Tekančios saulės nušviestas čiuožėjos ledas

Dalyvavimas varžybose 20-metei čiuožėjai yra tarsi didžiausia šventė. Taigi, pasipuošti, išsiskirti - būtina. Nors ypač ryškios varžybų aprangos jau liko paauglystėje, tačiau ir šiandien ryškumo jos suknelėms netrūksta.

„Suknelė turi blizgėti, juk kitaip net neįdomu dalyvauti varžybose", - juokaudama sako dailiojo čiuožimo atstovė.

Meilė (iš pirmo žvilgsnio) Lietuvai

Čiuožėjos istorija buvo pradėta rašyti Japonijoje. Lietuvės ir japono šeimoje Tokijuje gimusi S.Kaneda pirmą kartą į Lietuvą atskrido būdama septynerių. Tai turėjo būti tik trumpas senelių aplankymas, tačiau mamos gimtinė taip sužavėjo, jog planai netikėtai buvo pakeisti.

„Esu labai dėkinga mamai, kuri, dar gyvenant Japonijoje, pradėjo mane pamažu mokyti lietuvių kalbos. Tiesa, atskridus į Lietuvą, mano pagrindiniai žodžiai buvo „močiutė", „myliu" ir „ačiū", - pasakoja S.Kaneda. - Atvykome 2012 m. gruodžio mėnesį ir 2013 m. rugsėjį pradėjau lankyti lietuvišką mokyklą. Buvau tarsi užsienietė. Nors labai greitai išmokau kalbą, nes turėjau puikią bei supratingą auklėtoją. Taip pat padėjo ir klasės draugai."

Sportininkės tėtis liko gyventi Japonijoje, į Lietuvą ji grįžo tik su mama. Aišku, į Tekančios Saulės šalį čiuožėja vis nuvyksta aplankyti tėčio, nors tai ir nebūna labai dažnos kelionės: „Seniau vykdavome dažniau. Dabar Vilniuje gyvenu su mama ir močiute."

Su dailiuoju čiuožimu mergina susipažino dar Japonijoje, būdama 6,5 metų. Tačiau persikėlusi į Lietuvą, ji nenorėjo atsisveikinti su šia sporto šaka, tad pradėjo ieškoti būrelio. S.Kaneda pripažįsta, jog tada net neįsivaizdavo, ar mūsų šalyje išvis kas nors čiuožia.

„Žinojau, kad Lietuvoje labai mylimas krepšinis. O Japonijoje daug dėmesio, finansų, meilės skiriama dailiajam čiuožimui. Taigi pirmiausia Lietuvoje pabandžiau padirbėti su vienu treneriu, paskui - su kitu, pamačiau, jog rezultatai gerėja. Galima sakyti, jog rimtesnis mano darbas čiuožime prasidėjo, kai buvau 13 metų", - teigia S.Kaneda.

Apdovanojimų sportininkės karjeroje netrūksta. Tačiau kol kas, kaip širdžiai brangiausią, ji įvardija 2019 m. tarptautinėse vaikų žiemos žaidynių dailiojo čiuožimo varžybose JAV iškovotą bronzos medalį. Taip pat sportininkei įsiminė ir dalyvavimas trijuose Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) jaunimo „Grand Prix" kategorijos dailiojo čiuožimo varžybų etapuose.

Žvelgdama į ateitį, čiuožėja tikisi, jog ten jos laukia olimpinės svajonės įgyvendinimas: „Žiemos olimpinės žaidynės yra mano tikslas. Manau, apie tai svajoja visi sportininkai. Žinau, jog viskas yra įmanoma, tiesiog reikia daug ir sunkiai dirbti. Tiesa, per karjerą jau turėjau nemažai traumų ir tai vis stabdo. Tačiau rankų tikrai nenuleidžiu."

Nors čiuožėja gyvena sostinėje, jau dešimtmetį kasdien treniruotis vyksta į Kauną. „Vilniuje tikrai nėra sąlygų čiuožėjams. Kaunas turi dvi arenas, tad situacija ten geresnė. Žinoma, kalbant apie Japoniją, tai jie turi viską, ko sportininkui reikia.

