7 gyvybei pavojingi produktai

Lakrica arba saldymedžio šaknis

Saldymedžio šaknis yra naudojama medicinoje, jos dedama į vaistus nuo peršalimo ir skrandžio ligų. O Skandinavijoje ir kai kuriose kitose šalyse ji - populiarių saldumynų pagrindas, iš lakricos gaminami saldainiai, marmeladas, arbata. 2020 m. rudenį sukrėtė žinia - kol vieni po kitų garsūs žmonės mirė nuo koronaviruso, vienas amerikietis mirė suvalgęs per daug marmelado su lakrica. Ir visai ne dėl individualaus lakricos netoleravimo. Dalykas tas, kad šis saldumynas radikaliai mažina kalio kiekį organizme. Vaistus iš saldymedžio šaknies yra draudžiama vartoti su kitais preparatais, mažinančiais kalio kiekį: tai labai greitai gali sukelti sunkų ir net mirtiną šalutinį poveikį. Tas pats ir padauginus lakricos (o juk daugelis jos valgomo kiekio neriboja, mat joje nėra žalingo rafinuoto cukraus!). Piktnaudžiaujant lakrica gali stipriai padidėti kraujospūdis, sutrikti širdies veikla, pradėti skaudėti raumenis, atsirasti pabrinkimų. Lakrica mažina vyrų erektilinę funkciją ir gali sukelti persileidimą. Deja, net tie, kas žino apie lakricos šalutinį poveikį, ne visada supranta, kad jos valgo ar geria pernelyg daug.

Aštrieji pipirai

Nedidelės pipirų dozės yra naudingos - jie stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, kovoja su grybeliais virškinamajame trakte ir tiesiog džiugina aštrių pojūčių mėgėjus. Bet nesaikingas aštrių pipirų pomėgis kai kam sukelia širdies prieuolius. Visa esmė, kad pipirus, nors jie ir nėra kenksmingi (tik dirgina neuronus), organizmas priima kaip realų pavojų, kažką deginančio, panašaus į rūgštį ar per karštą maistą, ir pradeda kovoti, mobilizuodamas tiek savo resursų, kiek jam atrodo būtina, orientuodamasis grynai į pojūčius.

Jei žmogus miršta persivalgęs aštrių pipirų, iš esmės jį nužudo ne patys pipirai, o organizmo reakcija. Galimas ir nemirtinas šalutinis poveikis - galūnių tirpimas, patinimai ir tiesiog stiprūs skrandžio skausmai. Dar vienas nemalonus nesaikingo aštriųjų pipirų vartojimo poveikis - jis skatina senatvinės silpnaprotystės vystymąsi. Kiekvienas tiesiog turi išsiaiškinti, koks pipirų kiekis konkrečiai jam yra per didelis.

Aštuonkojis

Nebus nieko baisaus, jei užsisakysite aštuonkojo salotų. Bet Korėjoje yra populiarus patiekalas iš gyvo jūros gyvūno. Jis yra apipilamas sezamų aliejumi, apibarstomas sezamo sėklomis ir valgomas, atsipjaunant po didelį čiuptuvo gabalą arba net visas. Dėl scenos populiariame filme „Senis" ryti gyvą aštuonkojį pasiryžta ir ne vienas europietis. Reikia suprasti, kad net sausumoje apkvaitęs ir aliejumi apipiltas aštuonkojis nėra kvailas ir pasyvus padaras. Jis kaunasi dėl savo gyvybės: gali priešintis ryjamas arba bandyti šliaužti aukštyn virškinamuoju traktu. Net nupjauti čiuptuvai dar ilgai konvulsyviai trūkčioja. Susitraukinėjant jo raumenims gali būti užblokuoti žmogaus kvėpavimo takai. Taigi tokios egzotikos mėgėjai rizikuoja žūti drauge su savo auka, o tai, kas rodoma kine, - ne visada yra sektinas pavyzdys.

