Kaip tapti tikru džentelmenu

Atsisakyk vaidmenų

Šiandien pastebima tendencija susikurti sau kokį nors įvaizdį, o ne būti savimi. O įvaizdį vyrai paprastai kuriasi pagal kitų reikalavimus: šeimos, draugų, draugių, kolegų, vyresnybės. Jie tiek stengiasi įtikti visiems, kad praranda save. Jei gyveni, stengdamasis įtikti kitiems, tampi savo šešėliu, ir tau visą laiką tenka derintis. Tegu žodis „privalau" bus signalas, kad elgiesi ne pagal savo norus. Džentelmenas visada gali rinktis.

Pažeidžiamumas - jėga

Skirtingai negu silpnumas, pažeidžiamumas yra labai svarbus. Kodėl? Pasirodyti tokiam, koks esi, įskaitant savo trūkumus ir baimes, reikia drąsos. Savo tikrojo „aš" vengimas yra silpnumas. Svarbiausia žingsnis - nusiimti kaukę. Tai rodo drąsą ir pasitikėjimą savimi.

Nustoti vertinti

Būdami visuomenės dalis, esame linkę vertinti. Didžiąją laiko dalį net neįtariame, kad tai darome. Mes nuolatos save vertiname: kaip atrodome, kaip jaučiamės, ar nesame juokingi. Vertinimas - destruktyvus, ribojantis mąstymas. Būtina nustoti tai daryti! Kitą kartą, kai žiūrėsi į veidrodį ir pagausi save svarstantį, ką pagalvos kiti, pasakyk sau „užteks". Sutelk dėmesį į savo teigiamybes. Patikti pačiam sau - džentelmeno požymis.

Atleisk sau

Ar dažnai mintyse suki filmą „Mano nesėkmės"? Galima dienų dienas narstyti nemalonias akimirkas, nesuprantant, kodėl pasielgei taip ar kitaip, kažką pasakei ar nepasakei... Bet tai labai sekina! Ir neturi jokios prasmės. Būtina nustoti save smerkti praeityje, dabartyje ir ateityje, o klaidas vertinti kaip pamokas. Tai yra patirtis, padėkok už ją ir eik toliau.

Tu - ne konkurentas

Nevertink kitų vyrų kaip konkurentų. Dažnai vyrai jaučia poreikį konkuruoti, ypač moterų akivaizdoje. Kam? Tai Č.Darvino modelis, pagal kurį stipriausias yra tas, kuris gavo galimybę daugintis. Tikras džentelmenas neprivalo dalyvauti šiose varžybose. Atsisakyk konkuravimo ir išlaikyk neutralumą. Tau juk nereikia nieko įrodinėti. Yra daug maloniau bendrauti ramiai ir draugiškai, be jokių konfliktų.

Nesivaikyk stereotipų

Iš visų su vyriškumo sąvoka susijusių stereotipų labiausiai paplitęs yra tas, kuris vyrus verčia didžuotis skaičiumi moterų, apsilankiusių jo miegamajame. Atsimink: tau nereikia įrodinėti, kas esi. Moterų, su kuriomis miegojai, skaičius nėra tavo vertingumo rodiklis. Jeigu tai suprasi, nustosi jausti nuolatinę būtinybę ieškotis sekso partnerių, kad įrodytum savo vertę.

Tavęs nemylės visi

Kad tave mylėtų visi, tikriausiai prisieis kasdien nertis iš kailio, norint visiems įtikti, ir dėl to tikrai prarasi savivertę. Pagalvok: kuo tau kenkia kitų nuomonė? Jei kam nors atrodai kvailas, kiek laiko ir jėgų esi pasirengęs skirti, kad priverstum jį pakeisti savo nuomonę? Leisti sau nepatikti kitiems - tai atsikratyti sunkios naštos. Ironiška: džentelmenui mažai rūpi, ką apie jį mano kiti, ir vis dėlto jis neretai tampa patraukliausiu kompanijos žmogumi. Todėl, kad jis nebijo būti savimi. Atsisakę vertinimų, esame ramesni. Kai esame atviri ir pasitikime savimi, žmones traukiame. Kai iš visų jėgų įrodinėjame savo vertingumą, žmonės stengiasi mūsų vengti.

