A.Butkevičius: Kaip atsirado naujoji Europos valdžia

- Šią savaitę net keturias dienas vyko svarbiausių ES postų dalybos, kurios pas mus buvo pavadintos „rinkimais“. Niekas nežino, kokios čia povandeninės srovės suveikė ir kas ką konkrečiai paskyrė, bet dabar aišku, kad Europos Komisijai vadovaus vokietė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen), Europos vadovų tarybai - belgas Šarlis Mišelis (Charles Michel), Europos centriniam bankui - prancūzė Kristina Lagard (Christine Lagarde), o Europos užsienio reikalams - ispanas Chosepas Borelis (Josep Borrell). Ką galite pasakyti gero apie tokią valdžią?

- Jeigu yra demokratija, tuomet vyksta normalūs rinkimai, kurie trunka aiškiai apibrėžtą laiko tarpą. O tada, kai pagrindiniams žaidėjams, kurie save laiko „istorijos šeimininkais“, reikia suderinti priimtiną kandidatą į kokį nors svarbų postą, gauti visus reikalingus to kandidato pažadus ir įsipareigojimus, suteikti jam visas įmanomas garantijas užtrunka gana ilgai. Mes matėme, jog tai vyko ne tik keturias šios savaitės dienas - kalbėti reikia ir apie ankstesnius mėnesius bei metus, kai vyko įvairiausios užkulisinės derybėlės. Situacija, kurią dabar turime, net nekvepia demokratija - ji kvepia tam tikra stambiųjų lošėjų interesų vykdoma politika, pagal kurią skiriami konkretūs žmonės į valdžios postus, kuriuose turės atlikti jiems skirtas užduotis. Na, o mes šioje situacijoje esame tam tikras priedėlis prie didžiųjų stalo, tarsi senovės graikų komedijoje „Choras“ - mes imituojame demokratinį veiksmą ir tik tam esame čia reikalingi. Na taip, plius kažkoks nedidelis rinkos gabalėlis, taip pat tie, kuriais galima pasinaudoti, nusiurbiant gerą milijoną darbo jėgos, uždirbančios pensijas senoliams tų šalių, kurios mums duoda dotacijas... Tuo reikia ir pasidžiaugti...

- Bet kiek buvo kalbų, jog kažkokio posto ten siekia ir Angela Merkel, ir Dalia Grybauskaitė... Kodėl tokio nenusakomo skaidrumo ir Europai tiek nusipelniusios politikės buvo permestos per bortą?

- Ponios Angelos Merkel politika pasirodė gana nesėkminga ir skandalinga, todėl skirti ją į kurį nors postą reikštų turėti papildomą galvos skausmą. Tuo labiau kad žmogus, dvidešimt metų išbuvęs aukščiausiuose politikos postuose, įgauna tokių galių, kad vėliau jo lengvai nepastumdysi, kaip norėtųsi. Taigi, kam statyti į pozicijas žmogų, kuris bus nepatogus? Ji ten gali sveikintis su Vladimiru Putinu, tačiau tuo pačiu rodyti surauktą nosį... Ji gali žaisti savo asmeninius žaidimus su vadinamaisiais „pabėgėliais“ ir nieko jai nepasakysi - todėl geriau naujas žmogus ir šviežias kraujas... O D.Grybauskaitė apskritai yra tuščia korta - ji pūtė žandus, vaidino labai didelį ir reikšmingą politinį veikėją, pakišinėjo mūsų saugumo ir gynybos politikos interesus po strėle vien tik tam, kad atėjus štai šiam momentui būtų pastebėta, kokia didelė varnalėša išaugo šiame lietingame krašte... Bet juokingiausia, kad ji būdama valdžioje tiek metų taip ir nesuprato, kad renkamasi ne pagal kažkokius asmeninius nuopelnus ar mokėjimą laiku pasakyti vieną kitą žodį Donaldui Trampui (Donald Trump). Ši situacija tuo ir juokingiausia, tame slypi visas moralas: žmogus lošė mūsų visų interesais, dergdamas mums į kišenę 10 metų, bet taip ir nesuprato, jog tokiais veiksmais net ir sau nieko nepasieks... Nes ne su tais lošė. Ne tiems rankas bučiavo. Žodžiu, eilinė tragikomedija... O dabar mes būsime priversti skirti jai apsaugą bei visus kitus prezidentui priklausančius atributus, žodžiu, mūsų varganas biudžetas ir toliau kentės...

- O kam reikėjo bučiuoti ranką? Klausimas aktualus dar ir todėl, kad amerikiečiai nusprendė įvesti muitus Europos maisto produktams - nuo dešrų iki alyvuogių... Kodėl europiečiai kol kas niekaip į tai nereaguoja, o ir mūsiškiai stengiasi to nepastebėti?

