Pasikeitusi Vakarų pozicija siunčia gerą signalą Lietuvai

Pasienis stiprinamas

Vokiečių leidinys tikino, kad Suvalkų koridoriuje, kuris jungia Lietuvą ir Lenkiją ir tuo pačiu skiria Baltarusiją bei Rusijos Kaliningrado sritį, situacija ėmė smarkiai blogėti.

Vietos gyventojai baiminasi galimo Rusijos išpuolio prieš NATO „Achilo kulną", kurį ji gali pulti iš dviejų pusių ir kurio užėmimas izoliuotų Baltijos valstybes Lietuvos ir Lenkijos valdžia evakuacijos planų nepaskelbė, tačiau kariškių skaičius vietoje didėja bei, ką patvirtinto Krašto apsaugos ministerija, stiprinama pasienio gynyba.

Balandžio 18 d. „Politico" rašė, kad Lietuva modernizuoja ir stiprina Suvalkų koridorių, siekdama apsiginti nuo galimo Rusijos puolimo prieš Europos Sąjungą ir NATO. Lietuvos krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas tuomet paaiškino, kad Vilnius nori sustiprinti kelius, taip užtikrindamas patikimesnį karinį-civilinį susisiekimą koridoriumi.

- Pastaruoju metu tiek buvo kalbų apie taiką Ukrainos-Rusijos kare, įvyko derybos, apsikeista belaisviais, o dabar Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) pareiškė, kad Kijevas galės Vakarų perduodama ginkluote atakuoti Rusiją kur tik pasieks. Kas lėmė tokius pokyčius? - „Respublika" paklausė Audriaus Butkevičiaus.

- Pradėkime nuo to, kad F.Mercas yra visiškai naujos kartos, (kalbu ne apie amžių, o apie pažiūras), politikas, gavęs savo naująsias pareigas vykstančio karo metu. Jis į jas atėjo su aiškiomis nuostatomis, be iš praeities paveldėtų specializuotų politinių teiginių, todėl jo politika signalizuoja apie savotišką Vokietijos atgimimą. Pastaroji, atsikračiusi praeities šmėklų bei nuodėmių, su aiškiai suformuotu požiūriu grįžta į tarptautinį lygmenį.

Jis startavo tarsi savo laiku Vinstono Čerčilio, pastarajam tapus pirmuoju admiraliteto lordu, pasakytais žodžiais. Tik britas tuomet pareiškė „Vinstonas sugrįžo", o F.Mercas tarsi ištarė „Vokietija sugrįžo". Ir kaip kitaip ši šalis galėjo sugrįžti, jeigu ne aiškiai pasakydama, jog būtina laikytis tarptautinių teisės normų, o, esant būtinybei, net ir ginti jas ginklu. Po šio pasakymo F.Mercas tapo Europos politiku Nr. 1, į antrą planą nustūmęs Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron). Prancūzų ir vokiečių varžybose dėl to, kas formuos Europos politikos veidą, E.Makroną gelbsti tik atominis ginklas ir pareiškimai, kad jis esą gali pasirūpinti kitų šalių „branduoliniu skėčiu".

Beje, F.Mercas žada, kad suformuos bet kokį agresorių galinčias atremti karines pajėgas, o jo su Lietuva susiję pareiškimai kyla iš tos pačios politikos. Taigi, kol neturime kitų patikimų duomenų, belieka tik pasveikinti F.Mercą su puikia darbo pradžia.

- Ką toks leidimas reiškia fronte? Kiek įtakos jis turės vykstantiems mūšiams?

- Kalbant pavyzdžiais, jeigu ukrainiečiai atakuotų Kerčės tiltą, tai reikštų, kad sunaikinamas sausumos kelias tiekimams per Krymą į Rusijos kariuomenės užnugarį Paazovėje. Tai gerokai apsunkintų Rusijos gynybą, nes tiekimų jūra ji nebeturi, o tiekimai panaudojant aviaciją yra neįmanomi.

