Rusija nėra pajėgi kariauti dviem frontais

- Situacija regione išlieka sudėtinga, todėl JAV į Lietuvą ir Lenkiją siunčia tankus, tačiau slovakus palieka be „Patriot" sistemų. Ką tai reiškia?

- Šiandien pagrindinis akcentas yra Ukraina. Slovakai nėra puolami. Jeigu kris Ukraina, tuomet, galbūt, puls ir juos. Bet jei jau šiandien reiškiamas nepasitenkinimas dėl to, kad amerikiečiai pasiima savo priešlėktuvines gynybos sistemas ir galimai jas perduos Ukrainai, galima įtarti, jog šalyje veikia Rusijos įtakos agentai. Palyginimui, Lietuvai irgi dar reikia stiprinti savo oro erdvės gynybą, tačiau mes, suprasdami, kad Ukraina privalo atsilaikyti, atiduodame jai ką turime. Dabar sprendžiami globalūs klausimai, todėl negalima apsiriboti vienos valstybės ribomis ar jos interesais.

Tas pats pasakytina ir apie JAV tankų perkėlimą. Lietuvai išlaikyti visą su efektyviu tankų panaudojimu susijusį kompleksą būtų labai brangu, o vienas jo komponentas norimo rezultato neduotų. Amerikiečiai visa tai turi - esant reikalui, jų oro pajėgos Europoje užtikrintų efektyvų tankų panaudojimą, todėl mums, vertinant bendrą situaciją, naudinga, kad jie bus čia. Tai bus Amerikos galios demonstravimas kaip atgrasymo priemonė.

Vokietijos brigada Lietuvoje taip pat svarbus atgrasymo faktorius. Mūsų politikai mažiau dėl to triukšmautų, jeigu geriau suvoktų realią jos dislokavimo laike ir vietose situaciją. Jeigu, esant reikalui, pilnai sukomplektuota brigada atvyktų per laikotarpį, trumpesnį nei priešo smogiamosios grupės sukoncentravimas prie mūsų sienų, tai būtų puiku. Turime būti pasirengę juos priimti ir parengę būtiną infrastruktūrą. Gal pirmiausia tikslinga būtų įsitikinti, kad tikrai viskas paruošta jų priėmimui?

O kalbos dėl galimo Rusijos puolimo artimiausiu metu, manau, yra daugiau iš baimės dėl istorinės mūsų patirties. Mažos provokacijos galimos, tačiau ši šalis dabar nėra pajėgi kovoti tiesiogiai su NATO ir dar dviem frontais. Be to, rimto puolimo parengimui reikėtų daug laiko, tad procesą užfiksuotų žvalgyba ir tikrai spėtume pasiruošti jį atremti. Šiandien privalome prevenciškai ruoštis agresijos atrėmimui, tačiau nekelti dėl to isterijos, kaip tai kartais daro kai kurie politikai.

Mažiau priekaištauti vokiečiams galėtų ir ukrainiečiai. Vokiečiai remia Ukrainą kiek išgali, bet jų pačių sandėliai buvo gerokai ištuštinti. Galvodami, kad palaikydami gerus santykius su Rusija, jie bus saugūs, vokiečiai išpardavė turėtą ginkluotę, o jų karinė pramonė dirbo eksportui arba buvo uždaryta. Kadangi šiandieninė ginkluotė yra ypač „išmani", atgaivinti jos gamybą ar sukurti naujus pajėgumus reikia laiko.

- Rusijos ginkluotė ne tiek „išmani", todėl jų raketos ar nuolaužos krenta ir už Ukrainos ribų?

- Konfliktas vyksta Ukrainoje, o tai yra jo atgarsiai. Jeigu kaimyninės šalys galvoja, kad joms gresia rimtas pavojus, jos turėtų stiprinti savo oro gynybą. Tačiau nenutaikytas raketos ar jos nuolaužų kritimo incidentas laikytinas atsitiktinumu, o ne ataka. Nuolaužų kritimo nesureikšmino nei Lenkija, kurioje per tokį incidentą žuvo du žmonės, nei pagrindinis sąjungininkas JAV. Spekuliacijų buvo visokių, tačiau profesionalai kariškiai ir politikai burbulo iš to nepūtė, kadangi greičiausiai tai buvo atsitiktinumas.

- Padėtis nėra paprasta, o turkai priešinasi suomių ir švedų priėmimui į NATO. Ar tai nepakenks Aljansui?