Ten ir arenos, ir net kavinės, kur tėvai gali laukti besitreniruojančių vaikų, ir sporto salės, ir bendrabučiai sportininkams. Viskas vienoje vietoje. Taip pat yra ir fizinio pasirengimo treneriai, ir čiuožimo treneriai. Jei būčiau likusi treniruotis Japonijoje, čiuožimo lygis būtų aukštesnis, bet tikrai nesigailiu, jog sportuoju čia. Ten ir konkurencija daug didesnė, nes čiuožėjų daugiau, visi yra stiprūs", - pasakoja S.Kaneda.

Aukštakulnių dar neprisijaukino

Domėtis mada čiuožėja pradėjo visai neseniai. Pasak S.Kanedos, anksčiau ji tik mokėsi ir sportavo, tam buvo skiriamas visas dėmesys ir laikas: „Laisvalaikiu, eidama į miestą, dabar visada stengiuosi pasipuošti. Taip pat pasižiūriu ir į kitų žmonių gatvės stilių. Nors įprastai mados naujienas ir tendencijas sužinau iš socialinių tinklų. Galbūt ateityje pradėsiu pirkti ir mados žurnalus."

Paauglystėje S.Kaneda dažniausiai rinkdavosi sportinio stiliaus rūbus, o dabar dalį garderobo užima ir klasika. Savo vietą atrado ir švarkai, ir suknelės, ir sijonai, ir marškiniai.

„Kai buvau maža ir čiuoždavau, mano apranga būtinai turėjo būti išsiskirianti. Visada čiuoždavau vilkėdama sijonėlius ar šortukus, o ne kelnes. Tačiau svarbiausia, kad viskas būtų labai ryšku, blizgėtų. Bėgant metams požiūris šiek tiek keitėsi. Atsirado daugiau juodos spalvos, pradėjau vilkėti tampres, kelnes, ėmiau vertinti patogumą. Kalbant apie laisvalaikio aprangą, stengiuosi paįvairinti stilių, tad vilkiu ir sukneles. Bandau išnaudoti visą spintos turinį, nes buvo laikas, kai dalis rūbų ten tiesiog kabėjo. Ko niekada nevilkėčiau? Tikriausiai tikrų kailinių. Tai ne mano rūbas. Nepatinka ir bridžiai, ir labai plačios kelnės. O ypač mėgstu aksesuarus, galbūt tik apyrankes rečiau renkuosi, nes nelabai patogu ant ledo", - paaiškina čiuožėja.

Beje, S.Kaneda praėjusią vasarą pirmą kartą gyvenime viešumoje avėjo aukštakulnius. Anksčiau tik namuose pavaikščiodavo, pasibandydavo: „Ar dar juos avėsiu? Nežinau. Pėdos pavargo, tad ar tikrai verta (juokiasi)? Žinoma, jausmas visiškai kitoks, nei, pavyzdžiui, avint sportbačius, tarsi kitas žmogus, priešingybė man. O aš pirmenybę teikiau ir tikriausiai toliau teiksiu sportiniams bateliams, juk labai patogu."

Paklausta, kuri sportininkė jai atrodo stilingiausia, S.Kaneda paminėjo 33-ejų amerikietę čiuožėją Medison Čok (Madison Chock). Taip pat ji išskyrė ir 28 metų Lietuvos trišuolininkę Dianą Zagainovą.

Japoniškas meilumas

Japonijos ir Lietuvos mados labai skiriasi. Pasak S.Kanedos, išėjus į gatvę Tekančios Saulės šalyje, gali pamatyti tikrai netikėtų ir įdomių dalykų: „Japonams labai svarbus yra meilumas. Jie nori atrodyti meiliai. Jei japonas atvažiuotų į Lietuvą, jo nenustebintų žmonių įvaizdžiai. Tačiau, jei lietuvis nuvyktų į Japoniją, ne vienas aprangos pasirinkimas jam gali pasirodyti keistas. Pavyzdžiui, ten visiškai normalus dalykas išeiti į gatvę apsirengus animacinio filmuko personažu. Žinoma, tai daro ir suaugusieji, sakyčiau, net dažniau nei vaikai. Taip pat galima sutikti žmonių, vilkinčių ir tradicinius kimono."