Kopalchen

Pikantiškų sūrių skonis patinka ne tik europiečiams. Bet panašaus skonio Šiaurės tautelių produktas su sūriu neturi nieko bendra. Juk joms yra prieinama tik įvairių laukinių gyvūnų mėsa, iš kurios ir gaminamas tradicinis gaminys kopalchen, daugiausia iš elnių ir jūros vėplių. Visas negyvas elnias užkasamas pelkėje ir uždengiamas durpėmis. Po kelių mėnesių ši mėsa fermentuojasi užtektinai, kad ją būtų galima išsikasti ir valgyti. Sumedžiotas jūrų vėplys yra atšaldomas vandenyje, nulupama oda su taukais ir storu mėsos sluoksniu, susukamas į ritinį, kad mėsa ir riebalai iš visų pusių būtų uždengti oda, ir žvyro sluoksniu paslegiamas pakrantėje.

Kopalchen valgomas žiemą, sušaldytas ir supjaustytas plonomis riekelėmis, po nedaug, dažnai su raugintais kai kurių tundros augalų lapais. Vieno kopalchen gabaliuko užtenka gauti kalorijų visai dienai. Be to, jo valgyti per daug yra pavojinga: pūdytoje mėsoje yra daug stiprių nuodų ir kitokių pavojingų „prieskonių". Šiaurės gyventojai prie tokio delikateso yra pratinami nuo vaikystės, o europiečiui ir vienintelė riekelė gali būti mirtina. Ir esmė - ne pats priklausymo Šiaurės tautai faktas: jeigu nencas ar evenkas augtų nepratinamas prie kopalchen, patiekalas būtų mirtinas ir jam. Toks valgis buvo išrastas kaip būdas ilgai laikyti mėsą, bet jis valgomas ir maisto turint užtektinai - lygiai taip pat, kaip europiečiai sūrį su pelėsiu valgo visai ne iš bado. Be elnių ir vėplių įvairiose vietovėse kopalchen gaminamas iš ančių, banginių ir ruonių mėsos.

Baklažanai

Klasikinių rūšių sunokusiuose baklažanuose yra daug nuodingos medžiagos solanino. Yra žinomi atvejai, kai žmonės, iš bado ir neturėdami galimybės susikurti laužą, suvalgę visą žalią baklažaną, mirtinai apsinuodydavo. Bet apsinuodijus solaninu dažniausiai yra nesunku spėti suteikti pagalbą - dar prieš atvykstant greitajai pagalbai žmogui reikia duoti išgerti daug pieno. Daugelio dabartinių rūšių baklažanus galima troškinti ir kepti, nesukant galvos dėl išankstinio paruošimo. Bet paprastai sunokę baklažanai yra nulupami ir pusvalandį pamerkiami į sūrų vandenį, kad juose sumažėtų solanino kiekis. O su solaninu dingsta ir būdingas kartumas. Nežinančios šios gudrybės jaunos šeimininkės, atsitiktinai susiruošusios gaminti tradicinės rūšies baklažanus (pavyzdžiui, iš močiutės daržo), gali netyčia apnuodyti silpniausius namiškius.

Mėšlagrybiai

Nemažai grybų mėgėjų jaunus mėšlagrybius vertina kaip delikatesą. Nesunku suprasti, kur galima rasti tokių grybų ir kodėl mieste jų sunku gauti. Vis dėlto jauniems grybautojams, nusprendusiems paragauti delikateso, žinomo iš senelių pasakojimų, sumanymas gali baigtis liūdnai. Mat mėšlagrybis, reaguodamas su alkoholiu, tampa nuodingas. O dar patyrę grybautojai tvirtina, kad apsinuodyti užtenka net alkoholio garų, t.y. jeigu geria valgytojo kaimynas, o ne pats valgytojas.

Šeivamedis

Ši uoga naudojama gaminant įvairias alkoholines užpiltines. Sunokusias šeivamedžio uogas taip pat galima valgyti šviežias ir virti iš jų uogienę. Tik reikėtų atidžiai patikrinti, ar uogos tikrai sunokusios. Neprinokusiose uogose yra gausu cianidų. Lepūs miestiečiai, matantys šeivamedžio uogas tik ant turgaus prekystalių (ir tai ne visur), kartais labai nesėkmingai pasivaišina jomis keliaudami po kaimo vietoves.