Kas sugriovė legendą „The Beatles“?

Grupė „The Beatles“ per savo neilgą istoriją perėjo nemažai etapų: pradėję kaip rokenrolą dievinančių moksleivių grupė, jie virto pusiau profesionalia roko grupe, grojusia Hamburgo uosto užeigose, patyrė staigų populiarumo augimą, atlaikė tūkstantinių gerbėjų minių persekiojimą, jų paklausyti susirinkdavo stadionai. Baigę važinėti po visą planetą su koncertais, užsidarė studijoje ir „kepė“ šedevrus.

„The Beatles“ iširimo chronologija yra aprašyta taip tiksliai, kaip kalbant apie muzikinį kolektyvą tai yra įmanoma iš esmės. Ir tai buvo ne minutinis kurio nors iš ketvertuko sprendimas, ir net ne Polo Makartnio (Paul McCartney) sprendimas, nors būtent jam priklauso abejotini Herostrato, sugriovusio legendą, laurai. Bet 1970 m. balandžio 9-ąją būtent P.Makartnis išsiuntinėjo laikraščiams pranešimą, kuriame paskelbė paliekąs grupę. Žiniasklaida iš šio pranešimo padarė teisingą išvadą - „The Beatles“ daugiau neegzistuoja. Ir visiems lilkusiems bitlams - Džonui Lenonui (John Lennon), Džordžui Harisonui (George Harrison) ir Ringo Starui (Ringo Starr) - teko pripažinti akivaizdų faktą.

Užteks stadionų

Ypač pašėlusių bitlų gerbėjų atsirado 1963 metų pavasarį, pasirodžius pirmiesiems singlams ir albumui „Please Please Me“. 1963-ųjų rudenį (oficialiai - spalio 13-ąją) gimė ir bitlomanija - taip žiniasklaida apibūdino mylimos grupės dievinimą, kuris buvo būdingas jos gerbėjams. Gerbėjų buvo daug: daugybė koncertų ir naujos plokštelės vėlesniais metais tik kurstė tą aistrą. Pavyzdžiui, 1965-ųjų rugpjūtį, „The Beatles“ pasirodė Niujorko stadione „Shea Stadium“ - tada tai buvo naujiena, nors dabar yra visiškai įprasta praktika. 1966 m. vasarą šios lenktynės baigėsi: grupė nutarė nebegastroliuoti, o dirbti studijoje. Nežinia, kas būtų buvę, jei jie būtų toliau važinėję po visą pasaulį; kita vertus, isteriška bitlomanija jau silpo, o bitlai visada puikiai jausdavo permainas. Bet nutraukus gastroles pasigirdo gandų apie iširimą - tiesa, kol kas nelabai pagrįstų.

Gastrolių atsisakymas greitai davė vaisių. 1967-aisiais asirodė albumas „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, kuris išsiskyrė iš to meto muzikos, o ir šiandien patenka į įvairius geriausių albumų reitingus. Bet jo pasisekimas įstūmė bitlus į sunkią padėtį: jiems reikėjo sukurti ką nors naujo ir neįprasto, kas galėtų pranokti „Vienišų širdžių klubą“. Sukūrė „Magical Mystery Tour“ - psichodelinį albumą, kuris kartu turėjo tapti to paties pavadinimo filmo pagrindu. Muzika problemų nesukėlė (plokštelė buvo išgraibstyta), o štai filmas patyrė fiasko. O kadangi tai buvo pirmiausia P.Makartnio idėja, jo santykiai su kitais grupės nariais šiek tiek pablogėjo. Po kelerių metų šis plyšys virto praraja.

O štai ir ji

Su japone dailininke Joko Ono (Yoko Ono) Džonas Lenonas susipažino jau 1966-aisiais, bet galutinai susiėjo po dvejų metų; Dž.Lenonas išsiskyrė su žmona, ir jie su Ono net įrašė bendrą albumą „Unfinished Music No.1: Two Virgins“, tiesa, apsieidami be muzikos. Dž.Lenonas beveik visą laiką leido su naująja meile, net studijoje, kurioje „The Beatles“ įrašinėjo būsimą „Baltąjį albumą“, ir tai labai nervino kitus muzikantus. Dž.Harisonas manė, kad J.Ono Dž.Lenono pavyduliavo grupei ir darė viską, kad atitolintų jį nuo draugų. Tiesa, gerokai vėliau, 2012-aisiais P.Makartnis pripažino, kad Joko Ono kaltė dėl grupės iširimo yra perdėta - Dž.Lenonas šiaip ar taip būtų išėjęs, nes praaugo „The Beatles“.