Mėgaukis klaidomis

Vyrai stengiasi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Jiems būna sunku susitaikyti su nesėkmėmis, bet priimti klaidas - tai tam tikra laisvė. Jeigu kas nors nepasisekė, tiesiog pasakyk sau: „Ką gi, išėjo ne taip, kaip tikėjausi. Kitą kartą viską darysiu kitaip". Nepriekaištauk sau, neplak savęs, neįtrauk šio epizodo į filmą „Mano nesėkmės". Jei ką nors įžeidei - atsiprašyk, bet nesinešiok šios naštos. Prašyti atleidimo - ne pažeminimas.

Eik savo keliu

Kai suvoksi kitus būdus būti vyriškam, pamirši ribojančias nuostatas. Galėsi pats numatyti savo gyvenimo maršrutą. Prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą. Suprask, kad tu stovi prie šturvalo. Džentelmenas neprivalo žinoti ir mokėti viską. Svarbiausia - mėgaukis kelione, ir nieko neprarasi, išskyrus apribojimus.

Toks vardas - nei atgyvena, nei nykstanti rūšis. Džentelmenų buvo visais laikais

Džentelmenai, kad ir ką kas sakytų, visai nėra „nykstanti rūšis". Net priešingai - stebėtinai gyvybinga, juk džentelmenų būta ir viduramžiais, ir naujaisiais laikais, o ir XXI amžiuje jie neišnyko. Kitas klausimas, kad įvairiais laikais šis žodis reiškė ne tą patį, vadinasi, ir teisę vadintis džentelmenu tekdavo užsitarnauti įvairiai.

Kokie buvo pirmieji džentelmenai

Apie džentelmenus Europoje ypač daug buvo kalbama XIX a., tada ir susiformavo šis įvaizdis - padoraus ir gerbtino, uoliai saugančio savo reputaciją, pasižyminčio nepriekaištingomis manieromis ir griežtu garbės supratimu žmogaus. Bet apskritai sąvoką „džentelmenas" britai vartojo ir daug anksčiau, viduramžiais, tik tada jo reikšmė buvo kiek kitokia. Pats žodis - prancūziško ir angliško junginys: „gentil" (iš lot. „gentilis"), išvertus reiškia kilmingas, ir man - žmogus. Kadaise džentelmenais būdavo vadinami visi aukštos kilmės vyrai, aristokratijos atstovai. XIV a. ir vėlesnių istorijos laikotarpių džentelmenas - tai dvarininkas, kuris turi galimybę nedirbti ir nedirba. Anglijos visuomenę kadaise sudarė 4 kategorijų žmonės: pirmajai priklausė amatininkai ir valstiečiai, antrajai - smulkūs žemvaldžiai jomėnai, trečiajai buvo priskiriami miestelėnai, o ketvirtajai - aristokratai, tai yra, džentelmenai. Vėliau, XV a., kalbant apie džentelmenus dažniausiai būdavo turimi omeny jaunesnieji šeimų sūnūs ir jų palikuonys - tai yra tie, kas pagal majorato taisykles netekdavo titulo, o su juo - ir turto: pagal britų įstatymus paveldimas turtas nebuvo dalijamas, o atitekdavo vyriausiajam sūnui, kaip ir titulas. Jaunesniems broliams gyvenimą tekdavo susikurti patiems, pavyzdžiui, tapti dvasininkais ir valdyti parapiją arba sudaryti naudingą santuoką. Tai ir buvo džentelmenai - kilmingi, bet neturintys titulo žmonės. Su džentelmenais buvo susiję smulkūs dvarininkai, taip pat be titulų, bet galintys pasigirti savo kilme. Džentelmenai buvo viena pakopa aukščiau už jomėnus - šie dirbdavo savo ūkeliuose, o džentelmenui tais laikais dirbti fiziškai buvo nepriimtina.

Nuo aukštos kilmės - prie taurių manierų

D.Britanijos karalystėje žodis buvo plačiai vartojamas, „džentelmenai" atlikdavo nemažai pareigų rūmuose: pavyzdžiui, gentlemen-at-arms (kavalieriai) buvo tarsi karaliaus leibgvardija per įvairiausias ceremonijas, o gentleman-at-large - asmuo rūmuose be aiškiai apibrėžtų pareigų. Gentlemen-commoners, aukštakilmių Oksfordo ir Kembridžo universitetų studentų padėtis buvo ypatinga, jie naudojosi kai kuriomis privilegijomis, pavyzdžiui, susijusiomis su studijų trukme.

