Kalbų bus daugiau negu veiksmo

Tuo pat metu Ukrainoje, nepaisant visų kalbų apie paliaubas ir taiką, toliau tęsiasi mūšiai. Ką šie susitikimai signalizuoja ir ko tikėtis, „Respublika" diskutavo su dimisijos pulkininku, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriaus Išorinės informacinės aplinkos vyriausiuoju ekspertu Ignu STANKOVIČIUMI.

- Kaip vertinate D.Trampo ir V.Putino susitikimą Aliaskoje?

- Kaip paprasčiausią laiko tempimą. D.Trampas ir V.Putinas visiškai kitaip suvokia ir mato pasaulį. Kai Rusijos prezidentas teigia, kad karas Ukrainoje yra jo šalies išlikimo klausimas, jis kalba nuoširdžiai, nes imperinių ambicijų neatsisakiusiai Rusijai stiprėjanti ir demokratijos keliu siekianti sukti Ukraina tikrai yra rimtas iššūkis. Primenu, kad šiandieninė Maskva mąsto taip pat, kaip ir prieš 300 metų - iš imperinių pozicijų, todėl jai svarbios yra teritorijos, jų užėmimas ir plėtra.

Toks pats senųjų imperijų modelio suvokimas diegiamas ir šalies sociumui. Jam kalama į galvą, kad saugu bus tik tuomet, kai išorinės šalies sienos bus kaip galima toliau nuo jos sostinės. Ir šia kryptimi bandoma veikti. Prieš kelis dešimtmečius buvo aiškinama, kad Afganistanas yra „minkštoji Rusijos papilvė", todėl ten reikia „įvesti tvarką". Dabar analogiškai žiūrima į Ukrainą, kuri yra gerokai arčiau ir iš jos teritorijos paleistos raketos gali nesunkiai pasiekti Maskvą. Todėl valstybės sieną, veikiant tiek diplomatiškai, tiek iš jėgos pozicijų, reikia stumti kaip galima toliau.

Kažkiek tokį požiūrį suponuoja ir dalinai teisingas įsitikinimas, kad Vakarai per daug atsipalaidavo, vadovaujasi humanistinėmis, draudžiančiomis žudyti kitus, idėjomis ir todėl nesugebės į Maskvos išsišokimus atsakyti brutalia jėga, nesugebės jai pasipriešinti.

Būtent todėl invazijos pradžioje V.Putinas ir pareiškė Europai - nesikišk, nes gausi taip, kaip dar nesi gavusi. Beje, tokie veiksmai nedaromi ekspromtu. Tam buvo ilgai ir nuosekliai ruoštasi, o pirmas signalas nuskambėjo tuomet, kai tik tapęs prezidentu V.Putinas užsiminė, kad TSRS žlugimas buvo klaida. Nuo tada buvo pasirašyta daug dokumentų ir pasiekta daug susitarimų, bet visa tai, mano nuomone, buvo potencialių priešininkų klaidinimas.

Kodėl taip sakau? Nes tą patį jis sakė ir prieš Ukrainos puolimą. Nekrūpčiokite, tai tik mokymai. Tipiškas specialiųjų tarnybų „žaidimas" siekiant apgauti priešininką, nors tarptautinėje aukščiausio lygio bendravimo terpėje taip elgtis nepriimta.

Kaip ir iš TSRS paveldėtas potencialių priešininkų reakcijos tikrinimas bandant jų pakantumo ribas. Kaip mažas vaikas, kuris žiūri, kiek tėvai jam dar leis. Todėl buvo sukeltas karas Gruzijoje, stojant į separatistų pusę. Kadangi Vakarų reakcijos nebuvo, buvo užimtas Krymas. Tai irgi nesulaukė deramo atsako, todėl Kremlius nusprendė veikti toliau.

Beje, po Krymo aneksijos buvo pasiekti Minsko susitarimai, tačiau jie nieko nereiškė, nes agresoriaus požiūris nepasikeitė. Jo apetito „skanukais" nenumalšinsi, todėl jis ir toliau bandė Vakarų pakantumo ribas. Kadangi rimtų reakcijų nebuvo, V.Putinas nusprendė, jog jam pavyks „perimti" ir Ukrainą.

Buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas irgi teigė, kad Vakarai į tai nereaguos, nes jiems svarbiau verslas, o ne politika. Rusijos URM pabrėžė, kad NATO turi susirinkti „žaislus" ir dingti iki pradinių NATO ribų. V.Putinas ir jo komanda NATO plėtrą, paremtą naujų narių savanorišku įstojimu, prilygino imperinėms Rusijos ambicijoms, paremtomis agresija ir užkariavimais. Galiausiai rusų politikai vieni kitus įtikinėjo, kol nusprendė veikti ir peržengė visas ribas. Šalis, turinti 144 mln. gyventojų, pabandė pasityčioti iš 0,5 mlrd. gyventojų turinčios Europos ir panašiai gyventojų turinčios Amerikos.

