Aldonos Bendoriūtės serialai nevilioja

- Atsisveikinome su vasara. Aktoriai ne sezono metą teatre neretai išnaudoja poezijos skaitymams kur nors pajūryje, filmuojasi serialuose ar dar ką sugalvoja. O kaip jūs - ilsėjotės ar dirbote?

- Ši vasara mūsų, aktorių, šeimoje niekuo neišsiskyrė iš kitų. (Aldonos vyras to paties Jaunimo teatro aktorius Nerijus Gadliauskas, - red. past.) Buvome kelioms savaitėms išvažiavę prie jūros, o kadangi gyvename nuosavame name netoli sostinės, gražiame gamtos kampelyje, kuriame nemaža erdvės, tai turėjome ką veikti ir čia. Tik išeik į lauką ir darbai patys tave suranda. Bet tie darbai pravėdina smegenis po įtempto sezono, kurio metu teko vaidinti ne tik Jaunimo teatre ("Skrydis virš gegutės lizdo"), bet ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje ("Liūdnos dainos iš Europos širdies", "Meistras ir Margarita") bei kitose erdvėse, kur rodėme smagų spektaklį "Kitais metais tuo pačiu metu". Vaikai taip pat nenuobodžiavo.

- Gimėte ir augote provincijoje, Kazlų Rūdoje. Tad tai, kas susiję su žeme, jums nesvetima?

- Aš nesigėdiju, kad esu iš nedidelio miestelio, kuris man mielas ir savas, į kurį retsykiais nuvažiuoju su spektakliu. Tik gaila, kad ten kultūros centras apleistas. Gimtinės žmonės manęs paklausia: "Aldona, ar pasiekei to, ko norėjai dar besimokydama mokykloje, kai lankei literatųbūrelį, vaidinai mokyklos scenoje?" Taip pasiekiau. Tai, ką dabar darau, man patinka. O dar norėčiau būti sodininke, galėčiau būti ir žolininke,
man patiktų gydyti žmones.

- Taip ir atsiribojote nuo vaidmenų puoselėdama savo sodą?

- Iš esmės taip. Bet kirbėjo galvoje naujas vaidmuo spektaklyje "Gupelė", kurį jau intensyviai repetuojame su režisieriumi Arvydu Lebeliūnu, nes premjera po kelių savaičių. Žinojau, kad turiu mokytis tekstą, kurio Vasilijaus Sigarevo pjesėje man tenka labai daug, - buvau prisižadėjusi tai padaryti, bet niekaip negalėjau prisiversti. Bet taip jau yra, kad kuo arčiau spektaklis, tuo labiau sugebi susiimti, susikoncentruoti, išmoksti kad ir ilgiausią tekstą berepetuodama.

- Kiekgi tų tekstų telpa aktoriaus galvoje?

- Tie, kurie nereikalingi, kažkaip savaime išsitrina. Kai kitados televizijoje vedžiau laidą "Klaidelė", pamenu, taip pat būdavo daug teksto. Laidoje jie liedavosi sklandžiai, o kai grįždavau namo, net neprisimindavau, apie ką ten kalbėjome.

- Bet su televizija esate susijusi ne vien šia jau išnykusia iš ekranų laidele. Jūsų balsą girdime žiūrėdami įvairiausius užsienio filmus.

- Taip, esu įgarsinusi ir filmą apie Džeimsą Bondą, kuris labai patinka mano vaikams. (Šypsosi.) Tačiau labiausiai man pačiai patiko dirbti prie serialo "Namelis prerijose". Teko kartu su kolegomis dubliuoti ir vokiečių serialą "Bjanka". Ir, atrodo, sėkmingai, nes žmonės manė, kad tai lietuviškas serialas.

- Esate šeima su kolega Nerijumi Gadliausku. Ar dažnai namie kalbate apie teatrą?