Pažiūrėkime į žemėlapį - uždarius tiekimus per Krymą, Rusijos pajėgų padėtis Paazovėje pasunkėtų. Tiesa, tai nereikštų, kad ukrainiečiai galėtų staigiai ir efektyviai atakuoti. Rusija įsitvirtino užimtose pozicijose ir be radikalaus ginkluotės pakeitimo arba revoliucinių įvykių pačioje Rusijoje išmušti juos iš užimtų teritorijų gali būti problematiška.

Kita vertus, pasikeitusi Vakarų pozicija yra sveikintina, nes ji ir mums siunčia signalą, kad tiesioginės agresijos prieš Lietuvą atveju Europa greičiausiai Baltijos šalių gynybai panaudotų tolimojo nuotolio ginkluotę. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo kariniai strategai turi suvokti, kad galimos agresijos prieš Lietuvą atveju Kaliningrado gali nebelikti. Ir tam visiškai nereikalingas JAV laivynas Šiaurės jūroje, kurį galvota panaudoti tiesioginio susidūrimo atveju.

- Karas Ukrainoje vyksta nuo 2022 m. Kodėl Vakarai ribojimus nusprendė panaikinti tik dabar?

- Vakarų šalys ilgą laikė laukė Amerikos sprendimų, tačiau galiausiai suvokė, kad jokios pagalbos iš tos pusės nebus, nes Vašingtono pozicija gerokai skiriasi nuo europinės. Kai nebeliko vilčių, jog egzistuoja galimybė kitaip spręsti klausimą, liko vienintelė išeitis - gintis patiems. Beje, tokia padėtis stipriai padrąsino mūsų brangius kolegas iš Europos.

- Po F.Merco pareiškimo vokiečių spauda paskelbė, esą gyventojai palieka Suvalkų regioną. Pavojus realus ar tiesiog keliama panika?

- Tokie teiginiai - visiška nesąmonė. Prieš keliolika metų nusipirkau buvusią užkardą Varteliuose, prie Vištyčio ežero, tokioje vietoje, kur sueina Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado ribos. Situaciją žinau ne iš nuogirdų ir galiu patikinti, kad aplink mane niekas nebėga, nes čia, pačiame pasienyje, nieko nėra. Tai - ganėtinai tuščios teritorijos.

Idant klausimų būtų mažiau, paaiškinu - Suvalkų koridorius nėra kažkoks siauras žemės ruožas nuo Baltarusijos pasienio iki Karaliaučiaus srities. Tai teritorija, kuri eina gilyn tiek į Lietuvą, tiek į Lenkiją. Ir jeigu Rusija ją atakuotų, tai būtų smogiama ne 1 km pločio juostai, o 70-80 km pločio ruožui, priklausomai nuo to, į kurios šalies teritoriją būtų taikoma.

Jeigu žmonės iš Suvalkų koridoriaus, tai yra, gyvenantys tame 70-80 km pločio ruože, pradėtų trauktis, tai toks žmonių kiekis jau būtų pastebimas, todėl, manau, kad informacija apie bėgančius žmones viešumoje pasirodo siekiant sukurti baimės ir netikrumo atmosferą. Nors gal vokiečiai taip bando spręsti savas problemas ar siekia parodyti F.Merco norą įsitraukti į konfliktą, bet su realybe tai neturi nieko bendro.

Vertinant Suvalkų koridorių strategiškai, tai yra sausumos kelias ne tik mums, bet ir latviams, estams ir tam tikra prasme suomiams, todėl tiekimai per jį yra išskirtinai svarbūs. Ne tik keliais, bet ir geležinkeliu. Ir pastarojo atšakos turėtų būti kelios, skirtos grynai kariniams tiekimams. O tam būtina išspręsti klausimus, susijusius su Lenkijoje ir Lietuvoje naudojamų bėgių pločio skirtumais: į mūsų šalį turi eiti reikiamo pločio geležinkelio vėžės, kurios siektų saugias teritorijas, tinkamas ginkluotės ir karinės technikos iškrovimui.