- Turkai žaidžia savo žaidimą. Kadaise jie buvo perspėti to nedaryti, bet vis tiek įsigijo iš rusų priešlėktuvinės gynybos sistemas S 400. Vėliau pasigirdo gandų, kad kartu su sistemomis rusai jiems instaliavo ir šalies oro erdvės gynybą leidžiančias šnipinėti kenksmingas programas. Už tai Turkija buvo išmesta iš naujausių JAV naikintuvų „F 35" programos. Nuo tada, norėdami vėl būti programoje, jie kaišo pagalius į ratus kitoms šalims (savo laiku buvo užblokavę Lietuvos gynybos NATO planų patvirtinimą), taip siekdami išmainyti į ją savo kaip NATO narės pritarimą Aljanso kolektyviniams sprendimams.

Kita vertus, tai yra stipriausia karinė jėga regione, todėl NATO privalo su ja skaitytis. Be to, pastarojo meto įvykiai aiškiai rodo, kad Rusijos agresijos Ukrainoje fone NATO šalių susiklausymas tik didėja. Kartais nesuprantama, kad NATO karinė jėga susideda iš šalių narių karinių pajėgumų. NATO užtikrina kolektyvinį tų pajėgumų panaudojimą bendrai gynybai, bet išteklius turi ir juos valdo valstybės narės. Aljansas vadovauja pajėgoms, bet ir Aljanso karinė vadovybė susideda iš šalių narių karinio personalo. Suderinti visų pusių interesus nėra lengva, tačiau tai, kad NATO šalys nuo pat konflikto pradžios tiekia Ukrainai ginkluotę, rodo, jog susiklausymas Aljanse tik auga.

- O kaip tuomet dėl NATO narių - Turkijos ir Graikijos - nesutarimų?

- Kartais sakoma, kad demokratinės šalys tarpusavyje nekariauja. Tai lemia jų specifika - demokratija kaip valdymo sistema yra efektyvesnė, tačiau jai būtinas stabilumas, kurį karas gali sunaikinti. Primityvios valstybės valdymo sistemos, tarkim kad ir Rusijos, nėra tokios efektyvios, bet jos yra gyvybingesnės išorinių destruktyvių faktorių poveikyje.

Šiandienė Turkija yra laikoma sąlyginai demokratine sistema. Sėkmingam šalies vystymuisi reikalingas stabilumas. Demokratijos laipsnis gali būti atspindėtas tironijos - demokratijos ašyje. Juo daugiau sociumo narių sąmoningai dalyvauja kolektyviniuose sprendimuose, tuo daugiau demokratijos tokiame sociume. Absoliuti demokratija pasaulyje turbūt neegzistuoja. Jos nėra ir demokratinio pasaulio lyderiu save pozicionuojančioje JAV ar galbūt labiausiai demokratiškoje Šveicarijoje, kurios piliečiai turi išskirtines galimybes per labai plačią referendumų sistemą dalyvauti šalies valdyme.

Aišku, kai demokratinės valstybės pradeda nepasidalinti gamtos išteklių ar jų tarpusavio nesutarimai turi gilias istorines šaknis, hipotetiškai jos gali susipliekti. Visgi jų vadovai puikiai supranta, kad stabilumas yra jų gerovės garantas, todėl norisi tikėtis, kad, nepaisant aštrių frazių, graikai ir turkai nekeis jo į konfliktą.

- Nesutardami su graikais, turkai neslepia savo simpatijų rusams.

- Nereikėtų painioti simpatijų ir interesų. Turkija gali pasinaudoti rusais, norėdama padėti ne pačios geriausios būklės ekonomikai, kuriai paspirtimi tapo ukrainietiškų grūdų eksportas. Be to, turkai nori būti regiono dominantais, o save į kampą užspietusi Rusija suteikė jiems puikią progą.

Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) tuo naudojasi ir kviečia visas tiurkų kalbų grupei priklausančias tautas burtis po Turkijos vėliava. Pirmasis tai padarė Azerbaidžanas, dabar jo pėdomis gali pasekti Kazachstanas, nors pastarasis, kaip atsvarą Rusijai mato Kiniją, kadangi būtent ji gali padėti tikėtinos rusų agresijos atveju. Kazachams ši grėsmė yra reali, nes šalies šiaurėje gyvena didelė rusakalbių bendruomenė, kuri gali būti panaudota agresijos realizavimui pagal Valerijaus Gerasimovo doktriną.

