- Šią savaitę baigėsi savaitę trukęs vadinamasis referendumas dėl Rusijos konstitucijos pataisų, kurios leistų Vladimirui Putinui sėdėti prezidento poste faktiškai iki gyvos galvos. Daugelis žmonių klausia: o kam apskritai reikėjo tokio plebiscito, juolab kad rezultatas buvo aiškus iš anksto?

- Pirmiausia, žodis „referendumas“ šitai situacijai visiškai netinka. Tai buvo šešias paras trukęs veiksmas, kurį būtų galima pavadinti „liaudies konsultacijomis“. Nes, kaip žinoma, visi sprendimai seniai yra priimti, čia tiesiog valdžios vyrukai bandė imituoti tam tikrą demokratinį veiksmą - atseit atsiklauskime žmonių, ar mes gerai viską padarėme... Na ką gi - per 6 dienas jie įvairiais būdais išspaudė apie 70 procentų. Tačiau simptomatiška ir įdomu tai, kad pagrindiniuose didžiuosiuose miestuose turime balsavimą, rodantį, jog žmonės apskritai ignoruoja tokius valdžios žaidimus. Jie netgi drįsta pasisakyti bei balsuoti prieš tokias V.Putino iniciatyvas - didžiuosiuose miestuose balsuojančių „prieš“ skaičius artėja prie 50 procentų... Taigi, lūžio procesai Rusijos visuomeninėje sąmonėje jau įvykę, o tai reiškia, kad konfliktas tarp Rusijos visuomenės ir valdančiojo politinio elito tik gilės. Žinoma, politinis elitas bandys spręsti šį klausimą mažu pergalingu karu, kurį visi Rusijos valdovai mėgindavo sukurti bręstant revoliucinei situacijai šalies viduje. Tačiau toks mažas pergalingas karas, kaip matėme, Sirijoje virto į katastrofą, kuomet Rusijos karinis-pramoninis kompleksas patyrė didžiulius moralinius nuostolius, nes jų naudota priešlėktuvinės gynybos technika absoliučiai neatitinka šiandieninio karo reikalavimų. Analogiška situacija rusams nutiko ir Libijoje, ten taip pat patirta fiasko... Dabar belieka varinėti kalbeles apie „grįžimą į Rusijos istorines sienas“. Sprendžiant iš kalbų bei paskelbtų straipsnių, V.Putinas tai suvokia kaip Rusijos imperijos sienas po trečiojo Žečpospolitos padalijimo XVIII a. pabaigoje.

- Tuomet kas yra tas kandidatas „mažajam pergalingam karui“ V.Putino akimis? Kas dabar gali būti užpultas?

- Tai yra šiandieninių politinių svarstymų objektas - tai ir yra didžiausia pasaulio saugumo politikos klubo diskusijų įdomybė. Vieni mano, kad gali prasidėti bandymai „suvalgyti“ Kazachstaną. V.Putino šnekos apie „dovanas“, kurias motinėlė Rusija esą išdalino respublikoms, begėdiškai palikusioms Tarybų Sąjungos sudėtį, taip pat netiesiogiai į tai rodo. Tai būtų kažkas išties rimto, pratęsiant Krymo aneksijos politiką. Kazachai tokio scenarijaus bijo, juolab tokį žaidimą rusams labai tiktų pažaisti kartu su kinais... Dar vienas žaidimas yra susijęs su Moldova ir Padniestre, tačiau čia daug dividendų neuždirbsi, siekiant Padniestrę sujungti su motinėle Rusija... Visai kitas dalykas būtų palošti su Baltijos šalimis, kepštelėjant kuriai iš mūsų trijų, siekiant pademonstruoti NATO bejėgiškumą. Tačiau V.Putinui reikia skubėti, kol Donaldas Trampas (Donald Trump) jo įsivaizdavimu yra užsiėmęs ir gali leisti jam šėlioti... Bet skirtingai nuo žmonių Maskvoje, vadinančių JAV prezidentą „Trampuška“ ir klijuojančių jam tėvavardį rusiška maniera, aš manau, kad rezultatas gali būti visiškai priešingas, nors mes ir turime tą „butelio kakliuką“, dar vadinamą Suvalkų koridoriumi... Čia tenka pasakyti, jog Lietuvos valstybės nepasiruošimas krizės atveju eksploatuoti šią teritoriją yra tiesiog stulbinantis. Jeigu kalbėtume apie kokius nors Maskvos agentus JAV ar dar kažkur, tai tokios agentų sankaupos, nesprendžiančios šio klausimo, kokia yra Lietuvoje, dar reikėtų paieškoti... Ties Suvalkų koridoriumi šiuo metu vienintelė ginkluota jėga yra mano uošviai...

- Liepos 4 d. bus švenčiama Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės diena. Ta proga specialiosios pajėgos, kaip skelbiama, saugos istorinius šalies paminklus nuo siautėjančių vandalų ir kitų juodaodžių mylėtojų. Kodėl iki šiol nė vienas vandalas nepasodintas? Kodėl D.Trampas netramdo riaušininkų ir kitų plėšikaujančių valkatų?