- Na, matyt, galėjo būti ir kur kas blogiau... Tie tikrieji europiečiai, o ne tokie kaip mes, prisiplakėliai, kurie žino, kodėl priimamas toks ar kitoks sprendimas, sako: ačiū tau, Donaldai, kad už mūsų nuodėmes nenubaudei dar smarkiau... Kita vertus, kalbant apie rankų bučiavimą, situacija vėlgi labai juokinga: visą laiką ES narė Lietuva plaukė Jungtinių Valstijų farvateryje ir tuo pačiu Didžiosios Britanijos farvateryje. Britai dabar politine prasme bankrutuoja, nepriimdami sprendimo nei ten, nei ten... Būti greta jų apskritai yra nepopuliaru, be to, visiškai neaišku, kas toks netrukus ten sėdės premjero poste, vadinasi, galima pradėti bučiuoti „ne tą“... O bučiuoti Borisui rankelę iš anksto reikštų stipriai apsirikti, be to, vardas taip pat kelia įtarimų... Taigi, lietuviškai politikai yra visiškai neaišku, ką daryti su britais. O ką daryti su amerikonu? Ypač po tokių garsių riksmų apie visas Donaldo „nedorybes“... Be to, amerikonai toli ir jie apskritai nelabai žino, kur yra Lietuva. Taip pat nelabai žinoma, o kaip jie reaguos į tokius ištikimybės pareiškimus, jeigu jie nuskambėtų iš mūsiškių lūpų. D.Trampas juk eina į rinkimus, neapibrėžtumo čia daug - pradėsi labai stipriai remti D.Trampą, o ką daryti, jeigu jis praloš? Vokietijoje taip pat viskas kvepia pokyčiais. „Boxer“ mašinėlių pardavėja Angela Merkel ir šio metalo laužo pirkėja D.Grybauskaitė traukiasi iš pozicijų... Ką daryti su tais vokiečiais? Juk pas mus dominuoja primityvi mąstysena: jeigu perki pas ką nors ginklus, vadinasi, esi tų pardavėjų sąjungininkas, tačiau toks mąstymas pasaulyje seniai žlugo... Prancūzai niekada nebuvo mūsų labai artimi draugai - ne veltui mes juos kadaise išmetėme iš Klaipėdos ir sugrūdome į Baltijos jūrą... Be to, jie visada rėmė lenkus. Taigi situacija čia tokia, kad žmonėms, kurie nebuvo pasiruošę vykdyti pakankamai savarankiškos politikos saugumo ir gynybos srityje, dabar reikia smarkiai bei intensyviai mąstyti. Todėl naujajam prezidentui - ar jis labai geras, ar blogas - teks ieškoti naujų netradicinių sprendimų.

- O Didžiojoje Britanijoje, panašu, vis dėlto laimės vaikinas, keistu Boriso vardu. Galbūt neapibrėžtumas kaip tik juo ir baigsis? Jis juk žada išeiti iš ES spalio pabaigoje, kaip ir numatyta...

- Ir taip yra akivaizdu, kad Borisas pasitrauks iš ES be sutarties, nes jis mano, jog geriau išeiti be sutarties, negu toliau tampytis su europiečiais bei vietiniais biurokratais neaišku kokį laiką... Aš dabar kaip tik esu Škotijoje, prieš tai kelias dienas buvau Anglijoje ir visur kalbuosi su žmonėmis. Galiu tik konstatuoti, kad čia niekas, įskaitant ir pačius rimčiausius politikos ekspertus, negali pasakyti, kas bus toliau. Bet pasidalinsiu savo pastebėjimais: lyginant su situacija, kuri buvo prieš pusmetį, kai čia lankiausi, škotų nacionalinės galios pojūčiai sustiprėjo mažiausiai keturis kartus... Visa tai vyksta ne tik politikų ar politinių ekspertų lygiu - tai vyksta paprastų autoserviso ar statybų darbininkų lygiu, viešbučio darbuotojų ar pardavėjų lygiu. Žmonės prisimena krūvą skriaudų, patirtų iš Britanijos pusės ir akivaizdu, jog taip lengvai šįkart tai nenueis į užmarštį. Dabar jaučiamas aiškus sujudimas, kuris čia anksčiau visiškai nebuvo juntamas. Nes neapibrėžtumas ir galios praradimas, kurį pademonstravo anglai, yra išskirtinai jautrus dirgiklis tiek škotams, tiek ir airiams - visiškai nesunku prognozuoti, jog problemos su tuo gabalėliu Airijos, į kurį įkėlė koją anglai, taip pat kils pačiu artimiausiu metu. O Anglijoje dabar vyksta politinis marazmas: ten dabar iš esmės yra didžiulis tąsymasis tarp Parlamento bei eilinių žmonių sprendimų iš vienos pusės ir biurokratų bei įvairių klerkų sprendimų - iš kitos. Biurokratų-klerkų galia ten rimtai kompensuoja visas politines galias - tokia yra šiuo momentu Britanijos politinė realija. Tiksliau išsireiškiant, galima pasakyti taip: klerkai sabotuoja bet kokius politinius sprendimus, nes visam anglų biurokratiniam aparatui Europos Sąjunga gyvenant čia buvo tiesiog Dievo dovana...

