- Netikėtai po pusantro mėnesio krizės atsibudo NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, kuris gražiai papasakojo apie Aljanso vienybę, visišką pasirengimą bet kokiai krizei ir neišpasakytą organizacijos galią bei susitelkimą. Tikriausiai tikite vadu?

- Mes puikiai matome ir jau išsiaiškinome, kaip viskam pasiruošusi Europa - dabar belieka patikėti ir J.Stoltenbergu... Žinoma, gerai, jog buvo vykdomi paskutinieji manevrai Europoje ir matosi, kad pratybų srityje kažkoks planavimas egzistuoja. Tačiau bet kam, žvilgtelėjusiam į mūsų specifines problemas šioje srityje, taps akivaizdu, jog visi galimi kariniai arba konvencinio karo iššūkiai yra nelikviduoti ir pagalbos klausimas iš kitų NATO valstybių karinio konflikto Lietuvoje atveju yra neišspręstas. Karinės pagalbos iš Lenkijos pusės klausimai taip pat neišspręsti, todėl tas gražus pasakojimas, jog tu esi viskam pasiruošęs, žinoma, yra skirtas plačiosios visuomenės ausims, tačiau neatlaiko jokios elementarios bent kažkiek suprantančių žmonių kritikos. O apie tai, jog išskyrus konvencinio konflikto grėsmes mes turime ir hibridinio karo pavojus, net diskutuoti neverta - NATO šio pobūdžio grėsmėms yra tiesiog neparuoštas instrumentas, nors šio pobūdžio grėsmės ir yra pagrindinės šiuolaikiniame pasaulyje. Joms iškilus visada išgirstame banalų atsakymą, kad tai yra ne mūsų klausimas ir ne mes jį turime spręsti...

- Kitaip sakant, jeigu, prisidengiant sėkminga viruso plėtra, kas nors nuspręstų organizuoti rimtas riaušes NATO valstybės teritorijoje, ar Aljansas būtų pasirengęs suvaldyti situaciją? Ar pasiųstų pagalbą, kompetentingus ir gerai apmokytus žmones, kurie žinotų, ką reikia daryti?

- Nereikia toli ieškoti - Italijoje jau turime riaušes... Žinoma, NATO tokiais atvejais veikti nepasirengusi, nes, kaip minėjau, mums paaiškintų, jog tai ne jos kompetencijos klausimas... Netgi šios virusinės krizės, kurią galima prilyginti biologinio ginklo panaudojimui, atveju mes nematome jokio veiksmų koordinavimo tarp NATO priklausančių valstybių. Tai yra tragedija. Žinoma, jokio koordinavimo šiais klausimais nėra ir tarp ES struktūrų, teoriškai dirbančių gynybos bei saugumo klausimais... Todėl J.Stoltenbergo pareiškimas tėra geros valios deklaracija, kažkam primenant, kad mes dar gyvi, nepaisant koronaviruso pastangų mus pražudyti...

- Tuo metu Europos Sąjungoje vis garsiau skamba kalbos apie būtinybę išleisti euroobligacijas ir visiems solidariai bei draugiškai susimokėti už tai palūkanas. Tik kažkodėl tokia idėja labai nepatinka šiaurinėms šalims, ypač Vokietijai. Kodėl jie tokie nesolidarūs?

- Už euroobligacijas, aišku, pasisako tie, kurie neturi pinigų ir kuriems skolinimasis yra vienintelis būdas gelbėti savo vis giliau į koronaviruso pelkę grimztančias ekonomikas. O tie, kurie turi lašinukų, supranta, kad skolinimasis bus jų sąskaita ir nenori už šį malonumą mokėti. Visiems juk seniai aišku, kad tokie masiniai pinigų įliejimai anksčiau ar vėliau pasieks ir buitinio vartojimo rinką. Tai reiškia, kad kiekvieno asmeniniai pinigėliai staigiai nuvertės ir nueis velniop. Žmonių, nepaisant jų užimamų pareigų bei statuso, gebėjimas sėkmingai investuoti visada buvo ir lieka minimalus, juolab kad dabar nėra net į ką investuoti. Šiuo metu klausimas - kur investuoti - yra pagrindinis bet kam, kas turi pinigų. Nes veikiantys ir galintys efektyvią grąžą duoti aktyvai yra suskaičiuojami ant vienos rankos pirštų... Tad atsakymas yra aiškus: tiems, kurie turi ilgalaikes strategijas, yra akivaizdu, kad euroobligacijos nėra išeitis, o tie, kurie visą gyvenimą gyvena „manjana“ strategija, tai yra tiesiog galimybė toliau gyventi į amžiną skolą...

