Pekinas parengė Taivano užėmimo planus

„Planu A" siekiama priversti Taipėjų kapituliuoti taikiai, be jėgos panaudojimo. Ši strategija reiškia, jog Pekinas salos poziciją padarys ekonomiškai, diplomatiškai ir psichologiškai nepakeliamą, kad derybos su Kinija taptų vienintele perspektyvia galimybe.

Tuo atveju, jeigu tai nesuveiktų, paruoštas „planas B" - karinis perversmas. Pekinas sistemingai kuria tokias sąlygas, esant kurioms „pilkosios zonos" veiksmai, tokie kaip ekonominė prievarta ar politinė intervencija, tampa norma, mažinanti tiesioginio konflikto tikimybę.

Pekinas laiko Taivaną atsiskyrusia provincija, o Taipėjus atmeta Kinijos pasiūlytą „vienos šalies - dviejų sistemų" modelį.

Liepą Taivanas surengė karines pratybas, imituodamas Kinijos kariuomenės invaziją.

Salos valdžia, JAV žvalgyba ir kai kurie ekspertai mano, kad tai gali įvykti jau 2027 metais. Tačiau galima invazija nebūtų lengva: dėl sezoninių musonų Kinijos kariuomenė turėtų tik dvi galimybes puolimui - balandžio ir spalio mėnesiais. Taivano kraštovaizdis taip pat apsunkina desanto išlaipinimą.

Remiantis naujausia „The Military Balance 2025" ataskaita, žemyninė Kinija gerokai viršija Taivaną tiek kariniu biudžetu - 235 mlrd. JAV dolerių, palyginti su 18,9 mlrd. JAV dolerių 2024 m., tiek kariuomene - 2 mln., palyginti su 169 tūkst. Tačiau Taivane yra daug rezervistų (1,7 mln., palyginti su 510 tūkst. Kinijoje), kurie galėtų būti mobilizuoti konflikto atveju.

Po pilietinio karo, kuris baigėsi 1949 m. komunistų pergale, buvusi vyriausybė persikėlė iš žemyninės Kinijos į Taivaną ir toliau tvirtino, kad yra vienintelė teisėta valdžia.

Iki 1970 m. didelė tarptautinės bendruomenės dalis tam pritarė: Kinijos Respublika (Taivanas) turėjo atstovą JT, dauguma šalių nepripažino Kinijos vyriausybės.

Tačiau 1971 m. Taipėjus prarado savo vietą Jungtinėse Tautose ir laikui bėgant, diplomatinę paramą.

Dabar Taivano nepriklausomybę pripažįsta tik Vatikanas ir 11 nedidelių valstybių.