Alma Maler - devynių kūrėjų mūza

Alma Šindler (Alma Schindler) gimė 1879 m. Vienoje dailininko peizažisto šeimoje. Kai jai buvo 17 metų, į ją atkreipė dėmesį pats Gustavas Klimtas (Gustav Klimt), ir, jeigu ne budri mamos priežiūra, viskas būtų nuėję toliau slaptų pasimatymų ir bučinių. 20-ies Alma įsimylėjo kompozitorių Aleksandrą Cemlinskį, kuris ją mokė muzikos. Ji muzikavo, kūrė dainas ir buvo nebloga pianistė. Šie muzikiniai-romantiški santykiai truko apie dvejus metus ir būtų peraugę į ką nors rimtesnio negu įsimylėjėlių susirašinėjimas, bet artimieji uždraudė Almai toliau susitikinėti su A.Cemlinskiu.

Pirmuoju Almos vyru tapo garsusis kompozitorius Gustavas Maleris (Gustav Mahler). Jis buvo vyresnis už ją 20 metų ir tuo metu ėjo Vienos operos direktoriaus ir vyriausiojo dirigento pareigas. G.Maleris primygtinai reikalavo, kad jauna žmona mestų kūrusi muziką ir užsiimtų namų ūkiu ir dviejų dukterų auklėjimu. Kurį laiką taip ir buvo, bet 1907 m. nuo difterijos mirė jų dukra Marija, o Gustavui buvo nustatyta širdies yda. Be to, jo muziką ėmė peikti laikraščių kritikai, todėl jam teko atsistatydinti iš direktoriaus pareigų ir išvykti iš Vienos.

Sutuoktiniai apsigyveno Niujorke, o į Europą važinėdavo poilsiauti. Viename kurorte Alma susipažino su jaunu architektu Valteriu Gropijumi (Walter Gropius), tarp jų užsimezgė romanas, apie kurį G.Maleris netrukus sužinojo. Kompozitorius nekėlė žmonai skandalų: jis tiesiog nuvyko į psichoanalizės seansą pas psichoanalitiką Z.Froidą (S.Freud) ir po to kardinaliai pakeitė savo požiūrį į žmoną - pradėjo jai skirti daugiau dėmesio, išleido jos dainų rinkinį, dedikavo jai simfonijas. Ir Alma liko su vyru iki jo mirties 1911 m. Savo paskutinės partitūros paraštėse kompozitorius parašė: „Gyventi ir mirti dėl tavęs, mano Alma!"

Po vyro mirties Alma leidosi į neilgai trukusį romaną su mokslininku biologu Pauliumi Kamereriu (Paul Kammerer), kuris vėliau nusišovė. Tačiau daug didesnį triukšmą sukėlė skandalingas našlės ryšys su dailininku ekspresionistu Oskaru Kokoška (Oscar Kokoschka). Tai buvo beprotiškiausias ir aistringiausias jos gyvenimo romanas. Antrą dieną po pažinties dailininkas jai atsiuntė meilės laišką, paskui pasisiūlė nutapyti jos portretą ir per pirmąjį pozavimo seansą puolė ją bučiuoti. O.Kokoška tapė jos portretus, mylimąją užvertė laiškais (jų parašė daugiau kaip 400), kamavo ją isterijos priepuoliais ir pavydu, vos ne kasdien įkalbinėjo už jo tekėti. Garsiausias dailininko paveikslas, kuriame jis įamžino savo mūzą, yra „Vėjo nuotaka", nutapytas ant tokio paties dydžio drobės, kaip mylimosios lova. Alma norėjo nutraukti tuos kankinamus santykius, nes ją gąsdino dailininko aistra, bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir Oskaras išėjo į jį savanoriu.

Kai po sužeidimo ir nelaisvės O.Kokoška grįžo iš karo, Alma jau buvo ištekėjusi už Valterio Gropijaus ir laukėsi jo kūdikio. Dėl šios naujienos dailininkas visai pametė galvą: lėlių dirbtuvėje jis užsisakė natūralaus ūgio savo mūzos kopiją, o paskui skudurinę lėlę puošdavo ir vežiodavosi ją pas draugus ir į operą, visiems pristatydamas ją kaip žmoną Almą.

Almos ir architekto V.Gropijaus santuoka subyrėjo dėl jos naujo romano. Šįkart jos išrinktuoju tapo rašytojas ir poetas ekspresionistas Francas Verfelis (Franz Werfel). Tuo metu jai buvo 40, jam - 27-eri. Žydų tautybės vyrą žmona ne kartą šokiravo antisemitiniais pasisakymais, bet prasidėjus karui neprieštaraudama išvyko su juo į emigraciją.

Viena F.Verfelio pažįstama kartą su pikta ironija ištarė: „Kas ves Almą Maler, turės mirti." 1945 m. paskutinis Almos vyras mirė nuo širdies priepuolio padarinių. Jam buvo 55-eri, G.Maleris mirė 51-ų, o V.Gropijus išgyveno, pasak nedraugų, tik todėl, kad laiku išsiskyrė su „juodąja našle".

Į gyvenimo pabaigą Alma publikavo atsiminimus, priblokšdama visuomenę antisemitinėmis pažiūromis ir šokiruojančiais prisipažinimais apie savo garsiuosius meilužius. Sunku pasakyti, ar Alma iš tiesų kurį nors iš jų mylėjo. Bet vieną faktą būtų sunku nuneigti: ji neklysdama nujausdavo žmogaus genialumą ir susižavėdavo greičiau ne vyru, o jo talentu.