Genocidas Ruandoje: rasizmas tarp juodaodžių

Minėti dokumentai, be kita ko, yra diplomatinės notos ir telegramos, susijusios su tuometinio prezidento Fransua Miterano (François Mitterrand) ir tuometinio premjero Eduardo Baladuro (Edouard Balladur) veikla.

Istorikų komisija kovo pabaigoje pareiškė, kad ir Prancūzijai tenka politinė atsakomybė dėl genocido Ruandoje 1994 metais. Ekspertai kaltino tuometinę valdžią „aklumu" ir „klaidomis", nes ji neužkirto kelio genocidui.

Tačiau „bendrininkavimas" žudant nebuvo įrodytas, sakoma ataskaitoje. Ruandos vyriausybė archyvų atvėrimą pavadino „svarbiu žingsniu".

Buvusioje Vokietijos ir Belgijos kolonijoje Ruandoje hutų etninės grupės atstovai per tris mėnesius nužudė mažiausiai 800 tūkst. žmonių. Dauguma aukų buvo tutsių mažumos nariai. Tačiau buvo nužudyta ir daug nuosaikiųjų hutų. Prancūzijos kariuomenė 1994 metais buvo dislokuota regione su Jungtinių Tautų mandatu, tačiau nieko nepadarė, kad sustabdytų masines žudynes, kurios tęsėsi net 100 dienų, o pavienės žudynės - dar kelerius metus. Hutai žudynes pradėjo po Ruandos vyriausybės, kurioje daugumą turėjo tutsiai (nors jų šalyje buvo tik 14 proc., palyginus su 85 proc. hutų), konflikto su „Ruandos patriotiniu frontu", valdomu radikaliųjų hutų. Netrukus šalį užvaldę hutai įsivėlė į du Kongo karus ir tik 2003 metais, po amerikiečių įsikišimo, šalyje buvo įvesta tvarka, surengti prezidento rinkimai, priimta nauja Konstitucija, uždraustas bet koks religinis, rasinis ir tautinis skirstymas.

Paryžiuje trečiadienį genocido aukos buvo pagerbtos tylos minute. Ceremonijoje, be kitų, dalyvavo užsienio reikalų ministras Žanas Ivesas Le Drijanas (Jean-Yves Le Drain) bei Ruandos ambasadorius Prancūzijoje Fransua Chavjeras Ngarambė (François Xavier Ngarambe).

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius BUTKEVIČIUS:

1996 metais, kai pirmą kartą atvykau į Ruandą, jos sostinėje Kigalyje buvo tik dvi asfaltuotos gatvės ir įvairiose vietose mėtėsi kūnai... O konflikto esmė - gentinė nesantaika, kuri buvo pagrįsta tiek sena priešprieša, tiek kolonijinių valdžių kurstymu, tiek ir net kai kuriais rasistiniais išvedžiojimais.

Ruandoje gyvena dvi gentys: hutai ir tutsiai. Tai, ką dabar pasakysiu, yra „nepolitkorektiška", bet kitaip skaitytojui sunku būtų paaiškinti konflikto esmę, o pačioje Ruandoje už tokius teiginius būčiau iškart pasodintas į kalėjimą. Taigi: tutsiai yra aukšti ir gražūs, beveik kaip mūsų prezidentas... Be to, jie yra verslūs, išskirtinai gudrūs, konkretūs, imlūs mokslui. O hutai yra, sakykime, paprastesni - nedidelio ūgio, kresni, piktoki... Gatvėje iškart gali pasakyti, kur yra kuris. Tutsių buvo mažiau, hutų buvo daugiau, o tutsiai prie įvairių kolonijinių administracijų buvo įsitaisę aukštesniuose postuose.

Kadangi ta teritorija XX a. pradėjo laisvėti iš kolonijinio jungo, tai kova už savo šalies atstatymą galėjo būti nukreipta į kolonijinę valdžią arba ji galėjo nukeliauti tamsiaodžių tarpusavio nesantaikos vaga. Žinoma, tuometinė kolonijinė valdžia buvo suinteresuota nukreipti konflikto liniją vidaus nesantaikos link, kas jiems puikiai ir pavyko... Priešiškumas tarp šių dviejų genčių yra labai senas reikalas, o jo pačioje didžiausioje gelmėje glūdi netgi tam tikras rasistinis požiūris, jog anie yra biologiškai blogesni ir todėl gali bei privalo būti sunaikinti. Kitaip sakant, rasizmas klesti ne tik tarp baltųjų ir spalvotųjų, bet jis kuo puikiausiai tarpsta ir tarp pačių tamsiaodžių, nes ne visi yra vienodai lygiai juodi...

Kas vyko toliau? Jau XXI a. pradžioje į šį reikalą pradėjo stipriai kištis amerikiečiai. Jie surado vieną tamsiaodį, vardu Polas, kuris mokėsi Vest Pointo karo akademijoje - jį, dar nespėjusį baigti šios akademijos, nutrenkė į Ruandą ir pastatė prezidentu. O vyrukas buvo nepėsčias ir stipriai suėmė visus besipešančius „už uodegų", pareikšdamas: jeigu kas nors pasakys, jog yra skirtumas tarp hutų ir tutsių ir kad jie yra ne ruandiečiai, o tik šių genčių atstovai, tas bus patupdytas į cypę vien su duona ir vandeniu, be to, kiekvieną dieną bus mušamas per padus... Toks dalykiškas požiūris puikiai paveikė. Ir kai pastarąjį kartą buvau Ruandoje, 2020-aisiais, nemačiau nė vieno negyvėlio gatvėje, o pačios Kigalio gatvės buvo asfaltuotos, visur žydėjo gėlės, vaikštinėjo gražiai besišypsantys žmonės, su kuriais buvo galima susikalbėti angliškai, ir visur buvo tokia tvarka, kurios galėtų pavydėti Šimašius. Ir tik gerokai truktelėjus burbono buvo galima išsiaiškinti, kas yra hutas, o kas yra tutsis... Taigi, prezidento Polo įvestas standartas - duona, vanduo ir lazda per padus - daro stebuklus, todėl, manau, jog ir Lietuvoje būtų pats metas imtis tokių efektyvių priemonių...

Tačiau gali kilti klausimas: o kuo čia dėti prancūzai, kuriuos dabar taip pat kaltina, jog nestabdė genocido? Jie buvo gavę Jungtinių Tautų mandatą, kaip ir kadaise Klaipėdos krašte, vykdyti priežiūros operacijas... Ruanda kadaise ėjo iš rankų į rankas - tai valdė anglai, tai belgai, paskui atėjo prancūzai, kurie eilinį kartą nesusitvarkė su mandato keliamais reikalavimais. Ir taip, kaip Klaipėdoje mūsų seneliai buvo priversti juos sugrūsti į jūrą, taip ir ruandiečiai atsikratė tokios „globos", išlaisvindami šalį. Galiu pasakyti, kad šalis dabar tiek klesti, kad netgi korupcija yra legalizuota ir paversta oficialia valstybine politika. Tiems, kurie nori užsiimti korupcija, gali kreiptis į valdančiosios partijos oficialiai įkurtą biurą ir atlikti su tuo susijusius veiksmus... Jeigu kas nors turi ten interesų, tai adresus ir pavardes galiu duoti...