Toreadore, drąsiai į kovą!

Profesionalaus 29 metų toreadoro Viktoro Barijo (Victor Barrio) žūtis vėl pakurstė tuos, kurie siekia visiško koridos uždraudimo. Mirtinas atvejis buvo pirmasis per pastaruosius 30 metų, tačiau koridos priešininkai mano, kad neleistina aukoti ne tik žmonių, bet ir gyvūnų gyvybes. Pastaraisiais dešimtmečiais Ispanija dėl tarptautinių gyvūnų apsaugos organizacijų ir ES spaudimo buvo priversta įvesti rimtus apribojimus koridai. Keičiasi ir Ispanijos visuomenės požiūris į koridą - tarp jaunimo daugėja tokių, kurie šiam reginiui yra abejingi arba nusiteikę priešiškai. Vis dėlto visiškai atsisakyti koridos ispanai nesiryžta.

Aukojimas ir riterių turnyrai

Korida atsirado labai seniai, prieš tūkstantmečius. Pirėnų pusiasalyje gyvenusios iberų gentys garbino jaučius kaip šventus gyvūnus. Nužudyti jaučio šiaip nebuvo galima, tik aukojant dievams. Mokslininkai tame regione rado nemažai piešinių olose, vaizduojančių jaučius ir ritualinius žaidimus. Jaučio aukojimas nebuvo banalus žudymas, o tarsi dvikova, kurią laimėti galėjo tik gerai pasirengę ir fiziškai stiprūs genties nariai. Pribaigti jautį galėjo tik žyniai. Laikui bėgant religinė prasmė dingo, bet tradicija išliko. Valdant arabams, kova su buliumi ispanams tapo karinio pasirengimo, kautynių įgūdžių įgijimo būdu. Baigiantis XV a., Ispanijai susivienijus, korida tapo kilmingųjų pramoga, originalia riterių turnyrų forma. Su buliais kaudavosi ne pėsti, o raiti kariai.

Draudimai ir reformos

Iki XVI a. korida tapo pagrindine pramoga Ispanijoje, be kurios neapsieidavo nė vienos didelės iškilmės. Kliūčių koridai pradėjo rastis jau nuo XVI a.: Romos popiežius Pijus V išleido ediktą, draudžiantį bulių kovas ir grasinantį atskyrimu nuo bažnyčios. Koridą užtarė Ispanijos karalius Pilypas II. Jis įtikino pontifiką atšaukti ediktą aiškindamas, kad tai ne tuščia pramoga, o tikrų riterių vyriškumo ugdymas. O štai karalius Pilypas V, kilęs iš Prancūzijos, koridą laikė barbariškumu ir ją uždraudė. XVIII a. pradžioje senoji tradicija atgimė, bet gerokai pakitusi. Šiuolaikinės koridos tėvyne tapo Andalūzijos provincija, o jos dalyviais - žemųjų luomų atstovai. Tie žmonės arba išvis neturėjo žirgų, arba bijojo jais rizikuoti, tad kovėsi kaip pėstininkai.

Mirtis su dedikacija

Per tolesnius dešimtmečius susiformavo koridos tradicijos ir taisyklės, kurios iš esmės išliko iki šiol. Korida virto spalvingu spektakliu, kuriame iš matadoro (kitaip - toreadoro) reikalaujama virtuoziškai valdyti ne tik ginklą, bet ir savo kūną, būti artistiškam. Koridos „aukso amžius“ yra pirmieji XX a. dešimtmečiai. Garsiausių matadorų - Chuano Belmontės, Chosė Gomeso, Rafaelio Gonsaleso - vardai Ispanijoje yra prisimenami ir gerbiami iki šiol. Korida plačiai paplito ir Lotynų Amerikos šalyse.

Šiuolaikinė korida - tai kruopščiai parengtas ir reglamentuotas šou, kurio kiekvienas dalyvis turi savo vaidmenį. Be matadorų, tiesiogiai nužudančių bulių, arenoje dirba daugybė padėjėjų, vis nukreipiančių gyvulio dėmesį ir pasirengusių padėti matadorams kritinėje situacijoje. Korida yra dalijama į tris dalis (tercijas). Paskutiniojoje, mirties dalyje, matadoras, gavęs žudymo įrankį, laikydamas špagą kairėje rankoje, o skrybėlę dešinėje, eina prie žmogaus, kuriam ketina skirti savo „žygdarbį“. Priėjęs jis sako dedikuojamąją kalbą, po to per petį numeta skrybėlę ant žemės. Pirmojo buliaus mirtis tradiciškai skiriama koridos prezidentui, kuriuo dažniausiai būna miesto meras arba kitas valdžios atstovas. Bulius turi būti nudurtas per 10 minučių nuo trečiosios dalies pradžios. Jei to neįvyksta, matadoras įspėjamas pirmą kartą. Po trijų minučių - antrą kartą. Jei dar po dviejų minučių bulius yra gyvas, jis išvedamas, o tai yra gėda bet kuriam matadorui. Bulius nuduriamas visada pasisukus į jį veidu, pageidautina špaga pataikyti tiesiai į širdį, kad mirtis būtų kuo greitesnė. Negyvas bulius siunčiamas mėsininkams, jų mėsa patiekiama restoranuose, kur yra labai populiari tarp turistų. Bet reikia pasakyti, kad ypatingu skoniu ji nepasižymi. Koridoje dalyvauja specialiai kovoms auginami buliai, ne jaunesni kaip ketverių metų ir sveriantys ne mažiau kaip 450 kg. Koviniai buliai išsiskiria dideliu agresyvumu ir gali pulti ne tik gindamiesi, bet ir, taip sakant, iš piktumo. Koviniai buliai nevengia susirėmimo ir niekada nebando gudrauti.