Iš Ukrainos į Lenkiją eina šešios tokios linijos, kurios baigiasi iškrovimo teritorijoje. Tai yra viena iš pagrindinių galimybių organizuoti efektyvų ginkluotės Ukrainai tiekimą, bet Lietuvos valdžios (tiek buvusios, tiek dabartinė) toliau „miega" ir viso šito nesuvokia, todėl jokių veiksmų realiam pasiruošimui galimam konfliktui nesiima.

- Kokią matytumėte šios augančios įtampos atomazgą?

- Visa tai, kas vyksta pastaruoju metu, reikia vertinti JAV ir Europos pašlijusių santykių kontekste. Yra tiesiai sakoma, kad Europa sugebės apsieiti be JAV, bet būtų gerai, jeigu be žodžių tai būtų paremta darbais, kurie buvo numatyti ir Vilniuje vykusiame NATO narių sutikime. Kalbu apie 300 tūkst. karių siekiančias europines pajėgas, kurios, tinkamai paruoštos ir apginkluotos, galėtų spręsti daugybę klausimų.

Arba galime pasinaudoti gerąja britų patirtimi. Gegužės 26 d. Didžiosios Britanijos armija paskelbė apie savo sausumos operacijų doktrinos pakeitimą, įdiegdama 20-40-40 strategiją. Kaip praneša „The Times", šis žingsnis buvo tiesioginė Ukrainos konflikto pamokų pasekmė ir žymi perėjimą nuo dešimtmečius trukusios priklausomybės nuo sunkiųjų šarvuočių prie mobilių, į dronus orientuotų pajėgų.

Remiantis doktrina, naujasis kovinių pajėgų paskirstymo modelis atrodo taip: 20 proc. sudaro sunkiosios platformos („Challenger 3" tankai, savaeigiai pabūklai); 40 proc. - vienkartiniai dronai-kamikadzės ir amunicija; 40 proc. - daugkartinio naudojimo bepiločiai orlaiviai, skirti žvalgybai, stebėjimui ir tikslių smūgių parengimui.

Šiai dienai 80 proc. smogiamosios galios sukuria autonominės sistemos, o tai smarkiai padidina karių išgyvenamumą ir reagavimo greitį.

Kodėl Britanija keičia savo požiūrį? Ukrainos karinių operacijų teatras parodė, kad pirmuosius 10-30 km nuo fronto linijos visiškai kontroliuoja dronai, todėl sunkioji technika yra pažeidžiama. Greitis ir tikslumas yra svarbesni už masę - net pigūs dronai gali sunaikinti brangų tanką. Autonominių sistemų logistika yra paprastesnė nei mechanizuotų brigadų aprūpinimas. Britanija nustato ateities karybos standartą, kuriame dirbtinis intelektas, autonomija ir duomenų pranašumas bus pagrindiniai veiksniai.

Kaip tai atrodo, lyginant su kitomis NATO kariuomenėmis? JAV irgi jau realizuoja panašias idėjas, o štai Prancūzija ir Vokietija vis dar daugiausia dėmesio skiria sunkiajai technikai.

Lietuvai, mažai ir nedraugiškų kaimynų apsuptai šaliai, reikia suvokti, koks yra šiuolaikinis karas ir jam tinkamai ruoštis. Nes visas perkamas ar planuojamas įsigyti skarbonkes (tankus) priešai, konflikto atveju, netruktų padegti, o tuomet visiems taptų aišku, kad milijonai iš biudžeto buvo grobstomi arba leidžiami netinkamai, perkant ne tai, ko šiandien tikrai reikia.

Tačiau išeitis vis dar yra. Kol politinė padėtis Rusijoje nebus stabilizuota, apie ramų miegą galima pamiršti, todėl reikia organizuoti žvalgybą ir greito reagavimo pajėgas. Mūsų atveju išskirtinę svarbą įgauna politinė situacija Baltarusijoje, kadangi Rusijos šioje šalyje statoma karinė bazė yra orientuota į Lietuvą. Tai tarsi peilis bandito rankovėje. Jeigu mes laiku nesiimsime kontrpriemonių, prasidėjus krizei tam laiko nebebus. Pabaigai priminsiu senovės romėnų išmintį - pergalė mėgsta gerą pasiruošimą, tad tuo ir būtina užsiimti.