Fizinis darbas džentelmenams buvo tabu, bet jie jautėsi esą įpareigoti dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime, todėl anglai taip pamėgo įvairiausias draugijas ir klubus. Viena iš tokių vietų - Britanijos parlamento Bendruomenių rūmai.

Praėjus dar šiek tiek laiko, džentelmenais vis dažniau buvo vadinami tie, kas pasižymėjo nepriekaištingu elgesiu, padorumu ir geru išsiauklėjimu, nežiūrint to, kad neturėjo garsių protėvių arba šeimos herbo. Toks požiūris labai išpopuliarėjo XIX a., kai buvo akcentuojamos ne žmogaus gyvenimo aplinkybės, o jo elgesys tomis aplinkybėmis.

Džentelmenais buvo vadinami ne tik tie, kas galėjo pasigirti kilmingumu, bet ir vyrai, savo elgesiu užsitarnavę tam tikrą reputaciją, socialinį kapitalą.

O štai tabu džentelmenui dirbti fizinį darbą išliko iki XX amžiaus. Suprantama, pasirinkti tokią profesiją niekas nedraudė, bet pradėjęs duoną pelnytis savo rankomis net ir, tarkime, gydytojas chirurgas jau nustodavo būti džentelmenas visuotinai priimta žodžio prasme.

Apskritai džentelmeno įvaizdis nebuvo siejamas su privalomu darbu, greičiau tai buvo mėgėjas, kuris pasirenka veiklos sritį, nesivadovaudamas siekiu užsidirbti duonos kąsnį ir apskritai gauti kokį nors atlygį. Todėl vienas iš klasikinių XIX a. džentelmenų - Šerlokas Holmsas - ir atrodo toks įtikinamas: nuobodžiaujantis, bet nepriekaištingai besielgiantis seklys mėgėjas.

Apie džentelmeno kodeksą

Anglijoje ir kitose Europos šalyse formuojantis viduriniajai klasei, vis daugiau plito antroji termino „džentelmenas" reikšmė, nesusijusi su kilme. XIX a. susiformavo taisyklių džentelmenams rinkinys - kodeksas, kurio buvo privalu nenukrypstamai laikytis, iš pradžių nerašytas, bet paskui įamžintas knygose ir periodinių leidinių puslapiuose. „Britannica" 1856 m. žodį „džentelmenas" aiškino kaip kreipinį į tą, iš kurio manierų galima spręsti apie jo protą ir rafinuotumą, su sąlyga, kad šis žmogus pagal padėtį yra „aukščiau prekiautojo".

XX a. ir dabartiniame pasaulyje tai yra pirmiausia būtent kreipinys, kaip įprastoje frazėje „ledi ir džentelmenai" (ponios ir ponai). Kita žodžio reikšmė - ne itin mandagaus „vyras" pakaitalas pasakojant arba, pavyzdžiui, nurodant, kur yra viešieji tualetai.

Ir vis dėlto klasikinis džentelmeno įvaizdis (pirmiausia, aišku, brito) neišnyko ir šiandien. Išties, taip jau išeina, kad šis žodis pirmiausia yra taikomas aristokratams - dėl to, kad būtent šeimose, turinčiose ilgą istoriją, geriausiai išlaikomos ir perduodamos kitoms kartoms džentelmeno elgesio tradicijos ir standartai.

Dabar būti tikru džentelmenu reiškia pasižymėti savigarba ir, pasak Britų enciklopedijos, „intelektualiu rafinuotumu, kuris pasireiškia manierų laisvumu ir kartu delikatumu". Tam, kas pretenduoja į džentelmeno vardą, tenka laikytis garbės kodekso, susiformavusio per praėjusius amžius. Norite pamatyti, kaip atrodo anglų džentelmenai? Tokią galimybę suteikia serialas „Dauntono abatija", kurį sukūrė tikras džentelmenas ir aristokratas Džulijanas Felouzas (Julian Fellowes).