Iš esmės P.Makartnis yra teisus: Dž.Lenonas anksčiau ar vėliau būtų palikęs „The Beatles“. Jau 1968-aisiais grupė faktiškai nebeegzistavo, o minėtas „Baltasis albumas“ buvo savotiška bitlų solinės kūrybos antologija. Prie viso to prisidėjo ir korporacijos „Apple Corps“ finansinės problemos, nauji veidai kompanijos vadovybėje - jie turėjo išspręsti visus nesutarimus, tačiau faktiškai kūrė naujus. Be to, įtaką darė „mina“, iš pat pradžių padėta po grupės pamatais: „The Beatles“ branduolys buvo Dž.Lenono ir P.Makartnio kūrybinis duetas, o Dž.Harisonui ir R.Starui teko tarsi antraplaniai vaidmenys. Muzikantai ilgai rasdavo išeitį iš šios padėties - į grupės albumus būdavo įtraukiamos specialios „dainelės Ringui“, Dž.Harisono kompozicijos. Regis, visiška lygybė turėjo atsirasti studijoje, kur kiekvienam pakanka vietos, bet ir to neįvyko. Galop apie išėjimą susimąstė visi bitlai - kiekvienas turėjo ambicijų ir savaip matė ateitį. Ir vis dėlto ta ateitis atėjo netikėtai.

Skilimas

Kaip kūrybinis vienetas grupė „The Beatles“ liko ištikima sau iki paskutinės gyvavimo dienos. Jie sumanė didelį projektą, kuris turėjo suvienyti muzikantus; vėliau jis virto 11-uoju studijiniu albumu „Let Ir Be“. Tuo pačiu metu buvo įrašytas ir genialusis „Abbey Road“. Bet kūryba negelbėjo, o prieštaravimai tik stiprėjo. Susiruošęs išeiti Dž.Harisonas - bendromis jėgomis buvo grąžintas atgal; išvažiavo R.Staras - ir vėl grįžo. 1969 m. rugsėjį norą „skirtis“ pagaliau įgarsino ir Dž.Lenonas; beje, jis sutiko neskelbti apie išėjimą, kol pasirodys albumas, bet likti griežtai atsisakė. Likusieji labai neįkalbinėjo.

Oficialų išsiskyrimą vis dėlto inicijavo P.Makartnis - jo skubus pareiškimas iš dalies buvo susijęs su pirmuoju soliniu albumu „McCartney“, pasirodžiusiu 1970-ųjų balandį. Bet apskritai tada visi bitlai išleido savo solinius albumus: lapkritį pasirodė Dž.Harisono „All Things Must Pass“, o Ringo Staras su savo rinkiniu „Sentimental Journey“ net pralenkė P.Makartnį (pasirodė kovą). Dž.Lenonas taip pat nesnaudė: plokštelė „John Lennon/Plastic Ono Band“ buvo išleista gruodį.

Įdomu, bet formaliai „The Beatles“ egzistavo dar penkerius metus: iki 1975 m. sausio 9-osios tęsėsi derybos ir teismai dėl partnerystės sutarties nutraukimo. Dar ilgai gerbėjai tikėjosi, kad šie nesutarimai ir išsiskyrimas - laikini, kad muzikantai vėl susirinks ir sukurs ką nors pribloškiamo. Šiems lūkesčiams buvo padarytas galas 1980 m. gruodį, kai buvo nušautas Dž.Lenonas. Beje, bitlai vis dėlto susivienijo - XX a. paskutinį dešimtmetį įrašė (tiksliau, baigė įrašyti) dvi Dž.Lenono dainas - „Real Love“ ir „Free As A Bird“, kurios tikrai yra paskutinės „The Beatles“ dainos. Deja, viskas tuo ir baigėsi.