Pastaroji skelbia, kad rusų kariuomenė niekada nepuola, bet visada ateina į pagalbą, kai yra prašoma. Tokio „prašymo" pateikimui, kaip kad nutiko Ukrainos atveju, ir gali būti panaudotas prorusiškas sluoksnis. Juk taip vadinamos Donecko ir Luhansko respublikos tam ir buvo sukurtos, kad būtų „pagalbos prašantis" subjektas ir atsirastų pretekstas puolimui. Bet čia rusai susimovė. Pagal minimą doktriną trys ketvirtadaliai pajėgumų turėjo būti skirti informaciniam karui ir tik vienas - karštajai fazei.

Aštuonerius metus tęstas informacinis karas rusų klaidingai buvo priimtas kaip sėkmingas, o realiai jis net nepriartėjo prie planuoto rezultato. Tai lėmė „blickrygo" žlugimą ir jie buvo priversti daugiau pajėgumų skirti karštajai fazei, tačiau civilių objektų bombardavimas paskatino ne tik ukrainiečių, bet ir daugelio šalių susitelkimą. Į Ukrainos pusę stojo net ir tie, kurie anksčiau abejojo.

Analogiškas klaidas savo laiku darė ir NATO politikai. Londone švenčiant Aljanso 50-metį susirinko šalių narių ministrai. Tuo pat metu, siekiant nuversti Jugoslavijos vadovą Slobodaną Miloševičių, buvo ruošiamasi panaudoti karinę jėgą. Į susirinkusiuosius Londone kreipėsi generolai Peteris Neumanas (Peter Neumann) ir Veslis Klarkas (Wesley Clark). Jie pabrėžė, kad politiniai klausimai tokiais būdais nesprendžiami, nes kad ir koks blogas būtų lyderis, užpuolus šalį žmonės bursis aplink jį. Tą įrodė ir Irako pavyzdys.

Dabar taip klysta rusai, kurie griaudami Ukrainą tik stiprina jos piliečių ukrainietiško identiteto raidą. Ir labai abejoju, kad dėl tokių jų veiksmų kažkas gali jausti rusams simpatijas. Gali apsimesti, gali bandyti pasinaudoti, bet ne daugiau.

- O kaip austrų URM vadovo Aleksandro Šalenbergo pareiškimas, kad Rusijai privalo atsirasti vieta Europos saugumo architektūroje?

- Agresijos šaltinis visada yra tarp įtaką saugumo sistemai darančių veiksnių. Rusijos negalima išmesti, nes kito agresoriaus Europoje šiuo metu nesimato.

Austrijos URM vadovo poziciją galima vertinti įvairiai. Manau, esminiai čia yra du aspektai - bendraukime, draugaukime ir susišnekėsime, arba - norint nugalėti priešišką ir branduolinį ginklą turinčią šalį, reikia išsaugoti kontaktą su jos vadovybe. Net vykstant kovos veiksmams visi kontaktai nėra nutraukiami, o vienas iš karo principų skelbia - nesunaikink priešo vadovybės, nes kitaip situacija taps nevaldoma. Reikės daug pastangų neutralizuoti atskirus darinius bei lauks ilgas, kruvinas karas.

Jeigu austrai nusprendė sekti vokiečių pėdomis - bendraukime, o ne kariaukime - jiems reikėtų prisiminti, kad Vokietijos atveju tai nepasitvirtino. Vokiečiai bandė su rusais draugauti, įtraukti juos į savo verslą, o faktiškai „pamovė" Europą ant rusiškų dujų adatos. Bendraudamas su vokiečiams, bandžiau atkreipti jų dėmesį, kad su tokiais „draugais" reikia atsargiau, bet jie norėjo iš Rusijos padaryti situacinį sąjungininką. Tai jiems nepavyko, todėl šiandien visi priversti stebėti, kaip Rusija „bręsta", o jos visuomenė pergyvena paauglišką fašizmo vystymosi fazę.

Gaila, kad nebeišeina Kremliaus/Vladimiro Putino traktuoti atskirai nuo likusios Rusijos. Jos visuomenė rodo, kad V.Putinas išreiškia daugumos rusų nuomonę. Jis turi palaikymą, prie kurio, tikėtina, prisidėjo lengvos pergalės Kryme ar Kaukaze. Visgi, jeigu pasipils pralaimėjimai, situacija gali pasikeisti. Tiek pačioje Rusijoje, tiek apie draugystes su ja vėl ar vis dar galvojančioje Europoje.