Vokietija metė iššūkį Briuseliui ir... atsitraukė

ES Aukščiausiojo Teismo sprendimas buvo priimtas dėl to, kai Vokietijos KT paskelbė rimtas abejones dėl naujosios krizės švelninimo schemos. Maža to, vokiečių KT pareiškė, jog ankstesnis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimas šiuo klausimu yra „nesuprantamas“ ir nėra teisiškai įpareigojantis.

Briuselio komisarai buvo išsigandę, kad Vokietijos KT sprendimas gali būti postūmiu tokioms valstybėms kaip Vengrija bei Lenkija ir toliau nepaistyti ES valdžios sprendimų. Vokietijos teisėjai, atsiriboję nuo ES teismo, skyrė tris mėnesius ECB pagrįsti savo politiką, o bankas teigė bandysiantis rasti diplomatinį sprendimą. Nepateikdami išsamesnio paaiškinimo, Karlsrūhėje įsikūrusio Vokietijos teismo teisėjai pareiškė uždrausiantys šalies centriniam bankui „Bundesbank“ dalyvauti paskatų programoje.

Be to, Vokietijos teisėjai pareikalavo išsamesnės informacijos apie 2,2 trln. eurų vertės vyriausybių obligacijų pirkimo programos, įgyvendinamos nuo 2015 metų, privalumus ir trūkumus. Oficialiai ECB obligacijų pirkimo programa esą yra skirta apsaugoti labiausiai prasiskolinusias valstybes (Italiją, Ispaniją, Prancūziją ir kitas šalis) nuo ekonominių koronaviruso krizės padarinių.

Europos Centrinio banko vadovė Kristina Lagard (Christine Lagarde) neseniai pareiškė, jog neketina sustabdyti obligacijų pirkimo, dar labiau paaštrindama prieštaravimus tarp nacionalinės ir europinės teisės.

„Aš visiškai nesijaudinu nei dėl pandemijos programos, nei dėl ankstesnės programos, pagal kurią Eurosistema perka obligacijas nuo 2015 metų. Mes nepajudinami, kai reikia pasiekti savo tikslą - kainų stabilumą“, - aiškino ji. K.Lagard leido suprasti, kad neįmanoma priversti „Bundesbanko“ pasitraukti iš dalyvavimo kiekybinio pinigų švelninimo (QE) programoje. „Kiekvienas euro zonos nacionalinis centrinis bankas yra nepriklausomas ir negali gauti nurodymų iš vyriausybių. Tai parašyta sutartyje“, - aiškino ji.

Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas PAULAUSKAS:

Kad būtų galima suprasti konflikto esmę, kodėl Vokietijos KT priima Briuselio hierarchijai prieštaraujantį sprendimą, reikia žinoti, jog visos ES valstybės jau daugelį metų gyvena ne pagal savo galimybes. Taip pat, kaip ir Jungtinės Valstijos, Kanada ar Japonija, kitaip sakant, visas „auksinis milijardas“, dešimtmečiais gyvena būsimų kartų sąskaita. Visos šios šalys lenda į milžiniškas skolas ir taip palaiko savo, atrodytų, gerokai geresnį gyvenimą negu kitur pasaulyje.

Čia taip pat reikia suprasti, kad tas gyvenimas skolon yra labai netolygiai pasiskirstęs paties „auksinio milijardo“ viduje. Pavyzdžiui, Lietuva, Latvija, Bulgarija, Rumunija ar Lenkija prasiskolinę vidutiniškai 10 kartų mažiau, negu italai, prancūzai, amerikiečiai, ispanai ar anglai.

Prisiminkime ir tai, jog yra tokie ES reikalavimai - kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc., kad valstybės skola neviršytų 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir t.t. Taip valstybės buvo susitarusios, kai kūrėsi ši sąjunga. Bet praktiškai šitų dalykų beveik niekas nesilaiko. Metai iš metų ES valstybės turi deficitinius biudžetus, nuolat augina skolas, o jų užsienio prekybos balansas yra neigiamas, t.y. visi mes daugiau perkame, negu parduodame. O visos šitos biudžeto skylės dengiamos skolintais pinigais.