- Tuo metu italai įsivedė euro pakaitalus, vadinamuosius „mini-BOT“ talonus, supykdydami Europos komisarus, kurių manymu taip kasamasi po euro pamatais. Be to, netgi veikėjai, esantys Briuselio vadovybėje, vis garsiau kalba, kad ES nėra jokios vienybės, įžvelgia netgi Bendrijos subyrėjimo grėsmę. Ar toks scenarijus yra realus?

- Įtariu, jog italus konsultuoja Gediminas Vagnorius. Na, o kalbant apie prognozes, manau, kol kas ES skilimo nebus. Tai tiesiog yra vienas iš šantažo mechanizmų, siekiant išmelžti iš ES kuo daugiau įvairių paramos pinigų. O neskils dar ir todėl, kad visi tikėsis, jog būdami krūvoje galės gauti daugiau, negu skaldydamiesi. Tačiau viruso epidemijai praėjus ir bandant grąžinti ekonomiką į normalias vėžes, tokie dalykai įmanomi, ypač tada, kai ekonomika pradės kilti. Tuomet visi vietiniai vadukai pradės čirkšti, galvodami, kad dabar atėjo jų metas išnaudoti situaciją. Tačiau tai nutiks tikrai ne dabar - kol visi sėdi duobėje, tol jie bandys išpešti kuo daugiau naudos iš ES iždo...

- Tuo metu ES teisingumo teismas Strasbūre „nustatė“, kad prieš penkerius metus Vengrija, Lenkija ir Čekija pažeidė kažkokius ES įstatymus, nes nepriėmė tiek vadinamųjų „pabėgėlių“, kiek pageidavo aukščiausioji Briuselio valdžia. Ar tikrai dabar Europoje šitaip nėra ką veikti, kad nagrinėti penkerių metų senumo reikalus? O gal sumanyta papildyti biudžetą baudomis?

- Kalbant apie Europos Sąjungos įvairių institucijų veikimą sveikas protas ir logika negalioja: kodėl reikėjo laukti penkerius metus? Tam, kad įvertintų pačių sukeltos migrantų krizės kaltuosius? O kam tuomet uždėti atsakomybę, kai beveik visur jau seniai pasikeitusios vyriausybės? Aš visa tai nurašyčiau seniai ES įsigalėjusiam absurdui. Manyti, kad tai yra drausminančios priemonės taip pat būtų keista, nes seniai nėra čia ką drausminti...

- Gal ten jie taip pat sėdi saviizolicijoje, „dirba“ per atstumą virtualiu būdu - juk kažkuo užsiimti reikia?