- Tai yra tam tikras politinės kultūros aspektas, kuris mums gali būti sunkiai suvokiamas. Jungtinėse Valstijose rinkimai bei visa priešrinkiminė veikla yra viena iš „šventųjų karvių“. Ten aiškiai suvokiama, jog paminklų vartymas bei terliojimas yra priešrinkiminis veiksmas, itin toleruojamas demokratų. Juolab kad tokie dalykai vyksta tik demokratų kontroliuojamose valstijose. Reikia suprasti, kad daugybė žmonių aplinkui niekaip neprisiliečia prie šios situacijos ar nieko apie tai nežino - visa tai yra lokalūs veiksmai, kurie ištransliuojami į visą pasaulį tik dėl medijų ypatumų. Žinoma, JAV valdžia ir D.Trampas vengia hiperreakcijos: metus kariuomenę arba Nacionalinę gvardiją, kurie yra neparuošti kovoti su siautėjančiais civiliais, galima gauti krūvą mirčių atvejų, tuomet iš tos situacijos bus kur kas sudėtingiau išeiti. D.Trampas skaičiuoja šiuos niuansus ir jis puikiai lošia, rodydamas tikrą situaciją Amerikos visuomenei: norite gyventi tarp amžinai siautėjančių vandalų - balsuokite už Džo Baideną (Joe Biden), kuris dabar ramiai sėdi pasislėpęs bunkeryje... Balsuokite ir tokią „tvarką“ turėsite visur. Ir čia D.Trampo logika veikia visu pajėgumu. Kita vertus, D.Trampas tik dabar pereina į kontrataką, skelbdamas demokratų ryšius su rusais, Dž.Baideno korupcnius dalykėlius, aukšto rango demokratų valstybės tarnautojų atsisakymus reaguoti. Žinoma, bus parengtas ir labai rimtas atsakas į kaltinimus D.Trampui, jog jis neva nereagavo, kai rusai papirkinėjo talibus, kad būtų žudomi JAV ir Didžiosios Britanijos kariškiai. Visa tai išlįs į paviršių, lygiai taip pat, kaip Didžiojoje Britanijoje išlįs jau cirkuliuojanti britų žvalgybos ataskaita apie Rusijos aktyvų dalyvavimą „Brexit“ procese.

- Talibų papirkinėjimo klausimas taip pat paklius į JAV prezidento rinkimų kampanijos darbotvarkę?

- Kaltinimas Rusijai premijavus Talibano vyrukus už amerikiečių ir britų kareivių žudymą išties yra rimtas dalykas. Tai yra kaip reta gerai dokumentuota situacija, kuri pačiose Jungtinėse Valstijose išsiliejo ne tik į jau įprastas sankcijas. Dabar taikiniu tampa V.Putinas ir jo gynybos ministras Sergejus Šoigu. Tai dar labiau sutirština ir taip tirštą bendro konflikto foną. Konflikto, kuris jau dabar yra pribrendęs kažkokiam išrišimui. Konflikto tarp Rusijos ir to, ką rusai laiko Vakarais... Todėl manau, šią situaciją reikia labai rimtai vertinti ne tik Amerikos rinkimų kontekste, o į Lietuvos saugumo užtikrinimo klausimus reikia pasižiūrėti keletą kartų rimčiau, negu tai paprastai daro save patriotais laikantys veikėjai...

- Vakarų Kranto aneksijos reikalai, kuriuos laikinai atidėjo Izraelis, sukėlė daug diskusijų kaip šiapus, taip ir anapus Atlanto: amerikiečiai pasisako griežtai už aneksiją, europiečiai - griežtai „prieš“. O juk ir vieni, ir kiti vadinami mūsų sąjungininkais. Taigi, kurie sąjungininkai šiuo atveju yra tikresni?

- Išties, šiuo metu nelabai aišku, kas su kuo yra sąjungininkas... Jungtinės Valstijos

žaidžia daugiau D.Trampo, kuris yra atsakingas už užsienio politiką, žaidimą, negu gina savo geopolitinius interesus. O D.Trampas visą savo šeimyną pozicionuoja kaip žydų ortodoksų komandą ir, žinoma, Izraelyje yra laikomas ypač palankiu prezidentu, todėl ten siekiama šią galimybę išnaudoti. Europa iš esmės yra Vokietija ir tam tikri prancūzų žaidimai. Ir čia yra visai kitas vaizdelis, stengiantis parodyti „linijų“ skirtumus tarp JAV ir ES. O Lietuva atsiduria išskirtinai blogoje padėtyje, nes visą laiką mūsų politikai Lietuvą suvokė tik kaip dar vieną nepripažintą valstiją arba žvaigždutę dryžuotoje vėliavoje... Šioje situacijoje buvo tikimasi padidinto JAV dėmesio mūsų saugumo problemoms, bet situacija parodė, kad neturime nei rimtų europinių gynybos planų, nei yra tokių planų iš JAV pusės... Krizės atveju, kuri yra gana tikėtina, mes turėsime pasitikėti tik tais garsiaisiais NATO planais, dėl kurių pastaruoju metu nuolat kyla ginčai su turkais. Bet šių planų realizavimas priklausys tik nuo pagrindinių NATO valstybių noro veltis į konfliktą. Ir ne žodžiais... Taigi, situacija mums yra gana nepalanki.