1 nuotr.Įprastos monogaminės santuokos institutas atsirado prieš daugybę amžių ir mums atrodo nepajudinamas. Bet kokius nukrypimus nuo šios formos vertiname kaip nesusipratimą ar egzotiką. Tačiau per tūkstantmetę istoriją žmonija išbandė ir kitokias bendro gyvenimo formas. Kai kurios iš jų išliko iki mūsų dienų, prie kai kurių visuomenė dabar grįžta, o skaitmeninė epocha padovanojo žmonėms šį tą naujo, ko mūsų protėviai nė įsivaizduoti negalėjo.
Poliginija (daugpatystė)
Senovėje šios rūšies grupinė santuoka buvo daug labiau paplitusi negu dabar, dažnai sororato forma, kai vyras vesdavo seseris. Daugpatystė buvo praktikuojama senovės šumerų valstybėje, Kinijoje, Korėjoje, tarp senųjų Amerikos, Afrikos ir Polinezijos gyventojų. Vienokia ar kitokia forma poliginija buvo leidžiama daugumoje senovės visuomenių.
Daug vieno vyro žmonų - visada garantuotas didelis vaikų skaičius. Todėl kai kada visuomenė leisdavo tokias santuokas - iškilus reikalui papildyti žmonių praradimus. Taip buvo elgiamasi Senovės Graikijoje ir net, kad ir kaip būtų keista, viduramžių Europoje. 1650 m., kai po 30-ies metų karo Vokietijos gyventojų sumažėjo faktiškai keturis kartus (liko 4 milijonai iš 16), kai kuriuose miestuose buvo oficialiai įteisinta dvipatystė.
Šiandien tokios formos santuoka oficialia laikoma islamo šalyse, iš dalies ji yra paplitusi Azijoje ir Afrikoje. Nors, kaip visi žino, tokiu atveju „uošvės irgi trys"...
Poliandrija (daugvyrystė)
Šios formos santuoka, priešingai, visada atsirasdavo visuomenėje kaip bandymas apriboti gimstamumą. Be to, jeigu moters vyrais tampa broliai, galima išvengti giminės žemių padalijimo. Tokių santuokų tradicija egzistavo Tibete, tarp eskimų, Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų, Nepale, Kinijoje, Šri Lankoje, Šiaurės Indijoje. Iš dalies ji išliko iki mūsų dienų.
Laikina santuoka (muta)
Ši vedybinių santykių forma yra oficialiai įteisinta tarp musulmonų šiitų. Santuoka sudaroma sutartam laikui. Moteris šioje santuokoje yra laikoma visiškai teisėta žmona. Terminui pasibaigus, laikiną santuoką galima pratęsti arba sudaryti nuolatinę. Intymūs santykiai reglamentuojami sutartimi: kai kada mergina ir jos būsimasis vyras sudaro laikiną santuoką atsisakydami sekso, tiesiog tam, kad geriau pažintų vienas kitą. Tačiau faktiškai muta dažnai būna įteisinta seksualinės vergijos forma, nors oficialiai islamas tai smerkia.
Santuoka po mirties
Kai kada tuokiamasi su jau mirusiu žmogumi. Tokios vedybos - ne praeities palikimas. Pirmoji moteris, ištekėjusi už neseniai mirusio vyro, buvo prancūzė Iren Žodar (Irene Jodard). Tai įvyko XX a. 6 deš. pradžioje, kai Frežiuso mieste, pralaužus užtvanką, žuvo per 400 žmonių, ir tarp jų - jos jaunikis. Mergina kreipėsi į prezidentą Š.de Golį (Ch. de Gaulle) ir, karštai palaikoma spaudos, gavo leidimą tuoktis. Netrukus Prancūzijos parlamentas tokią santuokos formą įteisino, tiesa, kiekvieną kartą leidimo tuoktis reikia prašyti Respublikos prezidento. Per ceremoniją gyvasis jaunavedys paprastai stovi šalia velionio nuotraukos.
„Svečių" santuoka
Manoma, kad tai yra viena seniausių santuokos formų. Tai yra oficialūs santuokos ryšiai, nesusiję su bendro ūkio vedimu. Pirmykštėje bendruomenėje moteris, priimanti vieną ar kelis nuolatinius vyrus, tapdavo ypatingos formos šeimos centru. Vaikus tokioje šeimoje paprastai auklėdavo dėdės, o ne biologiniai tėvai. Panaši santykių forma (cumadoji) buvo praktikuojama ir senovės Japonijoje. Atlikus tuoktuvių ceremoniją, vyras lankydavosi pas žmoną kada panorėjęs, galėjo tai daryti dažnai arba retai, taip pat sudaryti keletą tokių sąjungų.
„Svečių" santuokos šiandien yra populiarios Europoje ir Amerikoje. Santykių be bendros buities koncepcija tampa vis patrauklesnė. Juk mūsų laikais vyro fizinė jėga ir moters gebėjimas gaminti valgį tampa vis mažiau svarbūs.