Per karjerą - 20 pavojingų žaizdų

Pašaliniam žmogui sunku suprasti koridos taisykles. Nors daugeliui visas renginys atrodo buliaus kankinimas, matadoras turi bulių vertinti kaip draugą, deramai gerbti jo jėgą ir narsą. Nepagarba buliui gali jam kainuoti karjerą. Matadoro karjera - labai sunkus darbas. Būsimieji meistrai pradedami rengti specializuotose mokyklose, būdami 10-12 metų. Pirmą kartą į tikrą areną jauni matadorai išeina sulaukę 18-20 metų. Profesinė karjera gali tęstis 15-20 metų, bet retam pavyksta būti žvaigžde ilgiau kaip 5-7 sezonus. Kiekvienas profesionalas per karjerą gauna ne mažiau kaip 20 pavojingų smūgių ragais ir kartais traumos būna labai sunkios. XIX-XX a. Ispanijos arenose žuvo per 60 matadorų ir per 350 banderiljerų, pikadorų, padėjėjų ir ceremonimeistrų. Madride prie „Las Ventas“ arenos yra pastatyti paminklai žuvusiems matadorams.

Moterys arenoje ir „atleidimas“ buliui

Ne visi žino, kad korida nėra grynai vyrų sritis. Moterys matadorės jau keletą amžių pasirodo Ispanijos arenose lygiomis teisėmis su vyrais. Dalyvauti koridoje joms buvo draudžiama tik F.Franko diktatūros laikotarpiu, bet režimui žlugus draudimas buvo atšauktas.

Dar viena paplitusi klaidinga nuomonė - kad bulius yra pasmerktas mirčiai. Kai kurių rūšių šiuolaikinė korida, pavyzdžiui, portugališkoji, apskritai nenumato buliaus žūties. O Ispanijoje, jei bulius parodė išskirtinę drąsą ir publika prašo jį palikti gyvą, jo gali būti pasigailėta. Aukščiausias matadoro meistriškumas yra mokėjimas taip atskleisti savo raguotojo varžovo galimybes, kad jis pelnytų publikos palankumą. Jei to nepavyko padaryti ir bulius yra nužudomas, matadoras laukia savo įvertinimo, kurį nustato koridos prezidentas. Jei publika reiškia pritarimą, matadorui kaip trofėjus įteikiama viena buliaus ausis. Audringas publikos susižavėjimas suteikia matadorui teisę į dvi ausis. Nepaprastai puikus matadoro pasirodymas gali būti įvertintas dviem ausimis ir gyvulio uodega. Išskirtiniais atvejais, kai užmuša matadorą, bulius pasmerkiamas - toks gyvulys nužudomas iškart, nepriklausomai nuo to, ar patiko publikai.

Dar viena garsi ispaniška pramoga, susijusi su buliais, yra bulių bėgimas Pamplonoje, kuris tradiciškai vyksta liepos 7-14 dienomis. Buliai, išleisti iš aptvaro, miesto gatvėmis bėga apie kilometrą, o visi norintieji bando nuo jų pabėgti. Pramoga nėra nepavojinga - nuo 1924 m. Pamplonoje žuvo keliolika bėgikų, o sužalota - šimtai. Bulių bėgimas rengiamas ne tik Pamplonoje, bet būtent šventė šiame mieste išgarsėjo visame pasaulyje. Ji yra tiesiogiai susijusi su korida: iš pradžių buliai būdavo genami būtent į koridos areną. Patys ispanai sako, kad bėgti nuo bulių visą distanciją visiškai nebūtina. Be to, to jokiu būdu negalima daryti neblaiviems, juk būtent didvyriški girtuokliai dažniausiai ir nukenčia.

Nepaisant daugybės apribojimų, įvestų pastaraisiais dešimtmečiais, ir net koridos atsisakymo kai kuriuose Ispanijos regionuose, jos gerbėjai neketina pasiduoti. Juk, jų nuomone, tik dvikova su buliumi demonstruoja visą ispanų dvasios stiprybę.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“