- Ko gero. Ypač dabar iškilusios krizės metu, kai visiškai aišku, jog visi ES pasiekimai (t.y. Šengeno erdvė, laisvas asmenų ir kapitalo judėjimas) pakliuvo po milžinišku smūgiu, kurį smogė smulkus padarėlis, neturintis netgi DNR struktūros. Konstatuokime faktą: akimi nematomas sutvėrimas pavertė visus ES politinius pasiekimus visišku šnipštu, o dabar visi svajoja ne apie tai, kaip laisvai judėti per ES valstybių sienas, bet kaip nueiti iki artimiausio gastronomo. Taigi mes matome į ką pavirsta visos garsiai deklaruojamos politinės laisvės vos tik susiduriame su tikrove. Atkreipčiau dėmesį į kur kas svarbesnį dalyką: ES turėdama milžiniškas galimybes spręsti savo narių problemas ir užkardyti būsimąsias krizes, tam neskyrė nė menkiausio dėmesio. Užtat nuolat buvo diskutuojama be galo svarbiais klausimais apie privalomas agurkų formas bei dydžius, arba homoseksualistų laisves ir kitokius panašius anekdotiškus absurdus. O kur gi įvairiausių priemonių rezervai? Kur tie resursai, kurie kaip tik ir galėjo tapti standartizacijos pagrindu? Kur būtiniausia medicininė technika ir įranga? Kur glūdi ES medicininių apsaugos priemonių sandėliai? Tai yra tiesiog žmogaus išgyvenimo standarto klausimai, į kuriuos numota ranka - žinoma, agurkų formos ir homoseksualistų gerovė yra nepalyginti svarbiau... Kai tokio lygmens strategai vadovauja ES, tuomet diskutuoti apie tai, kodėl jie po penkerių metų priima sprendimą nubausti valstybes, neįsileidžiančias įvairias ligas platinančių asmenų, tiesiog beprasmiška.

- Tuomet pažvelkime, kas vyksta kaimyninėje Rusijoje. Daugelis politologų ir apžvalgininkų vis dar diskutuoja, kam Vladimirui Putinui reikėjo keisti Konstituciją ir „nunulinti“ savo prezidentines kadencijas, kai ant nosies kabojo ši krizė, kuri jau tuo metu Kinijoje šienavo gyvybes? Juk iki jo kadencijos pabaigos dar buvo likę 4 metai ir galima buvo pernelyg neskubėti. Taigi - kodėl?

- Klausimas „kodėl dabar“, kai V.Putinui dar likę 4 metai valdžioje, iš tikrųjų lieka neatsakytas ir sunkiai suprantamas daugeliui politinių analitikų. Jie dažniausiai ieško išorinių objektyvių priežasčių, bet kaip visada atsakymas slypi įvairiuose konfliktuose tarp jėgos blokų - mes jau ne kartą esame įvardinę keturias Rusijoje dėl valdžios besigrumiančias grupuotes, todėl nesikartosime. Matyt, V.Putinas svarsto galimybę neišbūti užimamose pozicijose iki savo kadencijos pabaigos - tokia būtų pirmoji versija. Kitas atsakymas: šiuo metu jam jau neužtenka politinių galių net tokioje prezidentinėje valstybėje kaip Rusija - jis ieško įvairių konstitucinių sprendimų, kaip šias galias užsitikrinti. Trečias atsakymas: jis puikiai suvokia, jog pasibaigus kadencijai arba prieš laiką išėjus iš prezidentinių pozicijų jis bus apkaltintas įvairiais nusikaltimais. Juk visa Rusijos istorija rodo, kad pavojingiausia pasaulio profesija yra būti Rusijos caru, nes nuo tų laikų, kai lietuviškas ir lenkiškas kaustytas batas buvo uždėtas ant rusų carų gerklės, sava mirtimi jų mirė vos 14 procentų. Taigi V.Putinas puikiai supranta, jog jam reikalingos tam tikros garantijos. Ne veltui vienas iš keičiamų Konstitucijos punktų toks ir yra - neliečiamybės garantijos buvusiam šalies vadovui. V.Putinas su liūdesiu žvelgia į tuos laikus, kai jis suteikė asmenines neliečiamybės garantijas Boriso Jelcino šeimai, todėl tiek B.Jelcinas, tiek jo šeima galėjo sėkmingai gyvuoti, nes už antivalstybinę veiklą ar įvairias aferas niekas jiems jokių kaltinimų neiškėlė. V.Putinas dabar su nuoskauda mąsto: „O kaipgi aš? Aš jam tai suteikiau, o kas suteiks man?“ Niekas, nes juk kito V.Putino tai nėra... Todėl jis mėgina sau suteikti konstitucines garantijas. Ir visa tai nukreipta ne į kažkokius didingus planus, o į realią žmogišką baimę bei klanų tarpusavio peštynes.