Virtuali santuoka
Tokios santuokos egzistuoja tik pasauliniame kompiuteriniame tinkle ir, aišku, nėra pripažįstamos oficialiai (bent jau kol kas). Jas būtų galima laikyti tiesiog jaunimo kvailiojimu, jeigu ne vienas BET: vien Kinijoje tokių vestuvių įvyko jau per 50 tūkstančių. Po ceremonijos specialiame tinklalapyje, kurioje dalyvauja liudininkai, jaunieji gauna „Santuokos liudijimą" ir save laiko susisaisčiusiais tiek, kiek patys to nori. Įsimylėjėliai gali būti skirtinguose žemynuose ir niekada asmeniškai nesusitikti.
Tibetas: viena žmona visiems broliams
Šiuolaikiniam žmogui daugpatystės praktika, nors ir neįprasta, yra suprantama, nes ji yra priimta kai kuriose musulmonų šalyse. O štai šeimos sankloda, kai moteriai leidžiama turėti iškart keletą sutuoktinių, vis dar yra egzotika. Daugvyrystė ir šiandien yra paplitusi Tibete, tiesa, daugiau kaimuose. Statistikos duomenimis per 15 proc. ištekėjusių moterų turi 2 ir daugiau sutuoktinių.
Ekonominės priežastys
Iš tiesų daugvyrystės (poliandrijos) priežastys yra ekonominės, o ne gražiosios lyties atstovių nesaikingas meilės poreikis. Mat už nuotaką yra priimta mokėti labai solidžią išpirką, o jeigu šeimoje yra keletas sūnų, tai reiškia finansinį krachą. Todėl ir atsirado paprotys „pirkti" vieną žmoną iškart visiems sūnums. Nuotaka yra parenkama tokio amžiaus, kad tiktų ir vyresniesiems, ir jaunesniems. Jeigu jaunesnieji sūnūs pernelyg maži vesti, jie tampa sutuoktiniais tik sulaukę lytinės brandos. Santuoką paprastai sudaro vyriausiasis sūnus, likusieji prie jo prisijungia. Jis, o ne moteris, kaip būtų galima įsivaizduoti, tampa ir šeimos galva.
Konkurencija
Tarp Tibeto merginų tvyro rimta konkurencija, kurios priežastis kaip tik ir yra daugvyrystė ir dar vienuolių celibatas. Tiesa, nesantuokiniai ryšiai nuodėme nelaikomi, priešingai, jie skatinami. Merginos renka mylimųjų dovanotas monetas ir iš jų veria vėrinį. Jeigu monetų vėrinyje yra daug, merginos šansai ištekėti gerokai išauga, o jeigu pinigėlių mažai, jos gali niekas taip ir neimti į žmonas. Ypač vertingi yra meilės ryšiai su užsieniečiais. Jeigu mergina sulaukė tokios „garbės", jos vėrinyje atsiranda koralų rutuliukas, o jos kaip būsimosios žmonos vertė daug kartų padidėja. Į jos ranką ir širdį gali pretenduoti iškart kelios šeimos, ir nuotaka pati gali rinktis. Gimus nesantuokiniam kūdikiui jo tėvas turi dvi savaites atidirbti nuotakos tėvų namuose, o po to tampa visiškai laisvas, o senelis ir močiutė vaikutį laiko savu. Viena mama ir daug tėvų
Visai natūralu, kad šeimoje gimsta vaikų, o štai tėvystės klausimas net nekeliamas. Mama augina vaikus, o visi jos sutuoktiniai juos laiko bendrais. Tokio požiūrio praktiškumas yra akivaizdus: jeigu žūtų vienas iš brolių, likusieji toliau darbuosis dėl šeimos gerovės ir vaikai tikrai bus aprūpinti. Šalyje, kurioje gyvenimo sąlygos yra labai sudėtingos - aukštikalnės, nederlinga žemė, skurdas- keletas stiprių darbininkų ūkyje yra garantija, kad visi galės prasimaitinti. Kuo daugiau vyrų turi moteris, tuo geriau, nes šeima, kurioje yra daug maitintojų, tampa turtingesnė. „Geros" nuotakos į šeimą, kurioje yra vos du sūnūs, niekas net neatiduos, jiems teks tenkintis našlaitėmis arba tomis, kurių vėrinyje buvo mažai monetų.
Eilė prie meilės
Intymių santykių problemos tokiose šeimose nekyla: viską lemia moters noras. Į jos miegamąjį eina tas, kurį ji pasikviečia. Jeigu vienas iš vyrų ilgai nesulaukia žmonos dėmesio, jam tenka jį užsitarnauti - uoliau dirbti, parnešti namo daugiau pinigų.
Paveldėjimas
Puoselėjant tokius šeimyninius santykius, kiekviena nauja karta iš esmės turėtų gyventi geriau už ankstesnę, nes turtas yra kaupiamas ir atitenka vaikams. Iš esmės tai ir yra daugvyrystės išlikimo priežastis, nes reiškia galimybę išsaugoti šeimos turtą, jo nedalinant visiems įpėdiniams, nes dauguma Tibeto šeimų dėl to žlugtų finansiškai. Sūnus motina auklėja pagal egzistuojančias tradicijas, tai yra, jie nuo vaikystės žino, kad visi turės vieną žmoną ir kad jiems teks užkariauti jos simpatiją, kad netaptų atstumtaisiais ir nebūtų išvaryti iš šeimos.