- Na, teatras yra mūsų abiejų gyvenimo dalis. Juk per teatrą ir susipažinome. Gerai, kai namuose yra savas kritikas, kurio nuomonė ir patarimai man labai svarbūs.

- O vaikai ar žiūri spektaklius, kuriuose vaidina mama?

- Ne. Pakako tokio atvejo, kai Benukas buvo dar mažas ir žiūrėjo "Katės namus", kuriuose aš vaidinau, žinoma, katę. Mažasis, mane atpažinęs, pradėjo brautis laipteliais į sceną, o brolis jį už kojos tempė žemyn. Buvo ne tiek juokinga, kiek baugu, kad tas vaikas ateis į sceną ir sugadins spektaklį.

- Kiek laiko jūsų vaikai praleidžia prie televizoriaus? O gal jau jį nukonkuravo internetas?

- Mes jiems neleidžiame kiurksoti prie ekranų. Abu su vyru esame už tai, kad jie ilgiau pabūtų lauke, skaitytų knygas. Viena vertus, tai darome dėl sveikatos, taupydami jų akis, o antra, dėl nuolat besiliejančio iš televizijos ekranų smurto, prievartos scenų ir kitokių negatyvių dalykų. Tai daro didelę įtaką besiformuojančio žmogaus sąmonei, o paskui visi stebisi, iš kur išauga toks žiaurus jaunimas, kodėl jie nepaiso vyresnėms kartoms būdingų moralės dėsnių. Beje, mūsų namuose yra du televizoriai. Vienas senas, kadaise buvęs vienas pirmųjų mūsų su vyru pirkinių, stovi ant spintos nugręžtas į sieną. Jis - savotiška relikvija. O kitas televizorius paveldėtas iš sesers dukros, studentės, kuri juo nebesinaudoja. Tad mes nesame dideli televizijos mėgėjai. Dažniausiai žiūriu žinias, kartais vieną kitą filmą, o apskritai esu radijo gerbėja. Mieliausiai klausausi Žinių radijo, patinka jame žurnalisto Gino Dabašinsko laidos. Jis mane stebina erudicija bei tuo, kaip gražiai moka bendrauti su savo pašnekovais.

- Ar nesigailite, kad dėl repeticijų prieš premjerą teatre jums teko atsisakyti filmuotis naujame režisieriaus R.Banionio seriale?

- Matyt, taip buvo lemta. Kitaip tariant, dar ne laikas įsikinkyti į kokį nors serialą, o jie, beje, labai jau vieni į kitus panašūs. Man norėtųsi, kad, pavyzdžiui, vietoj banalių paskubomis sukurptų scenarijų apie nūdienos banalybes būtų ekranizuojami lietuvių literatūros kūriniai. O juk pasirinkti tikrai yra iš ko. Prisiminkime serialą "Raudonmedžio rojus", kurį neseniai rodė LRT, juk tai suvirpina širdį ir dar kartą įrodo, kad geri filmai nesensta.

- Jūsų keturiasdešimtas gimtadienis - man regis, aktorei pati branda. Juk galite vaidinti ir už save jaunesnes herojes, ir mamas ar kitokius charakteringus klasikos vaidmenis.

- Iš tiesų aš visai nesivaržau savo amžiaus. Galiu drąsiai bet kam pasakyti, kad man 40. Labai ramiai žiūriu į veidrodį, nesinori man jo nei daužyti, nei liežuvį parodyti. Man įdomūs tie pakitimai, kurie vyksta manyje, mano aplinkoje, matyti, kaip auga mano vaikai. O mes su vyru kartu senstame, bendraamžiai kolegos taip pat... Mes visi keliaujame tuo pačiu keliu. Štai ir ankstyvas ruduo ateina, sodai pilni obuolių. Tik rink juos ir naudok, neleisk supūti. Tad neverta sėdėti ant sofos ir rypuoti, kad gyventi neįdomu. Reikia ieškoti ir rasti... To linkiu sau ir kitiems bendraamžiams.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"