S.Kaneda įsitikinusi, jog, grįžus į Japoniją, vietiniai pamatę jos aprangą iškart pasakytų, jog mergina čia negyvena: „Lietuvą vadinu savo gimtine. Tačiau, jei į Japoniją nuvažiuoju ilgesniam laikui, pavyzdžiui, mėnesiui, tuomet tas europietiškas mano stilius tarsi pamažu dingsta ir pereina į japonišką. Norisi pritapti. Nors, aišku, tai tarsi įvyksta natūraliai. Tiesa, čia kalbu ne apie visokius „Hello Kitty" kostiumus."

Atsigręžusi į ledą, sportininkė išskyrė Japonijos ir Pietų Korėjos čiuožėjų aprangas.

Pasak S.Kanedos, jų suknelės visada bus elegantiškos, meilios ir su ypač gražiai išdėstytomis detalėmis. Pastarosioms ten skiriamas didelis dėmesys. To Europoje nepamatysi, įsitikinusi čiuožėja.

„Taip pat skiriasi ir japonių čiuožimo stilius. Tai labai akivaizdu. Slydimas, programų kūrimas yra visiškai kitoks nei europiečių. Nors dabartinė Japonijos čiuožėjų jaunimo karta stengiasi, pavyzdžiui, muziką rinktis europietiškesnę. Įprastai tai būtų kažkoks klasikos kūrinys arba japoniška muzika, - paaiškina sportininkė. - Kurios šalies čiuožėjos mėgsta rengtis ryškiausiai? Keistai ir juokingai nuskambės, bet ilgą laiką karjeroje mano suknelės tokios buvo. Tikriausiai turėjau visų spalvų suknelių. Svarbiausia buvo, kad suknelė blizgėtų, juk kitaip net neįdomu dalyvauti varžybose. Jei rimtai, tai išskirčiau belges ir suomes."

Pasirenkama muzika, pastatoma programa, o tuomet jau pagal tą istoriją siuvama varžybų apranga. Taip teoriškai turėtų būti viskas sudėliota. Tačiau, S.Kanedos teigimu, jos gyvenime dažniausiai visas šis procesas vyksta atvirkščiai.

„Mama visada man siuva pasirodymų sukneles. Žinoma, taip lengviau, nes ji geriausiai gali įgyvendinti visas mano idėjas ir užgaidas. Paskui pagal suknelės spalvą ieškome muzikos. Dabar dar irgi mėgstu gana ryškias, daug detalių turinčias, sukneles. Mėgstu išsiskirti per varžybas ir ryškiu makiažu. Tik jau šukuosenos neberyškinu, seniau purkšdavau plaukus blizgiu laku, puošdavau segtukais. Trumposios programos suknelė šiuo metu yra juoda. Tačiau ji „išmarginta" daugybe blizgučių. Laisvosios programos suknelė - vyšninė. Kažkada esu vilkėjusi ir tokį tarsi kombinezoną. Jis buvo ryškiai mėlynas su aukso spalvos detalėmis. Mėgstu vis kažką naujo išbandyti", - sako čiuožėja.

Kadangi S.Kaneda ir pati prisideda prie suknelės kūrybos proceso, tad nieko neturėtų stebinti, jog ją kažkiek domina ir dizainerės darbas.

„Norėtųsi kurti ne tik rūbus varžyboms. Tai galėtų būti laisvalaikio apranga, kažkas artimo latviškam prekės ženklui „Markus Reinsalu". Jis man tikrai labai patinka ir įkvepia. Kažkada net bandžiau piešti eskizus. Tiesa, nuo mažens buvo ir noras dirbti trenere, tuo šiuo metu ir užsiimu. Tad viena svajonė jau įgyvendinta", - neslepia S.Kaneda.