Dyzelio (Vin Diesel) komanda. Bet daug kas nusistebėjo, kad sutikote dalyvauti tokios rūšies didelio biudžeto filme...

- Aš seniai pažįstu studijos „Universal“ vadovę Doną Lengli (Donna Langley). Kai susitikdavom, būtinai imdavome kalbėtis apie „Greiti ir įsiutę“ ir apie tai, kad jie nori pakviesti į filmą ryškiausią pasaulio blogiukę. Atseit idealiai tinku šiam vaidmeniui! Kai buvo parašytas scenarijus, Dona iškart man paskambino ir pasakė, kad privalau sutikti. Ir aš nutariau pamėginti. Juolab esu šios franšizės gerbėja.

- Tikriausiai jus patraukė tai, kad jūsų nenaudėlė Saifer - ne tipiška lemtinga moteris...

- Paprastai neigiamos herojės - femme fatale, tai net skamba labiau gundomai ir seksualiau. Bet šiuo atveju esate teisūs. Ta niekšė - psichopatė ir žudikė, ir jokio seksualumo. Man pirmą kartą teko toks vaidmuo, o dar ir buvo leista savo nuožiūra išlaisvinti savyje tūnantį žvėrį, nutrūkti nuo grandinės - kaip patinka. Tai didelis šuolis kino industrijoje, kai tokiai aktorei, kaip aš, leidžiama vaidinti tokias herojes.

- Jūsų herojės pasižymi neįprastais talentais. O jūs, Šarliz Teron, panašių gabumų turite?

- Prisipažinsiu: esu nepaprastai puiki vairuotoja! Pamenu, filmavausi su Marku Volbergu (Mark Wallberg) „Itališkame apiplėšime“ ir giniau mašiną beprotišku greičiu - 360 km per valandą. Net jis persigando iki žagsėjimo. O aš jam pareiškiau: „Ką, baisu, mergyt?“ (Juokiasi.). O dar labai puikiai skalbiu! Mėgstu iš kur nors parskridusi išsitraukti daiktus iš lagamino ir skalbti juos iki ryto. Nieko negaliu su savimi padaryti. Tas pats virtuvėje. Visi jau išėjo, o aš vis dar tvarkausi. Apskritai mėgstu valyti, blizginti, šveisti... Filmuojantis man to trūksta. Kai kada jau kviečia į aikštelę, o aš baigiu valytis dantis ir negaliu atsiplėšti nuo šio užsiėmimo. Prašau palaukti dar penkias minutes! (Juokiasi.)

- O kokie dabar reikalai asmeniniame fronte? Tiesa, kad naudojatės pažinčių tinklalapiais?

- Apskritai viso to negaliu pakęsti. Pokalbiai apie nieką, reti ir paskubomis, elektroninėje erdvėje - ne man. Bet draugė Čelsi Hendler (Chelsea Handler) įkalbėjo mane „laikytis mados“. Ir net gaišo laiką mokydama mane naudotis pažinčių programa - specialia, garsenybėms. Pasirodo, yra ir tokių. Peržiūrinėji pretendentus tau patogiu greičiu, o tie vyrukai žino, kad juos atstūmė, kad jie nepatiko. Na, o jei viskas gerai, reikia jiems rašyti žinutes, ir tada prasideda pats flirtas. Visa tai kažkaip baisiai nesmagu... Trumpai tariant, padariau išvadą, kad man priimtiniausias senas geras pažinčių būdas - kai draugai organizuoja pasimatymą. Vis kita yra problemiška.

- Dėl gero vaidmens esate pasirengusi žygdarbiams, kuriems ryžtųsi nedaugelis moterų. Pavyzdžiui, priaugti daug svorio...

- Taip, man ne kartą teko storėti dėl vaidmens. Pamenu, kai filmavausi filme „Monstras“, prisiėjo priaugti daugiau kaip 13 kilogramų (už šį vaidmenį Š.Teron pelnė „Oskarą“). Ir viskas buvo normalu. Bet neseniai man reikėjo prisiauginti beveik 16 kg naujam filmui „Tally“. Jaučiausi tiesiog šlykščiai! Cukrus varė mane į depresiją, baisiai pykino. Man buvo taip bloga, kad net daktarui paskambinau ir pasiskundžiau: „Regis, aš mirštu!“ Taip išsigandau... Kitaip tariant, metams bėgant būtinybė storėti ir liesėti virsta žiauriu išmėginimu. Pastorėjus mesti svorį jau kur kas sunkiau negu jaunystėje.

- Sakėte, kad pastaruoju metu filmuojatės ne taip dažnai, dėl vaikų. O laiko sau lieka?

- Mano dukra dar visai mažytė, ir vyresnėlis ne pernelyg didelis vaikas. Todėl ypač sunku būna rytais. Daugiausia, ką spėju - išsivalyti dantis, o paskui pasitepti veidą kremu nuo saulės. Ir viskas. Todėl išmokau skirti sau laiko naktį, kai vaikai miega. Dukart per savaitę vaikštau į grožio saloną. Draugės arba mama tuo metu su malonumu pasaugo vaikus. Žinote, aš už daug ką esu dėkinga mamai. O pirmiausia už tai, kad mane mokė būti laiminga bet kokiomis aplinkybėmis. Ir vis dar moko. Jeigu su kuo nors kovoju ir nepavyksta, mama klausia: „Ką dabar norėtum gauti, kad pasijustum laiminga?“ Ir kai atsakai sau į šį klausimą, viskas tampa kažkaip paprasčiau. Nes supranti: tavo laimėjimai, tavo grožis - viskas priklauso tik nuo tavęs. Veik - ir viskas pavyks.

Parengta pagal priedą „TV publika“