Tiesa, kariniai Vakarų analitikai perspėjo, kad į tokias Maskvos politikų kalbas reikia reaguoti rimtai ir rūpintis savo gynybinių pajėgumų stiprinimu, nes neaišku, ką dar gali sugalvoti Kremlius. Europiečiai tai ima suvokti, bet pokyčiams reikia laiko ir šiuo metu Ukraina, mokėdama aukštą kainą, tą laiką mums užtikrina. Deja, požiūris keičiasi labai lėtai, nes savo laiku rusų propagandistai gerai atliko savo darbą, bet požiūris vis tik keičiasi.

Tai supranta ir V.Putinas, kuris rizikuoja lošti va bank. Pats savaime Aliaskos susitikimas yra niekinis, tačiau dėl to, kad D.Trampas nesiorientuoja situacijoje ir tiki, jog su V.Putinu galima susitarti, Kremlius gali tikėtis laimėti dar šiek tiek laiko. Bet, norint realių pokyčių, dabartinę imperinę Rusiją reikia stabdyti taip pat, kaip savo laiku buvo sustabdyta hitlerinė Vokietija. O tam reikia kitokių susitikimų.

- Kalbate apie D.Trampo, V.Zelenskio ir Europos šalių lyderių susitikimą?

- Kažkas panašaus, bet man daug įdomiau, kaip toliau vystysis JAV ir Europos santykiai. D.Trampas jų nepaneigė ir akcentavo, kad viskas dabar V.Zelenskio rankose. Vašingtono siekis patenkinti Maskvos ultimatumą tik dar kartą įrodo, kad D.Trampas nelabai suvokia, kas vyksta. Aišku, gerai, kad jo ir Europos delegacijos susitikimas buvo pozityvus, bet jis negali suprasti, jog trišalio susitikimo - D.Trampas, V.Putinas ir V.Zelenskis - nebus. Arba V.Putinas iškels sąlygas, kurių Kijevas nepriims. Arba V.Zelenskis kreipsis pagalbos į Europą. O su pastarosios nuomone privalės skaitytis ir JAV, nes ji, kalbant apie priešpriešą su Kinija, be Europos nelabai ką gali.

Amerikai ES yra labiau reikalinga, negu Amerika Europai. Pastaroji gali nuo Rusijos apsiginti ir be Amerikos pagalbos. Apie tai vis garsiau kalbama karinėje aplinkoje, akcentuojant, jog būtina tik kiek pasitempti, nes potencialas yra. Prancūzų, britų ir vokiečių karinis potencialias technologine prasme yra ne žemesnis, o gal net ir aukštesnis negu amerikiečių, nes JAV pasikėlė tik bendradarbiaudama su europiečiais.

Greičiausiai V.Putino į savo pusę jis nepervilios, todėl, aiškinantis santykius su Pekinu, jam reikės Briuselio paramos. JAV netrūksta tai suprantančių žmonių ir būtų keista, jeigu jie toliau leistų D.Trampui vykdyti neprotingą politiką. Galiausiai, tiek D.Trampas, tiek viceprezidentas Džeimsas D.Vensas (James D.Vance) turi suvokti, kad jie vieni prieš Si Dzinpingą nepakovos, nes JAV ir Kinijos ekonomikos yra susijusios.

Sulipdyta ir ES, JAV bei Kinijos ekonomika, todėl, bandant šiuos ryšius nutraukti, skaudėtų visiems, bet artimas Vašingtono ir Briuselio bendradarbiavimas gali tą „skausmą" sumažinti, jeigu visgi būtų nuspręsta paspausti Pekiną ekonomiškai.

Manau, tai suvokia ir V.Zelenskis, kuris pasirinko savo žaidimą, suprasdamas, jog tai, kas vyksta, yra ne tik Ukrainos ar Europos, bet ir bendros pasaulinės tvarkos išlikimo klausimas. Jeigu V.Putinui ir toliau bus leidžiama savivaliauti, dabartinė pasaulinė tvarka grius ir hegemonu taps Kinija, kuri galės likusioms šalims diktuoti savo sąlygas. Ką tai reiškia, Lietuva jau pajuto.

Todėl, sakyčiau, „derybų žaidime" svarbesnis yra ne D.Trampas, o jo komanda, kuri geriau suvokia situaciją. Manau, jie supranta, kad jeigu Kremliui nebus leista „suvalgyti" Ukrainos, ji, net ir be rytinės dalies, liks labai svarbus europinis saugumo elementas, kas aktualu tiek Lietuvai, tiek tai pačiai su Kinija nesutariančiai Amerikai.

