1 nuotr.Prancūzijos ministras pirmininkas Sebastienas Lecornu antradienį pritarė galimybei sustabdyti 2023 m. priimtą nepopuliarią pensijų reformą ir taip žengė svarbų žingsnį, kad padidintų savo ministrų kabineto išlikimo tikimybę ir išvestų šalį iš politinės krizės.
Prancūzija, kuri yra antra pagal dydį euro zonos ekonomika, grumiasi su didele politine krize, kuri šalį kamuoja nuo tada, kai prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusiais metais sušaukė pirmalaikius rinkimus, kad sustiprintų savo valdžią, tačiau vietoj to prarado daugumą.
Kadangi parlamentas dėl išlaidų mažinimo priemonių nuvertė du jo pirmtakus, S. Lecornu, kuris yra jau septintasis prezidento ministras pirmininkas nuo 2017-ųjų, dabar kovoja, kad jo ministrų kabinetas išsilaikytų tiek, jog iki metų pabaigos priimtų labai reikalingą taupymo biudžetą.
Socialistai – svyruojanti parlamento frakcija – grasino balsuoti už vyriausybės nuvertimą, jei jis nedelsiant nesustabdys pensijų reformos, pagal kurią pensinis amžius buvo padidintas nuo 62 iki 64 m.
„Šį rudenį parlamentui siūlysiu sustabdyti 2023 m. pensijų reformą iki prezidento rinkimų“, – pareiškė S. Lecornu ir kartu pažymėjo, kad „pensinis amžius nuo dabar iki 2028 m. sausio nebus didinamas“.
Pensijų įstatymo projektas, kurį ankstesnė vyriausybė, pasinaudodama konstitucinėmis galiomis, 2023 m. prastūmė parlamente be balsavimo, sukėlė daug mėnesių trukusius piktus protestus.
S. Lecornu taip pat pažadėjo parlamentui, kad jis nenaudos prieštaringai vertinamos priemonės, jog išvengtų balsavimo žemuosiuose rūmuose dėl bet kokių teisės aktų projektų, ir teiks visus siūlomus projektus svarstymui.
„Vyriausybė teiks siūlymus, mes svarstysime, o jūs balsuosite“, – savo kalboje kartojo 39-erių E. Macrono lojalistas, kuris anksčiau ėjo gynybos ministro pareigas. Tačiau S. Lecornu perspėjo, kad pensijų reformos stabdymas 2026 m. atsieitų apie 400 mln. eurų, dar kitais metais – 1,8 mlrd. eurų, o tai turėtų būti kompensuojama sutaupytomis lėšomis.
Spaudimas
Premjero kalba nuskambėjo po dramatiškų dviejų savaičių Prancūzijos politikos sferoje. S. Lecornu, kuris premjeru tapo praėjusį mėnesį, praėjusios savaitės pirmadienį atsistatydino, nes prieš tai buvo sukritikuota jo naujai paskirta vyriausybė.
Penktadienį jis buvo paskirtas dar kartą, o sekmadienį pristatė naują ministrų komandą – kaip tik laiku, kad vyriausybė spėtų patvirtinti ir parlamentui pateikti biudžeto projektą.
S. Lecornu patiria didelį oponentų spaudimą. Kraštutinių kairiųjų partija „Nenugalėtoji Prancūzija“ ir kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinis Sambūris“ jau pateikė siūlymus dėl naujojo S. Lecornu ministrų kabineto nuvertimo, tačiau mažai tikėtina, kad juos be socialistų paramos lydės sėkmė.
Kol kas neaišku, kaip socialistai reaguos į S. Lecornu pažadą dėl pensijų įstatymo projekto. Anksčiau antradienį E. Macronas įspėjo, kad bet koks balsavimas dėl S. Lecornu ministrų kabineto nuvertimo priverstų jį paleisti parlamentą ir šaukti naujus rinkimus.
Beprecedentės kritikos susilaukia ir E. Macronas. Kai kurie opozicijos lyderiai ragina jį šaukti pirmalaikius rinkimus arba atsistatydinti, o nuo 47-erių prezidento atsiribojo net ir pagrindiniai sąjungininkai, tokie kaip buvęs premjeras Edouardas Philippe‘as. Kraštutiniai dešinieji mano, kad per 2027 m. prezidento rinkimus jie turės iki šiol didžiausią galimybę perimti valdžią, – tada baigsis antroji ir paskutinė E. Macrono kadencija.
Prancūzijos skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis yra trečias pagal dydį Europos Sąjungoje (ES) po Graikijos ir Italijos ir beveik dvigubai viršija pagal ES taisykles leidžiamą 60 proc. ribą.