- Tuo metu netoli strateginio rusų uosto Primorsko įvyko gana neaiški avarija, kurios metu žuvo 14 laivyno karininkų. Patys rusai paskelbė apie gaisrą povandeniniame plaukiojimo aparate, kuris neva vykdė gylio ir dugno matavimus (kurie seniai yra padaryti ir visur paskelbti). Žinoma, tiesos rusai nesakys, tačiau ką tokie dažni gedimai bei nuolatinės avarijos sako apie jų karinės technikos būklę?

- Pasakykime taip: žuvusių žmonių gaila, bet kaip tikras lietuvis negaliu nepasidžiaugti, jog kaimyno tvartas dega, ko gero, tiesiogine šio žodžio prasme... Kalbant rimtai, pažymėkime, jog karinė technika visur genda ir skęsta, ne tik pas rusus. Esmė ta, kad šiais laikais mes tiesiog daugiau gauname informacijos, nes jos tiesiog neįmanoma nuslėpti, palyginti su senais laikais. Žinoma, V.Putinas iš tikrųjų turi daug nemenkos ir agresyvios ginkluotės, kurią rusai sukūrė teisingai pasirinkdami kovinės ginkluotės kūrimo strategiją. Pavyzdžiui, jie investavo ne į lėktuvnešius, o į raketas, kurios tuos lėktuvnešius daužys. Bet galima konstatuoti ir dar vieną faktą: paskutinio dešimtmečio karuose nuo „draugiškos“ ugnies ir nuo įvairių gedimų žūva daugiau žmonių, negu tiesioginių karinių susidūrimų metu. Taip kad rusai toli gražu ne vieninteliai, kurie turi šią problemą...

- Prisiminkime ir šios savaitės D.Trampo bei Šiaurės Korėjos vadovo Kim Čen Uno (Kim Jong-un) susitikimą. Po jo buvo pasakyta, kad esą yra sutarta vesti derybas dėl Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo, bet ar iš tikrųjų yra apie ką derėtis? Ar Kim Čen Uunas apskritai gali ryžtis tokiam nusiginklavimui?

- Aš manau, kad iš esmės Šiaurės Korėjai branduolinis ginklas reikalingas tam, kad ji nuo jo atsisakytų arba suderėtų sąlygas, kad jis nepajudinamai gulėtų kontroliuojamas, o Šiaurės Korėja už tai mainais gautų išėjimą į pasaulį. Šiaurės Korėjos branduolinis ginklas bus naudojamas taip, kaip jis visada yra naudojamas nuo sprogimų Hirosimoje ir Nagasakyje laikų - kaip politinio sprendimo ar politinio poveikio priemonė. Ir todėl esu įsitikinęs, kad jie susitars. Žvilgtelėkime į tą laikotarpį, per kurį D.Trampas pradėjo spręsti visiems gerai žinomų politikų paliktas problemas. Juk rezultatas jau yra. Pats tas pokalbis yra rezultatas. D.Trampas buvo įkėlęs koją į Šiaurės Korėją, jis stovėjo ant demilitarizuotos teritorijos - ten, kur dešimtmečiais vieni į kitus buvo nukreiptos patrankos... Aš manau, kad vien tai yra didelis rezultatas.

- Tęsiant branduolinę temą kaip tik pasirodė pranešimas iš Irano prezidento Hasano Ruhanio (Hassan Rouhani). Jis paskelbė, kad jau sekmadienį Iranas sumuš visus urano sodrinimo rekordus, o tai reiškia, kad ši šalis kategoriškai pažeidinėja savo pačių pasirašytą sutartį, kurios D.Trampas jau atsisakė ir už tai buvo daug kritikuojamas. Taigi, kodėl Iranas taip demonstratyviai nieko nebijo?

- Už Irano nugaros atsistojo rusai, kurie akivaizdžiai sako, jog konflikto atveju mes jums būtinai viskuo padėsime. Amerikiečiams veltis į šį konfliktą su Iranu net ir be rusų yra problematiška. Taigi, čia nieko nepadarysi - yra labai akivaizdi situacija. Bet aš nemanau, kad joje nėra išeities. Tiesiog bus suderėtos naujos bendradarbiavimo sąlygos, konfliktas esamu momentu bus įšaldytas, jeigu tik neįvyks kažkoks itin demonstratyvus sprogdinimas. Taigi po truputėlį šis reikalas bus nuleistas ant stabdžių...

- Bet juk dėl to Irano branduolinė programa niekur nedings, o ir Izraelis netylės, nes jaus nuolatinę Irano branduolinės atakos grėsmę...

- Aš manyčiau, kad šiuo momentu Iranas dabartinę konflikto fazę laimėjo. Vien tai, kad jis nebuvo atakuojamas, t.y. karinis sprendimas nebuvo pasitelktas, rodo, kad jie gavo laisvės laipsnių. Ką gi, Jungtinės Valstijos išėjo iš sutarties, tuo buvo atrištos rankos Iranui, kuris dabar gamina ir sodrina uraną, o Amerika nieko nedaro. D.Trampas jo žengti negali, kadangi jam ant nosies - rinkimai. Todėl sakykime, kad dvejų metų laikotarpiu, kol D.Trampas vėl laimės rinkimus, iraniečiai gali būti ramūs ir demonstruoti savo iškovotas laisves.