1 nuotr.
Liveta Kazlauskienė, dainininkė:
Aš žiūriu kanalus „Travel“, „Discovery“, „Animal Planet“. Mane domina kelionės, gamta, žinoma, visada pasižiūriu žinias. Peržiūriu naujienų laidas per Lietuvos, Rusijos kanalus, nes man įdomu, kas darosi pasaulyje. Mane domina nuotykių filmai, bet ne tokie, kuriuose tik šaudo ir gaudo. Tokie būna tuoj pat išjungiami. Aš ieškau pozityvo, stimulo visai dienai ar atsipalaidavimo dienos pabaigoje. Pavyzdžiui, žiūrėdama kanalo „Animal Planet“ laidas apie gyvūnus aš pasisemiu gėrio. Televizijoje ieškau ir iš jos tikiuosi atgaivos sielai ir dvasiai, bet, deja, dažnai mūsų lietuviški kanalai būna pilni agresijos.
Gaila, kad beveik visi televizijos filmai pilni negatyvo. Jeigu būtų mano valia, tai televizijoje būtų rodomas tik gėris ir geri darbai. Pirmiausia būtų rodomi ne kriminalai, ne tie žmonės, kurie kažką užmušė, galvą nupjovė ar sudegino mašiną, šitą informaciją aš net slėpčiau nuo visuomenės, o rodyčiau pozityvias naujienas, gerus poelgius.
Tegul su kriminalais dirba tyrėjai, tegul jie ieško nusikaltėlių, aš suprantu, kai kas nors dingsta ir televizija tai paskelbia, kad palengvintų paiešką, bet kam viešinti nelaimes, graudžius ir skaudžius dalykus? Kažkodėl žmonės, kurie yra nusipelnę, kurie yra pasiekę kažko, kurie vykdo gražius projektus bendruomenėse, kurie kuria, yra nerodomi...
Tuo metu, kai aš dirbau laidoje „TV pagalba“ ir važiuodavau koncertuoti per kaimus kaimelius, miestus miestelius, tai žmonės manęs laukdavo po koncertų, kad papasakotų savo graudžias istorijas. Nuo jų man norėdavosi bėgti. Aš pavargdavau nuo liūdnų istorijų per darbą laidoje „TV pagalba“. O kodėl žmonės žiūri tokias laidas, sunku pasakyti. Gal yra atskiras kontingentas, kuris žiūri, bet taip drastiškai negaliu konstatuoti, nes prie manęs prieidavo ir gydytojai ir klausdavo, ką aš veikiu „TV pagalboje“. Aš labai pavargdavau nuo negatyvo, tokių istorijų prisiklausiusi neužmigdavau iki paryčių.
Turbūt tos laidos žiūrimos, nes nėra pasirinkimo. Bet galėtų „TV pagalba“ atrodyti kitaip. Jeigu „TV pagalbos“ laida pavirstų gėrio laida, gėrį nešančia laida, būtų puiku. Tarkim, žmogus tapo, bet neturi pinigų dažams nusipirkti, tai „TV pagalba“ atskuba ir nuperka žmogui dažų, kokia porelė nori susituokti, bet neturi tam lėšų, neturi pinigėlių žiedams, gražiai suknelei, povestuvinei kelionei, atskuba „TV pagalba“ ir nuperka suknelę, padovanoja žiedus, išleidžia į povestuvinę kelionę. Va čia, sakyčiau, būtų pagalba. Bet kai televizijos reitingai yra keliami per negatyvo pusę pasakojant, kas su kuo susimušė, kas kam nupešė plaukus studijoje ar kaip penki farai negalėjo paguldyti vieno jaunuolio, tai yra graudu. Norėtųsi gėrio.
Tarkim, Vokietijoje tik pervažiuoji sieną ir iš karto girdi skambant vokiškus šlagerius, žmonės prie stalų linguoja, siūbuoja, kad ir tą alaus bokalą pasidėję. Niekas ten nedraudžia, niekas neperdeda. O pas mus yra labai perdedama. Ir gėris pas mus suprantamas kitaip. Jeigu žmogus geras ir pasako, kad padarė gerą darbą, tai jį visi užpuola, pradeda lesti. Vadinasi, jeigu gera darai, tai tylėk, niekam nesirodyk. O jeigu padarei kokį blogą, tai visi juokiasi, pirštais bado, žiūri apstoję. Toks yra lietuvių mentalitetas.
O jį pakeisti gali televizija, nes televizija yra visagalė. Reikia rodyti žmonėms laidas apie gerumą, viešinti gražius darbus, rodyti pozityvius filmus. O kai dabar vakare nori pailsėti, keliauji per kanalus, tai kokius filmus matai? Ir darbo dienomis, ir savaitgaliais rodomas vien siaubas ir žiaurumas. Kažką žudo, moteris nueina į rūsį, jai trenkia, surakina ir kankina. Tiek daug siaubo, tiek negatyvo. Filmai visi tokie pikti. Turėtų televizijų vadai pakeisti savo politiką ir pabandyti auklėti žiūrovus. Jų rankose yra burtų lazdelė, kuria jie gali moti ir pakeisti savo repertuarus...
Aš visą dieną būnu užimta, į lovą įlipu apie dvyliktą, pusę pirmos, ir tada man norisi įsijungti gražų filmą. Man patinka istoriniai filmai, pasakojimai apie archeologinius tyrimus, istorijos apie gamtą, gyvūniją.
Neseniai žiūrėjau ciklą pasakojimų apie undines. Žiūrėdavau kiekvieną vakarą per „Discovery“ kanalą. Mokslininkai, tyrinėtojai pasakojo apie undinių paieškas giliai vandenynuose pagal garsus. 1800-aisiais net žinių laidose mokslininkai skelbė, kad undinės iš tiesų egzistuoja, kad jas žmonės atrasdavo išmestas į krantą. Yra netgi undinių miestelis, kur žmonės gali pamatyti undines. Šiuo pasakojimu jie mane net įtikino undinių egzistavimu. Man patinka pasižiūrėti tokias įdomybes per televiziją. Taip aš atsigaunu. O jeigu žiūrėčiau vien tik lietuviškus kanalus, tai, žinokit, man nesinorėtų nei kurti, nei dainuoti.
Parengta pagal priedą „TV publika“