Galima paklausti: o kodėl tuomet nėra infliacijos? Pirmiausia, ji yra - tiek buitinėje rinkoje, tiek ir akcijų biržose. Reikia suprasti, kad pasaulio sistemoje šiuo metu egzistuoja du finansiniai kontūrai. Vienas kontūras, kuriame „sukasi“ vertybiniai popieriai bei įmonių akcijos, kuriomis prekiaujama fondų biržose, o kitas kontūras - buitinė rinka, kur mes gauname algas perkame valgyti. Didžioji dalis emituojamų pinigų patenka, pirmiausia, į finansų rinkas, kur infliacija yra milžiniška. Vien pastarosiomis savaitėmis, kada pasaulio pramonė sustojo, iš pradžių akcijos kiek nukrito, o dabar vėl šoko į viršų, nors gamyba yra minimaliame lygyje. Visi laukia griūties, o akcijos brangsta. Taip yra dėl to, kad į rinką metami trilijonai nueina į tą akcijų rinką didžiąja dalimi. Kažkiek patenka ir į buitinę rinką, o tai matome iš paprastų prekių kainų augimo. Taigi, vienoje pusėje yra paslaugos ir prekės, kitoje - pinigai. Jeigu prekių ir paslaugų kiekis išlieka tas pats, o pinigų staiga padaugėja, tuomet nuvertėja mūsų kruvinai uždirbtos santaupos.

Ir štai, kai visa tai išdėstėme, grįžkime prie minėto vokiečių ir ES konflikto. Paaiškėjo, jog yra žmonės, kurie supranta šių procesų riziką, kad negali būti toks gyvenimas be pabaigos - pabaiga yra neišvengiama. Dėl to, pirmiausia Vokietija ir Olandija keletą metų stengiasi mažinti savo valstybinės skolos naštą, biudžeto deficitą. Tačiau tokios šalys kaip Italija, Ispanija, Graikija, kurią visi mes neseniai „gelbėjome“, elgiasi visiškai priešingai. Anksčiau Bendrijoje šiuos skirtingus požiūrius į ekonomiką sprendė savų valiutų turėjimas - pavyzdžiui, italai turėjo savo lirą ir gaudavo atlyginimus milijonais lirų... Bet kai atsirado bendra valiuta, visi tie, kurie gyvena ne pagal galimybes, užkrauna naštą visai euro zonai. O kadangi Vokietija yra euro zonos stuburas, tai ji ir gelbėja prasiskolinusias šalis. Niekas nenori mokėti svetimų skolų. Tad dabar ir kyla klausimas: kas padengs neracionalų vienų valstybių elgesį kitų valstybių atžvilgiu?

Dėl to Angela Merkel ilgą laiką priešinosi skolos prisiėmimui visos Europos mastu. Tos šalys kurios skolinosi be saiko, dabar norėtų, kad kreditą imtų visa Europa, nes taip galima pigiau jį gauti. O kiekviena valstybė, priklausomai nuo ekonomikos, turi savo skolinimosi reitingą. Suprantama, Vokietija ir Olandija sako: mes pastaruosius kelerius metus taupėme, o jūs to nedarėte, tai kodėl dabar mes turime padengti jūsų išlaidavimą?

Bet prieš keletą dienų A.Merkel vis dėlto sutiko prancūzų džiaugsmui visus gelbėti bendrai. Kodėl? Todėl, kad Vokietija atsidūrė sprendimų kryžkelėje. Būdama ES ašimi ji turi apsispręsti: arba vėl apmokėti kažkieno išlaidavimą, arba didinti riziką, kad ES subyrės. O pirmiausia byrėtų euro zona. Italai atvirai grasina, kad išeis iš euro zonos, jeigu jiems niekas nepadės. Matyt, vokiečiai paskaičiavo, kad ES subyrėjimo reikalas yra svarbesnis ir dar kartą sutiko prisiimti šiuos įsipareigojimus. Bet Olandija, Austrija, Švedija ir Danija su tuo ir toliau nesutinka. Nes visi supranta, kad be galo šitaip gyventi negalima. Nes jeigu būtų galima, tai pas mus seniai būtų rojus. Ir štai šioje vietoje „išlenda“ gana netikėtas Vokietijos KT sprendimas, kad ECB vykdomas ES valstybių skolų supirkinėjimas yra neteisėtas. Ir jie davė kelis mėnesius šiam reikalui išspręsti. Iškart iškilo ES įstatyminės hierarchijos klausimas - pagal ES sutartį, tas Vokietijos KT sprendimas nieko nereiškia. Ir dėl to EK pirmininkė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen), pati būdama vokiete, pagrasino Vokietijai sankcijomis.