Nelaimingos meilės fenomenas

Jaunesnioji madmuazelė Hugo

Adelė gimė 1830 m. rugpjūčio 24-ąją Paryžiuje. Prancūzijai tai buvo nelengvi laikai: šalį apėmė dar viena revoliucija, sostinėje kilo sukilimas prieš tuometinį Burbonų režimą. O rašytojo Viktoro Hugo niekaip nebuvo įmanoma pavadinti abejingu politikai ir visuomenės gyvenimui žmogumi. Adelė arba Dede, kaip ją vadino namiškiai, augo didelėje šeimoje - ji buvo penktas vaikas, jaunesnioji iš dviejų dukterų; tarp jos tėvo draugų ir pažįstamų buvo daugybė rašytojų, poetų, muzikantų, visuomenės veikėjų, o ji pati ūgtelėjusi pelnė gražuolės ir talentingos pianistės reputaciją.

Adelė Hugo jaunesnioji (jos mamos vardas taip pat buvo Adelė) išties buvo kaip reta graži. Suprantama, Dede turėjo gerbėjų ir sulaukė ne vieno širdies ir rankos siūlymo. Ji, kaip ir visos jos amžiaus merginos, įsimylėdavo tai vieną, tai kitą, įsiklausydama į tėvų patarimus dėl santuokos ir atstumdama kandidatus į vyrus.

Kai Adelei buvo trylika, tragiškai žuvo jos sesuo Leopoldina - nuskendo Senoje per išvyką jachta. Kartu su Leopoldina, žuvo ir jos jaunas vyras Šarlis, mėginęs merginą išgelbėti. Sutuoktiniai buvo palaidoti viename karste. Viktorui Hugo ši žūtis tapo baisiu smūgiu, ką kalbėti apie paauglę Adelę, kuri vėliau tvirtins, kad per spiritizmo seansus palaiko ryšį su mirusia seserimi.

Tremtis ir klajonės

V.Hugo, aktyviai dalyvavęs Prancūzijos politiniame gyvenime, po 1848 m. revoliucijos buvo išrinktas į Steigiamąjį susirinkimą, kuriame pasisakydavo prieš radikalus, gindamas žodžio ir spaudos laisvę, būtinybę panaikinti mirties bausmę, propaguodamas respublikoniškas vertybes. Kai įvyko 1851 m. valstybės perversmas ir vietoj Antrosios respublikos buvo įkurta Antroji imperija, V.Hugo buvo priverstas išvykti iš Prancūzijos, iš pradžių į Belgiją, o paskui - į Normandijos Džersio ir Gernsio salas. Šeima vyko sau juo, išskyrus Adelės brolius, kurie, apkaltinti politiniais nusikaltimais, kalėjo Prancūzijoje.

Su leitenantu Albertu Pinsonu Adelė susipažino 1854 m., kai gyveno Džersio saloje. Šis jos gerbėjas buvo gerokai už ją vyresnis, pasižymėjo pasitikėjimu savimi ir mokėjimu elgtis su damomis, garsėjo kaip įdomus pašnekovas.

A.Pinsonas susižavėjo mergina, iš visko sprendžiant, labiau negu ji juo, ir dažnai viešėdavo V.Hugo namuose, dalyvaudavo spiritizmo seansuose. Tarp jo ir Adelės įsiplieskė meilė, A.Pinsonas buvo pasirengęs ją vesti, o ir ji norėjo tapti jo žmona. Bet laikui bėgant jaunikio jausmai madmuazelei Hugo ėmė vėsti. 1861 m. jis, Adelei nieko nepranešęs, išvyko tarnauti į Kanadą, į Halifaksą. Tėvai, neabejodami, kad A.Pinsonas greitai grįš ir įvyks vestuvės, nieko neįtardami leido Adelei vykti į kelionę po Europą, bet mergina patraukė ieškoti savo vėjavaiko gerbėjo už vandenyno.

Atvykusi į Halifaksą, ji viešbutyje įsiregistravo kaip „Mis Ljuli“ ir pradėjo ieškoti Alberto. Yra žinių, kad jis neprieštaravo merginos norui būti šalia, bent jau mielai priimdavo iš jos pinigų. Bet jo jausmai Adelei visiškai išblėso, o ją tuo metu jau apėmė tikra manija - susigrąžinti į savo gyvenimą A.Pinsoną ir priversti ją vesti.

Ji tuo tikslu net buvo pasisamdžiusi hipnotizuotoją. Laiškuose tėvams ji pranešė apie įvykusias vestuves, o V.Hugo Gernsi salos, kurioje tuomet gyveno, laikraštyje net įdėjo skelbimą apie džiaugsmingą įvykį. Bet A.Pinsonas apie vedybas net negalvojo, priešingai, stengėsi atsikratyti jį persekiojusios jaunos merginos. Kanadoje jis net bandė vesti turtingo vietos valdininko dukterį, bet dėl Alberto reputacijos ir nuolatinių Adelės mėginimų patraukti jo dėmesį sužadėtuvės nutrūko. 1866 m. A.Pinsonas buvo perkeltas į Barbadosą, o Adelė, suprantama, išvyko jam iš paskos.

Grįžimas į Prancūziją

Barbadose žmonės ją dažnai matydavo klaidžiojančią gatvėmis, kažką užsirašinėjančią, murmančią po nosimi. Kadaise graži mergina spindinčiomis akimis, romėnišku profiliu ir tamsiais banguotais plaukais dabar atrodė nevalyva, susivėlusi - vieninteliu jos gyvenimo tikslu tapo būtinybė būti šalia A.Pinsono. O jis vieną gražią dieną grįžo į Londoną ir ten vedė.

Adelė liko Barbadose. Į Europą, į Prancūziją jai padėjo grįžti draugė. Iš visos šeimos tuo metu buvo likęs gyvas vienas V.Hugo, kuris jau grįžo į Prancūziją. Jis ir pasirūpino, kad dukrą iš pradžių stebėtų šeimos gydytojas, o paskui paguldė į psichiatrijos ligoninę prie Paryžiaus.

Adelė Hugo gyveno 84 metus ir mirė praėjus 30 metų po tėvo mirties. Ji paveldėjo jo turtą, bet pasinaudoti juo negalėjo, o ir nenorėjo. Ją gydantys medikai Adelei nustatė bipolinį asmenybės sutrikimą, šizofreniją, ją kamavo haliucinacijos. Išliko Adelės Hugo dienoraščiai - juose ji išsamiai aprašo Hugo šeimos gyvenimą Normandijos salose.