- Bet, sprendžiant iš viešų šaltinių, situacija Ukrainoje nėra gera.

- Analizuodamas bet kokias žinias visada sau užduodu tris klausimas - kas sakė, kada ir kodėl? Tiesiogiai tuo, kas parašyta, netikiu. Kai įvertini, kam kuri žinia galėjo būti adresuota, aiškiau pradedi matyti ir pačią situaciją. Todėl, kalbant apie padėtį Ukrainos fronte, reikėtų išsamesnės analizės, nes dabar tai bus daugiau spekuliacija, bet manau, jog ukrainiečiai dabar neturėtų teigti, kad viskas yra gerai ir jie atsilaikys. Jiems tikslingiau skųstis, kad trūksta žmonių ir rezervų.

Iš dalies tai gali būti tiesa, bet nemanau, kad situacija yra tragiška. Be to, priešo klaidinimas jiems leistų sukaupti rezervus, sustiprinti gynybines linijas ir pasiruošti vilioti į spąstus rusų smogiamąsias grupes. Juolab kad pastarieji ėmė veikti būtent mažomis grupėmis, nes jeigu tik kur sukaupiama daugiau pajėgų, ten netrukus atlekia raketa ir visus ištaško.

Aišku, rusai gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą, tiesiog išdeginti dalį teritorijų ir tada mėginti pulti, bet jeigu tokių radikalių priemonių nebus imtasi, didelio puolimo, manau, nebus. Visą fronto liniją, iš abiejų pusių, kontroliuoja dronai, tad bet kokios didesnės žmonių ar technikos sankaupos netrukus būtų pastebėtos ir atakuotos.

Kita vertus, Rusijos generolai turi raportuoti V.Putinui apie pasiekimus, todėl jie neprisipažins, jog trūksta pajėgų ar išteklių, o tikins, kad netrukus „kai smogs, tai jau smogs". Tuo pat metu aktyviau veiks rusų propaganda. Dalis Ukrainos sociumo ir taip buvo prorusiška, kita dalis indiferentiška ir tik laukia, kada pasibaigs karas. Pastarąją dalį propaganda didina, o prorusiškai suteikia papildomą progą pasidžiaugti, kad tuoj ateis rusas.

Bet realiai nemanau, kad taip bus. Kaip pasakė Vokietijos kancleris Fridrichas Mercas (Friedrich Merz), reikia nustoti kalbėti apie tai, ką ir kiek ukrainiečiai gauna, todėl objektyvios informacijos apie jų galimybes neturime. Užtat aiškiai matome, kad vyksta informacinis karas ir kiekviena pusė pila vandenį ant savo malūno.

- O kaip dėl taikos, apie kurią tiek kalbama? Ji reali?

- Žvelkime plačiau. D.Trampas tikisi atitraukti V.Putiną nuo Si Dzinpingo. V.Putinas bando suskaldyti Vakarų vienybę. Visgi manau, nepaisant to, jog jis kals pleištą tarp sąjungininkų ir kels problemų, jam tai nepavyks, todėl, anksčiau ar vėliau, bet V.Putinui teks ieškoti kompromisų.

Realiausias, mano nuomone, būtų konflikto užšaldymas, bet tai nereikštų karo pabaigos. Nebent europiečiai visa apimtimi išnaudotų minėtą savo potencialą ir artimiausiu metu taip sustiprėtų, kad galėtų V.Putinui atkartoti jo paties konflikto pradžioje išsakytus žodžius - traukis, arba „gausi į kaktą". Ir dar patvirtinti savo grasinimus realiais veiksmais, kaip amerikiečiai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje „paspaudė" Japoniją. Žiauriai, brutaliai, bet tai suveikė.

Visgi tam, manau, reikės daugiau laiko, todėl, greičiausiai, užšaldžius konfliktą pasikartos „mūsų ten nėra" žaidimas - tarsi iš niekur atsiras lyg tai antizelenskiniai „partizanai ukrainiečiai", kurie kovoja prieš V.Zelenskį ir t.t. Ir tuomet vėl prasidės lenktynės su laiku - ar V.Putinas sugebės palenkti D.Trampą į savo pusę anksčiau, negu europiečiai „užsiaugins raumenis".

V.Putinas ir jo komanda atkartojo Hitlerio ir jo žmonių klaidą bei įsivėlė į karą, kurio negali nei laimėti, nei tinkamai užbaigti. Tačiau visiškai nuvertinti jų irgi negalima, todėl Europa toliau privalo ne tik išlikti budri, bet ir stiprinti savo pajėgumus, kad, jeigu diena „X" visgi išauštų, ji pasitiktų ją tinkamai pasirengusi.